Knyga: Hernan Diaz "Pasitikėjimas"

Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.

 

„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į įdomiausius kl. (p. 413).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust), nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.

 

Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė, nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona Mildreda Bevel.

 

Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma, literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų Diazas pateikia dar daugiau.

 

Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje, leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė, kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas, kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.

 

Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė pasirodė struktūros pasiteisinimas.

 

Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką, politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę, galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį, kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p. 173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.

Hernan Diaz

 

Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą Bevelius? (p 258).“

 

Ateitis skolon – taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai paveikūs ir įtikinantys.

 

Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas, kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to, kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką? Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas, tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Damon Galgut "Pažadas"

 

Damon Galgul. „Pažadas“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 288.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su neištesėtais pažadais, kai duodame žodį, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad išsižadame tai, kas anksčiau buvo žadėta. The 2021 Booker Prize laureatas, Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Damon Galgut (g. 1963) naujausiame savo romane Pažadas (angl. The Promise), kurį į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido Baltos lankos, taip pat nagrinėja pažadų prasmę, kuri labai siejasi su religine kultūra, moraliniu įsipareigojimu bei kaltės jausmu.

 

Skaitant Pažadą, nesunku suvokti, kodėl autoriui buvo paskirtas vienas prestižiškiausių pasaulyje literatūrinių apdovanojimų. Vaizduojama Afrikos kultūra, egzotika, politinė istorija, mums visiems svarbi rasinė ir socialinė nelygybė, jaudinanti šeimos saga ir įtaigi literatūrinė kalba. Romanas apima daugiau nei tris dešimtmečius vienos pasiturinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) šeimos sagą, kuri išgyvena baltųjų pakylėjimą ir kelias rimtas šalyje vykusias revoliucijas, dėl kurių šeimos socialinės statusas nusmuko. Tačiau autorius nepiktnaudžiauja istorinių įvykių faktų gausa, visa tai aidi tik šeimos istorijų pasakojimų kontekste, bet net ir lietuviai skaitytojai gali nesunkiai įsivaizduoti, kas nuo devinto dešimtmečio pradžios iki šių dienų vyko šalyje.

 

Pasakojimas prasideda nuo mergaitės Amor (ispaniškai reiškia Meilė), kuri iškviečiama iš mokyklos namo, nes mirė jos motina. Pirmasis romano skyrius apie tai, kaip vyksta motinos Rachelės laidotuvės, dėl kurių konkuruoja PAR žydų ir krikščionių bendruomenės, nes Ma (taip romane vadinama motina) gyvenimo pabaigoje atsivertė į judaizmą. Amor stebi laidotuvių įvykius, tačiau pati netikėtai laidojimo dieną išgyvena pirmąsias mėnesines, kurios koreliuoja su mergaitės bandymu suvokti, kad neteko motinos, kitaip sakant, autorius puikiai perteikia fizinio kūno pojūčius į psichologinį šoką. „Bet kas numalšins skausmą to, kad nebuvai prie kapo, kai į jį leido karstą? Ar kad nebuvai viena iš tų, kurie žengia į priekį, paima kastuvą ir beria žemes ant karsto? (p. 76).“

 

Iš kariuomenės iškviestas brolis Antonas niekam nesako, kad visai neseniai nušovė moterį, todėl viduje išgyveną kaltę ir jaučia, kad Dievas jo paties motiną pasikvietė už jo nuodėmę. Amor vyresnioji sesuo Astrida jau beveik suaugusi, rūpinasi tik savo grožiu ir santykiais su vyrais. Tačiau mažoji Amor nugirdo, kaip mirties patale gulėdama motina prisaikdino vyrą atiduoti namą ir dalį žemės juodaodei tarnaitei Salomėjai, kuri padėjo išauginti tris šeimos atžalas. Tačiau galiausiai per laidotuves paaiškėja, kad niekas tarnaitei turto nė neketina duoti, nes tėvas mįslingai nusuka kalbą, vos tik Amor apie tai prakalba, Antonas ir Astrida taip pat šį mamos norą laiko nesąmone. Iš esmės šeimos pozicija atspinti turtingųjų baltųjų PAR politines ir socialines pažiūras tuo metu suirutę išgyvenančioje šalyje juodaodžių žmonių atžvilgiu.

 

Įdomu, kad į Rachelės ir jau našlio tapusio Meinio turtą rankas tiesą vietos bažnyčios pastorius, kuris naudojasi buvusio alkoholiko atlapaširdiškumu Bažnyčiai. Kaip jau galima įtarti, Amor tampa to esminio pažado liudininke ir vienintele, kuri įsipareigoja įgyvendinti motinos palikimą, bet, deja, dėl valios stokos, dėl blogų santykių su šeima ir dėl to, kad buvo per maža ir naivi, nuolat ši proga išsprūsdavo iš aktualumo lauko. Salomėja vis sensta ir laukia, kol namas teisėtai atiteks jai, tačiau ji lieka tik stumdoma namų tarnaite, kurios pačios sūnus, gabus ir protingas vaikas Lukas, tampa viso labo tik kapinių duobkasiu, tulžingu ir piktu vidutinio amžiaus alkoholiku, kurio svajonėms nelemta išsipildyti kaip ir daugeliui PAR juodaodžių dėl tos pačios luominės santvarkos. Atrodo, kad pati Amor šeima įprasmina kultūriškai suskilusios PAR modelį, nes net Ma patraukia prie žydų tikėjimo, o tėvas po mirties laidojamas šalia pagal krikščioniškąsias tradicijas.

 

„Amor trylika, istorija į ją dar nenusivalė kojų. Ji nenutuokia, kokioje šalyje gyvena. Ji matė, kaip juodieji bėga nuo policininkų, nes nesinešioja dokumentų, girdėjo, kaip suaugusieji tyliai, skubriai šnabždasi apie maištus juodųjų miesteliuose, o vos praeitą savaitę mokykloje reikėjo išmokti slėptis po stalais, jei kas užkluptų, ir ji vis dar nežino, kokioje šalyje gyvena. Yra tokia Nepaprastoji Padėtis, žmonės sulaikomi ir įkalinami be teismo... (p. 84).“

 

Antrame romano skyriuje reikalai klostosi po gero dešimtmečio, kai netikėtai savo reptilijų rezervuare nuo gyvatės įkandimo miršta tėvas. Vaikai vėl susirenka į laidotuves, o Amor vėl kalba apie motinos pažadą, tačiau niekas aplinkui nenori įgyvendinti velionės valios ir Salomėja toliau lieka be turto. Įdomus šio fragmento momentas, nes potekstės romano byloja, kad galbūt tėvas nuo gyvatės mirė demonstruodamas pastoriaus pamasintą poelgį įrodyti, kad tikėjimo galia apsaugo nuo Rojaus gundytojo įkandimo. Kitaip sakant, nusisavinti per palikimą Meinio turtą. Tekstas persmelktas religinėmis aliuzijomis, ištisomis inscenizuotomis perifrazėmis, pavyzdžiui: „Sėdi susmukęs, regis, jokio pasitikėjimo savimi, nors nevalia pamiršti, kad popietę jis buvo nukakęs į klojimą ir paskerdė ten ėriuką, dabar jų ir valgomą. Taip, perrėžė gerklę; kai visai užvaldė bejėgiškumas, trumpam pražydo smurtas – buvo taip gera. Vadinasi, žmonės gailėsis savęs, panirę į liūdesį dėl to, ką prarado, nesuvokdami, kad šitaip tuoj praras ir daug ką kita. Motinos avies sielvartas dėl ėriuko – baisaus daikto? Bet jis palieka pėdsaką ore, kaip žmogaus sielvartas, jo nenuplausi (p. 64-65).“

Damon Galgut

 

Trečiojoje dalyje paaiškėja, kad Astrida nužudoma tiesiog greitkelyje, kai važiuoja iš prekybos centro apsipirkusi namo. Ji tampa įsigalėjusios korupcijos ir smurto šalyje auka. Vėl visi susirenka į laidotuves, tačiau šeimos reikalai pakrikę, nes Antonio santuoka braška, jo žmona susitikinėja su jogos meistru, o pats Antonis paniręs dėl nelaimingo gyvenimo į alkoholį, diena iš dienos bastosi skiesdamas apie neva rašomą romaną ir skolinasi pinigus, švaisto šeimos santaupas. Šį romaną jis rašys 20 metų iki savo mirties, kol galiausiai jį perskaitys jau vidutinį amžių perkopusi lesbietė Amor. Praeis daug laiko, kol Salomėjai, jau visai senutei, bus pasiūlytas sandoris, tačiau ko galima tikėtis po šitiek laiko, kai tarnaitė net išsižadėjo bet kokios vilties ir susitaikė, kad taip ir mirs visą gyvenimą buvusi skurdžių šešėlyje?

 

Iš esmės knyga labai melancholiškai liūdna, nes akivaizdu, kad duotas neįgyvendintas pažadas tampa tam tikru šeimos prakeiksmu – beveik nė vienas šeimos vaikas taip ir nenugyvena laimingo gyvenimo. Doman Galgul perfrazuoja biblines prasmes be jokio didaktikos prieskonio, o drauge perpasakoja ir įsipareigojusios šalies valdžios atstatyti teisingumą ir lygybę, kurios žmonės taip ir nesulaukė, pažadą. Belaukiant, kol pažadai bus įgyvendinti (asmeniniai ar valdžios) galima ir numirti nugyvenant nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių ir pykčio gyvenimą.

 

Romanas parašytas kryžminant keletą modernių XX amžiaus pasakojimo būdų – sąmonės srautas, menamoji kalba, vidinis monologas. Smagu lengvai skaityti tuos perėjimus ir jausti, kaip vienoje pastraipoje pakinta pasakojimo perspektyva ir tonas, kokį mėgo britų rašytoja Virginia Woolf, nes tai leidžia vienu metu byloti įvairioms tiesoms, vertinti skaitytojui iš skirtingų žiūros taškų, suvokti geriau ir įtaigiau, kaip pažado savitas prakeiksmas veikia veikėjus. Manau, kad knyga rašytojui labai pavyko, ji tapo universali ir aktuali netgi tiems, kurie, sakykime, netikėtai susipeša dėl palikimo (kas juk nesvetima ir pas mus, lietuvius). Man asmeniškai labiausiai patiko tos autoriaus išrašytos poetinės apibendrinamosios mintys, išaugančios į filosofinį matmenį, kuriame atsiveria gyvenimo grožis – ir skausmas, ir džiaugsmas praeina, tad ir recenziją baigsiu šiomis citatomis.

 

„Nustebtumėt sužinoję, kokių iššūkių jau kelia kai kurie lavonai – pavyzdžiui, storulių, riebalai suskystėja ir tampa degūs, kartą užsiliepsnojo viena sekcija, arba tų, kurie, pasirodo, turėjo nepastebimų mechaninių įtaisų, kaip tas susprogęs širdies stimuliatorius. Bet atsikratyti Antonu, pasirodo, nesudėtinga. Jis toks liesas, kad lengvai virsta pelenais. Nors tiksliau būtų tarti, kad jis tampa žvyro krūva su įmaišytomis kaulų atplaišomis. Beje, įspūdingas kiekis (p. 254).“

 

„Taip, štai jis, lietus, it koks pigus išganymo simbolis kokioje nors istorijoje, iš šėlstančio dangaus vienodai krintantis ant turtingųjų ir vargšų, laimingų ir nelaimingų. Vienodai abejingai krintantis ant skardinių lūšnų ir ant prabangos. Lietus neturi išankstinių nuostatų. Jis krinta nesmerkdamas ir ant gyvų, ir ant mirusių, ir nesiliauja kritęs kiaurą naktį (p. 275).“

 

„Amor, vien su liemenėle, ant stogo. Pusamžė Amor, su liemenėle ant stogo. Sėdi čia, savo istorijos vidury, kitokia nei tos asmenybės, kuriomis ji buvo, nei tos, kuriomis gali tapti. Dar nesena, bet jau nejauna. Kažkur per vidurį. Kūnas jau patyrė savo visų geriausia, pradeda silpti, girgždėti. Prisimink, koks jis buvo pačiam žydėjime, nors tu to tada nežinojai. Tą dieną, kai pirmą kartą ištekėjo kraujas, tą dieną, kai palaidojo Ma. O dabar kraujavimai, matyt, jau baigėsi. Paskutinės menstruacijos pasirodė prieš tris mėnesius, tikriausiai jau nebebus. Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų (p. 278).“

 

Gal todėl Antono pelenai nėjo nuo stogo į dangų su vėju, o nubiro ant stogo ir lietvamzdžius, nes Dievas priima tik teisingai įvykdžiusius duotus pažadus? Tiek daug gražios užkoduotos poetinės prasmės. Puikus romanas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Ilgasis Booker Prize 2022 knygų sąrašas / The Booker Prize longlist 2022

 

Sveiki,

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, paskelbtas ilgasis Booker Prize knygų sąrašas. Tai tikriausiai mano labiausiai laukiama knygų premija, kadangi nuo jos dažniausiai „atsispiriu“ rinkdamasis lietuviškai išverstus kūrinius, kurių dažna leidykla neišvengia ir taip pat remiasi rinkdamos, ką išleisti savo skaitytojams.

Nuodugniau apie tai, kaip buvo išrinktos iš 169 knygų 13 ilgojo sąrašo kūrinių, galite paskaityti ganėtinai išsamų 15min.lt straipsnį: „Paskelbtas ilgasis 2022-ųjų „Bookerio“ premijos sąrašas.“ Pastarajame susipažinsite artimiau su autoriais ir tam tikromis įdomybėmis, rekordais, na, o aš tradiciškai apžvelgsiu turinio prasme kiekvieną iš šių knygų ir pasakysiu, kuri knyga mane domintų, o kurios galbūt neimčiau net į rankas.

1 NoViolet Bulawayo „Glory“ (liet. Garbė)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 399)

Knyga turi ir kitą paantraštę, kur kas politiškesnę „Mums reikia naujų vardų“, kurią skyrė Booker finalininkai tikriausiai įvardydami šią autorę kaip naujo literatūrinio vardo atėjimą į pasaulį. Tai debiutinis Zimbabvės autorės romanas, o pastaruoju metu Booker‘is labai mėgsta Afrikos literatūrą, tad ir pas mus su vertimais pastaruoju metu ne taip jau ir prastai! Naujasis Afrikos literatūros balsas pasakoja, kaip jau įprasta to regiono literatūrai, mitologizuotą istoriją apie išgalvotą šalį, bet ryškiai susietą su pačia Zimbabve. Tai 40 metų trunkantis kančios politinis saulėlydis, kai šalį valdo neveiksnus vadinamas vadas Senasis Arklys, dėl kurio kenčia smarkiai kasdien traumuojama tauta. Įdomiausia šioje knygoje tikriausiai yra ne mitologija, ne iš sąstingio bundančios ir besivaduojančios tautos istorija, o tai, kad ji perteikta skirtingų gyvūnų balsais ir, bent jau man, aiški aliuzija į Orwello „Gyvulių ūkį“. Manau, tokia literatūra būtų įdomi.

