Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė" (I knyga)

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 334 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš kelerius metus užsibaigusi Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų serija Silva Rerum mums, skaitytojams, netiesiogiai žadėjo gan ilgą autorės kūrybos pertrauką, – juk šitiek jėgų buvo įdėta į Silva Rerum, – šiandien jau turime kitą autorės istorinį romaną pavadinimu Petro imperatorė, ateityje ketinama išleisti ir antrąją knygos dalį. Kai jau maniau, kad šiemet už Virginijos Kulvinckaitės Malalietką nieko ryškesnio spaudoje ir leidimo fronte nebeketina būti, regis, Petro imperatorė dar nepasirodžiusi nušlavė viską, kas tik stojo skersai kelio (komercijos ir populiarumo prasme) lietuvių literatūroje. Tą patvirtina ir leidyklos pastangos suspėti pakartoti knygos tiražus. Pasitikrinau – ant mano stalo antroji laida, kuri siekia net 13 tūkstančių egzempliorių, o spaudoje jau publikuojamos antraštės, kad knyga sulaukė ir trečiojo tiražo...

Neslėpsiu, kad šios knygos laukiau ir nebuvo jokių abejonių, kad šioji knyga bus kažkuo prastesnė už Silva Rerum darbus. Kai kas spaudoje bando sakyti nuomonę, kad Petro imperatorė beveik niekuo nesiskiria, kad viskas daugiau ar mažiau kaip Silva Rerum dalyse – atseit toks pat stilius, tos pačios idėjos, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, ir akylesnis skaitytojas, kuris jaučia literatūros subtilų pulsą, teksto energetiką, manau, nesunkiai įvardys šios knygos skirtumus tiek stilistiškai, tiek idėjiškai, tačiau visi laukia ne lyginamosios charakteristikos, bet atskiro žvilgsnio į Petro imperatorienę.

Autorė šįkart nuo LDK teritorijos krypsta į Rusiją, Petro I-ojo laikus. Iš Livonijos kilusi lietuvė Marta Skowronska, namų tarnaitė, kuri vėliau tapo visos Rusijos imperatore Jekaterina I. Šioji Pelenės istorija iš tikrųjų tai lemtingų atsitiktinumų ir pačios Martos apsukrumo dėka imperatorės iškilimo istorija, kuri toli gražu nėra tokia saldi kaip Šarlio Pero pasakoje. Istorinio romano struktūra pasirinkta gana patogi, tokią struktūrą naudoja ne vienas rašytojas – pati istorijos pasakotoja Jekaterina I mirties pataluose perpasakoja savo gyvenimą skausmingai kliedėdama, maišydama laikus – čia dabartį, čia vėl praeitį, tačiau pats praeities pasakojimas išlaiko chronologinę įvykių seką, kas dar labiau romanui suteikia stipraus ir stabilaus epinio pasakojimo įspūdį. Romanas suskirstytas į tam tikras valandas, o kiekvienai valandai skirtas lemtingas imperatorės gyvenimo įvykis. Paradoksalu, kad Rusijoje, kur laiko sąvoka niekada iki Petro I nebuvo suvokiame 24 valandų cikle, pačiame romane tampa naujos eros, epochos skaičiavimas ir, deja, Jekaterinai I tai paskutiniųjų gyvenimo valandų aritmetika. Kadangi istoriją pasakoja pati imperatorienė, žinoma, jos balsas perteikiamas pirmuoju asmeniu ir tai skiriasi nuo Silva Rerum, vadinasi, suteikiama skaitytojui iliuzija, kad jis yra truputį šios išpažinties-istorijos liudytojas.

Kalbant apie kalbinius romano niuansus, daug spaudoje minima apie rusicizmą, kurį K. Sabaliauskaitė taikė iš rašytinių šaltinių, ypač iš išlikusių laiškų. Koks tas Martos balsas literatūroje? Vietomis blyksteli gausybė rusiškų keiksmų, kurie tekstą įgalina labiau prie to meto bendravimų formų, suteikia Martai gyvasties, tačiau vietomis ėmiau abejoti. Taip, Marta buvo liuteronų šeimoje juodadarbė, tikėjo į Dievą, nors nebuvo fanatikė davatka, tačiau jos literatūrinis balsas, minties skambesys, žinoma, labiau vietomis tampa K. Sabaliauskaitės balsu. Ypač tada, kai Marta apibendrina kokius nors skausmingus savo likimo vingius, pavyzdžiui, savo vaikų mirtį, arba, pavyzdžiui, bando sulyginti Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus. Tie „akrobatiniai“ minties šuoliai sintaksiškai labai vingrūs, estetiškai vitališki, tikslūs, be minties kliaudos, kas šiek tiek (bent man) nedera su jos kaip beraštės karo vergės patirtimi, nors autorė komentuoja, kad būtent vidinės Martos savybės, emocinis intelektas, o ne kultūrinė ir švietimo dresūra, leido jai ne tik išgyventi, bet ir iškilti. Aišku, negaliu nesižavėti autorės gebėjimu valdyti mintį istoriniuose ribotuose rėmuose, kai turi būti atidus epochos dvasiai, minties tėkmei ir to paneigti neįmanoma – tai K. Sabaliauskaitės dovana, kuria ji moka naudotis.

