Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie Ukrainą, drąsius žmones ir kuriamą istoriją

 

Sveiki,

 

Šių dienų kontekste neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?

 

Visą straipsnį lietuviškai galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie žmonių kvailumą, politikus ir mokslininkus

Sveiki,

Ar galėčiau pasakyti daugiau nei bestselerio „Homo Sapiens“ autorius Y. N. Harari? Kodėl iš viso pasaulio mokslininkai, kaip susitarę, vakciną greitai išrado skirtingose žemės kampeliuose ir atsirado pasaulinė vakcinacija, o politiniai manevrai ir skirtingi pandemijos įveikimo būdai taip ir liko konkuruojančių kvailų politinių intrigų žaisliuku? Nebekalbėsiu apie nesuderinamumus mūsų Lietuvoje, kai buvo (ir tebėra) įvesti draudimai ir ribojimai. Su tuo nelogiškumu, manau, susidūrėme kiekvienas. Ir tai nėra vien iš geros valios, tai, tikriausiai, kaip ir sako citatos autorius, iš žmogaus, gavusio valdžią ir sprendimo galimybę, kvailumo, o aš pridursiu, kad dar ir diletantiško naivumo.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela