Štai ir išaušo diena, kai
paskelbiamas trumpasis Booker Prize 2020 trumpasis sąrašas. Didžiausias šokas,
tikriausiai, visiems Hilary Mantel knygų gerbėjams. Su pirmosiomis dvejomis
dalimis „Vilko dvaras“, „Įveskite kaltinamuosius“ laimėjusi šį prestižinį
apdovanojimą, su trečiąja magnum opus dalimi „Šviesa ir veidrodis“
autorė nebebuvo įtraukta į trumpąjį sąrašą. Neriektų nusiminti, visgi šioji trilogijos
dalis rašytojai pelnė kitas literatūrines premijas.
Visas mano trumpai pristatomas
ilgojo Booker Prize 2020 knygas galite paskaityti ČIA.
Na, o atrinktųjų sąrašas štai
toks:
Avni Doshi, - Burnt
Sugar
Maaza Mengiste, -The
Shadow King
Douglas Stuart -
Shuggie Bain
Brandon Taylor - Real
Life
Diane Cook - The New
Wilderness
Tsitsi Dangarembga - This
Mournable Body
Labiausiai mane iš šio sąrašo
domina Douglas Stuart „Shuggie Bain“ ir Brandon Taylor „Real Life“. O kas jūsų favoritai?
Kaip visada kviečiu pasižiūrėti
aistringojo knygų ir Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson reakcijos
į šį sąrašą.
Atrodo, kad dar visai neseniai
džiaugėmės, jog pernai prestižinę Booker premiją pasidalino britų rašytoja
Bernardine Evaristo už knygą „Girl, Woman, Other“ bei kanadietė veteranė
Margaret Atwood „The Testaments“, kurios knyga ruošiama lietuviškam leidimui.
Įdomu, ar kas nors planuoja išversti ir B. Evaristo romaną?
Štai paralelinė premija –
Tarptautinis Bookeris šiek tiek įstrigo dėl koronaviruso, tačiau dar šį mėnesį
jau turėtume sužinoti, kam bus įteikta ši literatūrinė premija. Kol kas siūlau
labai trumpai susipažinti su ilguoju 2020 metų Booker literatūros premijos
pretendentų sąrašu. Visų literatų ir skaitytojų akys krypsta į Hilary Mental,
kuri trečiąkart pretenduoja tapti Booker laimėtoja. Tiesą sakant, būtų labai
neįdomu, bent man, jeigu Bookerio teisėjai vėl ką nors sumanytų „dvigubo“, o
taip norėtųsi naujų vardų ir vertimų į lietuvių kalbą. Manau, H. Mantel ir taip
su paskutine trilogijos dalimi prasimuš pro daugelį skaitytojų. Bet spręsti ne
man, juolab kad pats neskaičiau naujausios H. Mantel knygos.
Tad siūlau susipažinti su 13
naujų autorių ir jų kūriniais.
Diane Cook – The New
Wilderness
Amerikietės debiutinis romanas
priklausytų niūriems distopiniams romanams apie klimato kaitą. Wilderness‘o
valstijoje netolimoje ateityje gyvena motina ir dukra, kurios kasdien kovoja už
išgyvenimą. Didžiulė oro tarša ardo mažosios plaučius, todėl abi nusprendžia
bėgti iš miesto į gamtą, nors jaunoji dukrelė lengvai adaptuojasi prie naujų klajoklių
genties sąlygų, tačiau motina visa širdimi prisirišusi prie miesto kultūros ir
praeities. Tai knyga apie motiną ir dukrą, jų santykius, kuriems didžiausią
įtaką daro ne tiek kartų skirtumai, kiek gamtos ir miesto priešprieša. Knyga,
kuri apima kelis prasminius lygmenis ir pasakoja mums seną besikeičiančio
pasaulio ir žmonių istoriją...
„Šis gedulingas kūnas“ – tai jau
nebe pirmas T. Dangarembgos romanas, kuris tęsia autorės iš Zimbabvės pamėgtas
temas. Romane pasakojama apie pagyvenusią moterį, kuri yra aiškiaregė ir regi
ateitį, ji atsikrausto į šalies sostinę, nes provincijoje neturi darbo ir
vertėsi labai sunkiai. Čia ji apsigyvena pensionate, nes yra jau sena ir
nuvargusi. Gauna biologijos mokytojos darbo vietą ir bando atsistoti tiek
dvasiškai, tiek finansiškai ant kojų, tačiau niekaip nepavyksta. Ateities vizijos
persipina su karčia realybe ir staiga įgauna visos tautos likimo potekstę:
kapitalizmas įveikia humanizmą, o veikėja palūžta nuo „saldžių“ ateities
lūkesčių...