Marta romane atskleista visapusiškai. Tiek jos istorinis kaip politikės vaidmuo, ypač romano pabaigoje, kai ji tampa Rusijos didvyre, tiek kaip motinos, tiek kaip bejėgės vergės – žodžiu, jos socialiniai statusai primena amerikietiškus linksmuosius kalnelius, būtent turtinga, (nors tenka ir pripažinti siaubinga), gyvenimiškoji patirtis ją užgrūdina, o ir pati nuolat kartoja, kad toji rizika, priešingai nei Rusijos didikams, kilo iš to, kad ji neturėjo ko prarasti, nors ir Petro globojama, ji buvo vergė. Nepaprastai gaiviai ir įvairiapusiškai atskleistas Martos emocinis intelektas ir jos vakarietiškoji kultūrinė patirtis iki karo. Tekste viskas atrodo logiška, kad iš empirinės patirties Marta daro gyvenimiškas išvadas: „Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią (p. 124).“

Regėdama Rusijoje begalinį alkoholizmą, purvą, prievartą, atrodo, visišką priešingą pasaulį nei jaunystėje Marienburge (dabartinė Latvijos šiaurė, netoli Estijos sienos, miestelis Alūksnė, turintis kiek daugiau nei 7 tūkstančių gyventojų), Jekaterina I nuolat jaučia kultūrinius skirtumus, bet nepraranda vakarietiškos dvasios, mąsto ir priima gyvenimo sunkumus paaiškindama taip, kaip gali ir geba: „Rytą sužinojome, kad mažasis Luka Piotras Menšikovas naktį nuo karštligės numirė. Numirė, nesulaukęs nė vienerių. Buvau įsitikinusi, kad tai Dievo bausmė. Mums, už tai, ką padarėme (p. 300).“ Dažnai Marta sau paaiškina negandas kaip Dievo bausmę, ypač persileidimus, negyvus kūdikius, kurie lyg įprasmina psichopatišką Petro I aistrą kolekcionuoti preparuotus organus ir išsigimėlius, atsivežtus iš Olandijos... Dievo svarba Martai „bedieviškoje Rusijoje“ išties kontrastinga. Jau vien ko vertas meniškas Girtojo Bepročių Soboro aprašymas, kuriame paaiškėja absoliučiai eretiškas Petro įsteigtas girtuoklių ir patyčių klubas, skirtas pažeminti religiją ir cerkvių šventikus. O Užgavėnių tradicinis persikrikštijimas su priesaga chuj išvis šokiruoja, kai pagalvoji, kad už milijardą kartų mažesnį įžeidimą (o kartais ir už nieką) kokioje Ispanijoje žmonės buvo tiesiog supleškinami laužuose.

Kristina Sabaliauskaitė (nuotr. Paulius Gasiūnas)

Stebina kontrastinga Petro I ir Martos sąjunga. Petras, kuris liaudies vadinamas Antikristu, žiauriu bedieviu, kraugeriu, kurio bijo visi luomai ir jam lenkiasi net gatvėje, Marta atrodo netgi priešingybė, ji žmogiška netgi gavusi didžiausią galios ir valdžios svertą, ir net atleidžia savo sadistei Kristinai Emerencijai, pas kurią dar prieš karą buvo namų užgauliojama tarnaitė: „Nebejaučiau jokio piktumo – gal, jei ne jos bjaurus būdas, nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau (p. 312)“. Toje visoje brutalumo, prievartos, kraujo aplinkoje Martos vidinė šviesa atrodo tokia plieninė ir tikriausiai atliepianti to meto žmogaus stiprumo beribiškumą, kas, bent man kaip skaitytojui, suponuoja, kad bet kuris šiuolaikinis žmogus toje aplinkoje prarastų sveiką protą...

Vienas ryškiausių šio knygos veikėjų, žinoma, yra Petras I, apie kurio būdą daug esame girdėję iš istorijos ar dokumentinių filmų, tačiau taip gero visuminio vaizdo ir nebuvome susidėlioję. Aukštaūgis karo žygius mėgstantis perfekcionistas, be saiko geriantis, svajojantis apie tviskantį Sankt Peterburgą, apie Rusijos didybę, bet čia pat ją lyg ir savo prieštaringais veiksmais griaunantis – besaikis alkoholis, valdymas, pagrįstas prievarta ir baime... Romane Marta jaučia ir regi Petrą kaip dvi skirtingas asmenybes: vienas jis meilės guolyje, o kitas – pokylių užstalėje. Epilepsijos priepuoliai, silpni nervai, iššaukiantis elgesys ir beprotiški istoriniai faktai, kurie vietomis išties šokiruoja, kaip jis replėmis raudavo didikams ir tarnams sugedusius dantis arba surengė neūžaugų vestuves vietoj cirko... „Paskui pats norėdavo tarnus gydyti: tai votį prapjauti, tai dantį kam išrauti – pats, savo rankomis, su barzdaskučio arba net staliaus žnyplėmis, jei kitų po ranka neturėdavo. Keliems liokajams išrovė, tarnams raudavo, vienam – ir žandikaulio gabalą išlaužė, tas paskui apsirgo, ėmė karščiuoti ir baisiose kančiose numirė... (p. 225)“. Demoniškas Petras atrodo išties dvilypis, atrodo, jis pasitenkina Martos seksualiniais malonumais, tačiau tekstuose daug užuominų apie tai, kad Petras turėjo santykių su savo bendražygiu Aleksandru Menšikovu. Tačiau labiausiai šis veikėjas įsimenamas ne dėl radikaliai žiaurių savo veiksmų, bet dėl troškimo paversti Rusiją vakarietišką, nors jo paties elgesys retsykiais tapdavo hiperbolizuotas visų rusų ydų šou, kurį Marta pateisino kaip antai dar vieną Petro politinį žaidybinį manevrą –rauti ir gėdytis tų ydų, kuriuos demonstruoja caras.

Trečiasis romane svarbus asmuo – Aleksandras Menšikovas, kuris tikriausiai ir būtų vedęs Martą arba laikęs ją meiluže iki gyvenimo galo, tačiau Petras I ją pasiėmė sau... Šioji vyrų „draugystė“, kad ir kokia paženklinta karo trofėjais, vis vien tėra tik Menšikovo kantrus „darbas“. Romano pradžioje Marta myli Aleksandrą, tačiau kai prasideda vaikai su Petru, ji tarsi myli abu, tačiau moteris nesvarsto, kurį labiau, bet akivaizdu, kad Aleksandro prielankumas ne kartą išgelbėjo jai gyvybę: „Užsimanei, kad jis vien apie tave šokinėtų... Bus ir to, tik ne visad, ne visą laiką... Tu atsimink, Piteris mums visų pirma – darbas. Mūsų darbas jį daryti laimingą, kiekvieną jo norą atspėti, kiekvieną užgaidą, net kai jis pats dar to nežino, ko nori, ir kad be mudviejų su tavimi jis – nė iš vietos. Kad be mudviejų gyvent negalėtų! (p. 267).“

Nesunku suprasti, kodėl Petrui ir Aleksandrui į akis krito Marta. Be savo fizinių duomenų, ji labiausiai atitiko Rusijos tautos viziją po Petro įvestų vakarietiškų kultūrinių pakeitimų. Marta nebuvo tokia įnoringa ir išlepusi kaip, tarkime, prancūzės ar kitos vakarų aristokratės, bet ir nebuvo visiška mužikė, kaip visos Rusijos bobos, kurias įstatymiškai reikėjo reguliariai mušti, todėl buvo klusnios, dievobaimingos, nesišypsojo, juodai dažė dantis ir buvo rūškanos, neprieinamos. Petras siekė tokių emocinių humanistinių pokyčių tautos charakteryje, o Marta buvo viso to pavyzdys, nes buvo sukalbama, linksma, mokėjo keiktis, gerti ir buvo gera lovoje.

Pamažu silpstanti Abiejų Tautų respublika, turkų veržimasis į Europą, karai su Švedija... Daug geografinių poslinkių romane, kurie vienaip ar kitaip kalba iš esmės apie kultūrinius mentaliteto skirtumus ir pasiekia aukščiausią literatūros matą – laiko, gyvenimo prasmės epochos apibrėžtyje pasakojimą, kuris kaip tam tikras drabužis, kurį galima pritaikyti ir šiai dienai, suvokiant, kas ilgą laiką mus formavo ir kur mes randamės ir radomės vakar permainingoje istorijoje. Visa knyga byloja, kad Lietuva, – jeigu jau žiūrint visiškai iš patriotiškos pusės, – priklausė civilizuotiems pažangiesiems Vakarams. O juk ir šiandien, kad ir kaip po sovietmečiu įdiegto nuodingo kultūrinio geno atsigaiveliotume, visgi jaunoji karta gręžiasi tik į Vakarus ir gyvena vakarietišku ritmu. Petro imperatorienė, nors ir momentalus epochos romanas, tačiau nepaprastai juslingai gyvas, nes autorė rado priėjimą prie užmirštosios Martos (apskritai kaip moters plačiojoje Pasaulio istorijoje), sukūrė savitą pasakojimo balsą perteikti šią neįtikėtiną istoriją, kuri prievartos ir žiaurumo pasaulyje net ir šiandien leidžia universaliai permąstyti žmogaus gyvenimą ir to trapaus gyvenimo prasmę.

Jūsų Maištinga Siela  

Sabaliauskaitiškas šeštadienis: Literatūra ir menas, Kristina Sabaliauskaitė ir Petro imperatorė

Sveiki, skaitytojai,

Smagu atsikelti šį šeštadienį anksti ryte, atsigerti drungno kambario temperatūros vandens, o vėliau kavos... Grįžti su kinišku puodeliu į lovą ir skaityti iki vienuoliktos ryto, kol saulė įsispigina į langus, Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną „Petro imperatorė I“. Atrodo šis šeštadienis kažin koks sabaliauskaitiškas – šalia lovos stalelio „Literatūra ir menas“ su tapytu jos portretu ant viršelio, krūvelė senesnių K. Sabaliauskaitės kūrinių ir... Velnias, kaip rudenėja ir toji brutali Martos patirtis iš romano, jos triūsas skalbiant visus tuos didikų priplėkusius drabužius, jos skausmingai kruvinas merdėjimas atrodo taip toli nuo mano paties šeštadienio lovos, kad mano ir Martos patalynė tikriausiai nė nesulyginamos energetikos.

Ir labai rudenėja... Dar prieš savaitę laksčiau vien su šortais, o dabar vos iškišu pėdą iš po apkloto. Atsidarau balkoną, kad prasivadėtų pernakt prikvėpuotas oras – bijau skersvėjo, šiek tiek esu peršalęs, prisifarširavęs česnako, iš vakaro prisipumpavęs žaliosios arbatos su medumi. Atrodo, bakteriją numaldžiau ir belieka tik užguita nosiaryklė ir kvėpavimo takai, kuriuos pramušus purškalu iš vaistinės už tris eurus. Bet net ir tas kvailas peršalimas neužgožia pro balkoną slenkstį su nieko nesupainiojamo rudens aromato atsliūkinimas – rimtai! – kuris iš vaikystės, metai iš metų sugrįžta. Tik šįkart slenka per kambarį, kaip ir kasmet, ir atsigula šalia manęs, apkabina mane, Sabaliauskaitės knygą, Literatūrą ir meną. Vaje, negi tikrai šeštadienis?

Jūsų Maištinga Siela  

Greitai pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės naujasis romanas "Petro imperatorė"

Kristina Sabaliauskaitė

Sveiki,

Tikriausiai jau daugelį knygomanų apskriejo žinia, kad dar šiais metais, rugpjūčio 12 dieną, pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės romanas Petro imperatorė. Tai pirmosios knygos dalis, kuri, bent jau mane, labai sudomino. Beveik neabejoju, kad knyga taps bestseleriu ir gal net tam tikru literatūriniu įvykiu (mažų mažiausiai) Silva Rerum epochos savotiška literatūrine tąsa.

Baltų lankų leidykla jau leidžia šią knygą užsisakyti. Lauksime pasirodant. Paprastai nereklamuoju kažin kokių naujienų, ypač būsimų lietuvių autorių knygų, bet šįkart taip maloniai nudžiugino, kad ėmiau ir pasidalijau. Dar visai neseniai, prieš kelias savaites, tvarkydamas savo knygų lentynas, pagalvojau: ką dabar daro Kristina Sabaliauskaitė? Toks talentas. Tikrai turėtų dar kažką parašyti. Ir šast! Turim.

Jūsų Maištinga Siela