„Sudegęs cukrus“ – tai romanas
apie motiną ir dukrą, jų toksiškus santykius, pagrįstus išdavyste ir
nesirūpinimu. Anksčiau motina buvo patrakusi maištininkė, ji atsisakė tekėti ir
pabėgo iš turtingų tėvų, kad galėtų tiesiog elgetauti. Bėgiojo paskui šlykštų
menininką (irgi bėdžių) su maža dukrele ant rankų. Po daugel metų ją kamuoja
atminties liga, ji pradėjo pamiršti daiktus, neišjungia dujų, todėl jai nuolat
reikia dukters paramos ir priežiūros. Tačiau ar gali dukra pasirūpinti motina,
kai pati iš jos niekada nieko negavo? Kritikai ir skaitytojai šį romaną apibūdina
kaip itin tamsų, aštrų, skaudų ir šiek tiek cinišką.
Tai kol kas mažiausiai sudominęs
knygos aprašymas. Gal dėl to, kad labai abstraktus... Knygoje „Kas jie buvo“ britų
debiutantas rašytojas pasakoja iš šių dienų perspektyvos apie šiuolaikinį
Londoną, didmiestį, kur tarp betono namų berniukai nori tapti vyrais, o
mergaitės kuo dailiausiomis merginomis. Apie kančias ir troškimus, apie miestą
ir žmones. Kaip supratau, pasakojimai „išbirę“, jie vyksta po visą Londoną ir
veiksmas vyksta scenomis, pavyzdžiui, policijos areštinėje. Knyga pristatoma
kaip itin autobiografiška, vadinasi, autorius lyg ir apie save, tačiau kartu
viskas labai suliteratūrinta, kad atrodytų įtaigiau.
Nieko pernelyg neturiu ko
pridurti. Knyga jau yra bestseleris su įspūdingu goodreads reitingu. Leidykla „Sofoklis“
jau ruošia ir lietuvišką variantą. Tai trečioji „Vilko dvaras“ ir „Įveskite
kaltinamuosius“ trilogijos dalis. Už pirmąsias dvi autorė būtent ir pelnė
Booker Praze apdovanojimą. Romanas, kaip ir ankstesnieji, pasižymi įtaigingu
charakteriu ir smulkiais, pačios autorės ištyrinėtais istoriniais niuansais. Bet
kokiu atveju, tai istorinis romanas, sudėtingas, įtaigus.
Šis airių ir amerikiečių
rašytojas sukuria daugiasluoksnį romaną „Apeirogonas“ apie izraeliečio ir
palestiniečio vyrų draugystę. Romaną kritikai vadina itin muzikaliu, brandžiu,
ambicingu ir kinematografišku, jungiančiu meno, istorijos, kultūrų darinius į
vieną bendrą knygos audinį. Du skirtingi vyrukai netenka savo paauglių vaikų (vienas
žūsta nuo bombos, kitas nuo guminės kulkos) per religinę ir politinę
nesantaiką, todėl ieškodami paguodos, jie, būdami skirtingų tautų atstovai,
susivienija, kad galėtų pasidalyti savo skausmu... Tai kol kas ambicingiausias
ir, kaip kiti teigia, geriausias autoriaus kūrinys.
Ką reiškia būti moterimi kare?
Apie tai rašo jauna rašytoja iš Etiopijos savo romane „Šešėlių karalius“,
kuriame ji gręžiasi į savo šaliai 1935 permainingus metus, kada fašistinės Italijos
valdžia su priešakyje Mussolliniu įsiveržia į Etiopiją ir ją pavergi. Istorija pasakoja
apie šalies karalių, kuris paslapčia pabėga iš savo šalies, apie kare sužeistuosius
prižiūrinčias moterimis, kurios tampa italų okupantų naujaisiais įrankiais. Viena
pagrindinių veikėjų tampa pakvaišusio fašisto aistros subjektyvu, jis pradeda
ją fotografuoti, užuot ją nužudęs...
Amerikiečių rašytojos romanas „Toks
linksmas amžius“ pasakoja istoriją apie afroamerikietę, kuri neteisingai
apkaltinama baltosios rasės šeimos vaiko pagrobimu. Romane gvildenamos
manipuliacinės, rasinės nelygybės ir kitos temos, kurios paskutiniosiomis
dienomis itin krečia JAV visuomenę.
Dar vienas literatūrinis debiutas
Booker Prize sąraše! Šįkart škotų rašytojas D. Stuart vaizduoja Škotiją ano
amžiaus devintajame dešimtmetyje, kada dėl vietos valdžios sprendimų daug darbų
neteko vyrai ir sūnūs. Dėmesio centre – motina, kuri labai myli savo jaunėlį
Shuggie Bainą. Kiti jos vaikai nuo jos nusigręžia, ji prasta motina, kuri
labiau rūpinasi žurnalais, katalogais, bando nustumti rūškaną škotišką
kasdienybę, puošiasi ir kartais save įsivaizduoja kaip aktorę E. Taylor. Visgi
ji pamažu klimpsta į alkoholio liūną, vaikai ją palieka, kaip dažnai nutikdavo
tuo laikotarpiu Škotijoje. Jai lieka tik jaunėlis, kuris dar visai vaikas, bet
stengiasi ja pasirūpinti... Romanas apie darbininkų klasę, sunkus ir niūrus
romanas, apibendrinantis Škotijos istorinį klimatą. Šitą netgi aš norėčiau
paskaityti!
Štai ir pirmoji LGBT tema!
Amerikiečių autorius parašė „Tikras gyvenimas“ beveik apie save patį. Romane pasakojama
apie intravertą, kuris palieka savo šeimą ir spalvotojų bendruomenę, įstoja į universitetą
ir bando susikurti naują tapatybę ir gyvenimą. Čia jis labai atsargiai ima
susitikinėti su moterimis, vyrais ir save laikančiais heteroseksualais. Čia vyrukas
konfliktuoja, išgyvena įvairias patirtis, brandinančias jį kaip asmenybę. Knyga
apie rasinę nelygybę, apie savo bendruomenės išdavystę vardan tikrojo gyvenimo
ir savęs pažinimo, manau, daugelį nepaliks abejingų...
Garsi amerikiečių autorė Anne
Tyler žinoma jau ne dėl vienos knygos, bet šįkart, regis, anot kritikų, ji
pranoko pati save. Romanas „Raudonplaukė kitoje kelio pusėje“ pasakoja apie
itin kruopštų ir besisaugantį, labai savo gyvenimą mėgstantį kontroliuoti
vyruką, kuris negali pakęsti netvarkos. Jis dirba sąžiningai, prižiūri savo
namus ir save, atrodo, kad visas pasaulis sustyguotas pagal jo įsivaizduojamą
tvarką. Tokie žmonės labai tampa pažeidžiami, kai ateina chaosas... Vieną dieną
pas jį pasibeldžia paauglys ir sakosi, kad jis yra jo sūnus. Tai romanas apie
senojo pasaulio matymo sugriovimą ir naujus atradimus.
Dar viena LGBT temos knyga,
kurioje Reičel su Eliza, dvi moterys, itin kruopščiai planuoja ateitį. Jos trokšta
vaikelio per dirbtinį apvaisinimą, tačiau vieną dieną atsitinka keistas
dalykas. Reičel pabunda ir sako, jog į jos akį įrėpliojo vabzdys, o jos draugė
Eliza tuo netiki, nes yra mokslininkė. Galiausiai šis keistas incidentas tampa
tokio masto, kad išsiskleidžia ne tik sugyventinių skirtingi pasaulio matymai,
bet ir subraška santykiai... Knyga „Meilė ir kiti minčių eksperimentai“ išties
netipinė, ji remiasi filosofinėmis idėjomis, kurios atpažįstamos „tarp eilučių“.
Azijiečių kilmės amerikiečių
rašytoja parašė romaną „Kiek šiuose kalnuose yra aukso“ apie Aukso karštligės
laikotarpį. Šeima bėgdama nuo skurdo galiausiai išsibarsto: tėvai miršta, todėl
lieka tik broliai ir seserys. Galiausiai ir jie pasimeta, kol lieka tik brolis
ir sesuo, bandantys palaidoti savo tėvus, tyrinėjantis laukinius vakarus –
buivolus, plėšrūnų pėdsakus. Prasideda brolio ir sesers konkurencija, kuri
išnarplioja šeimos paslaptis... Naujas JAV literatūrinis balsas, pasakojantis
apie Laukinių vakarų laikų šeimą su kiniška mitologine aistra, tai dviejų
kultūrų literatūrinis lydinys, įdomiai ir kur kas platesne prasme nagrinėjantis
rasinius skirtumus ir panašumus.
Pradėjęs
sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos
Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf
Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų
romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker
premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus
turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos
laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko
dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir
galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir
šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.
Didžiulis
istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII
epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas
Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos
galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas
teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa
vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.
Nesistengsiu
nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai
perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant
tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias
autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais.
Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios,
slapti kėslai ir intrigos.
Vilko
dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII,
romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios –
skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete,
trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę
Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo
karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti
Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų
galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma
nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai
visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos
atsiskyrimą nuo katalikų...
Visuose
šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano
pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik
per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa
apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius
rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai
Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras
lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos
pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio
iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia
Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas,
kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai
ir asmenybės.
Hilary Mantel
Pats
Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien
kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios
ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir
žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų
monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe
Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai
išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius
monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai
šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą,
kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems,
ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet
įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys,
rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas
skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk
galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra
pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir
monarchijai.
Atskleidžiama
daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti
užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai
plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo
kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai
vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima
kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona
nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų
įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys
ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos
ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės
palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus
sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.
Kaip
jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir
kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai
perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek
komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto
filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip
Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir
Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek
šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo
gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus
per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio
moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko
VIII rūmų šilumos.
Norisi
romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro
imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti
buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai
romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko
dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės
kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos
studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti
kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos
istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų
laužai.
Galiu
tik atsidusti ir pakartoti tą patį: literatūros skaitymui reikia atskiro
gyvenimo. Vis kaupiuosi vienu ypu perskaityti Booker įvertintus abu Hilary Mantel romanus „Vilko
dvaras“ ir „Įveskite kaltinamuosius“. Kada? Kada? Kada?