2 Hernan Diaz „Trust“ (liet. „Pasitikėk“)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.91 (balsų 5095)

Štai ką sako kritikai apie H. Diaz romaną: „Tai elegantiškas, daugialypis epas, atkuriantis balsus, slėptus po mitais, pateisinančiais mūsų pagrindinę nelygybę, „Trust“ yra literatūrinis triumfas su plakančia širdimi ir įdomia strategija.“ Autorius remiasi Volstryto magnato Benjamino ir aristokratės Helenos meilės istorija, kuri XX amžiuje pirmojoje pusėje tapo tikra sensacija, pagal juos parašytas ne vienas kūrinys, tačiau H. Diaz bando visai kitą perspektyvą ir viską perteikti „iš vidaus“. Tai knyga, kuri vaizduoja augančios galios struktūras, kurios turės įtakos visos planetos žmonėms ir gyvoms struktūromis. Kaip pinigai ir galia iškreipia tikrovę, kaip manipuliuojama visuomene, sakyčiau, knyga absoliučiai amerikietiška. Kiek man žinoma, aktorė Kate Winslet neseniai paskelbė, kad dirbs prie šios knygos ekranizacijos.

3 Percival Everett „The Threes“ (liet. „Medžiai“)

Puslapių 309, Goodreads.com reitingas 4.16 (balsų 2453)

„Medžiai“ itin amerikietiška knyga, kurią parašė jau nemažai išleidęs amerikiečių rašytojas P. Evererttas. Pats būdamas juodaodžiu gilinasi į afroamerikiečių problemas, tad šįkart autorius pasirinko rašyti detektyvą apie Money miestelyje vykstančias žmogžudystes. Ne tiek Bookeriuose būna tų detektyvų, tačiau šioji (kol kas neskaičius) mano iš ankstinė nuostata tokia, kad tai labai panašu į tuos ekranizuotus detektyvinius trilerius iš 90-ųjų apie rasines žmogžudystes. Kritikai tikina, kad rašytojas laiko ir jaučia Amerikos literatūros pulsą, sugeba greitai ir veržliai rašyti apie nosį krapštančius policininkus ir žiaurų žmogžudį, kuris žudo pagal vieno žmogaus panašumą, tad knygoje viskas dėliojama taip, lyg tai būtų kerštaujančio psichopato kraugeriškas kerštavimas. Nežinau, šioji knyga kol kas nevilioja.

4 Karen Joy Fowler „Booth“ (liet. „Booth“)

Puslapių 480, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 4087)

Garsi amerikiečių rašytoja, lietuviams tikriausiai labiausiai žinoma už lietuviškai išverstą romaną „Džeinės Ostin knygų klubas“, šįkart sugrįžta su trenksmu pristatydama romaną „Booth“. Booth – tai šeimos pavardė, kuri realiai atspindi XIX amžiaus pirmosios pusės sudėtingą tiek istoriškai, tiek politiškai amerikiečių gyvenimą. Istorija pasakoja apie šeimą, kuri nusprendžia susilaukti 10 vaikų, atsikrausto į šiaurines JAV valstijas, kuri viskas kur kas taikiau ir stabiliau. Čia šeima įkuria pirmąjį keliaujantį šeimos teatrą, į kurį įsitraukia tiek vyras, tiek žmona, o vėliau ir augantys vaikai. Šeima gyvena pakankamai laisvai ir įdomiai, jie kalbasi ir stato Šekspyro dramas, tačiau netrukus sėkmė ima slysti jiems iš rankų. Įtikėję keista pranašyste jiems iš tikrųjų ima atsitikti nelaimės ir kriminaliniai įvykiai (netrukus bus nušautas teatre Abraomas Linkolnas), o šalyje jau bręsta Pilietinis karas ir troškimas panaikinti vergvalystę...

5 Alan Garner „Treacle Walker“ (liet. Triklis Valkeris)

Puslapių 152, Goodreads.com reitingas 3.80 (balsų 543)

Šiaip britų rašytojas Alan Graner rašė visą savo gyvenimą ir tai seniausias visų laikų nominuotas Bookeristas šiuose sąrašuose. Nedidukėje knygoje autorius, kaip jam ir įprasta, kuria magišką pasaulį, suliedamas mitologiją su folkloru. Šioje knygoje pasakojama apie mažą berniuką, kuris skaitinėja komiksus, tačiau jo žvilgsnis nuolat nuslysta į aplinkos detales, kol galiausiai atsiskleidžia ypatingas berniuko žvilgsnis į pasaulį. Berniukas susidraugauja su keistuoliu Trikliu Valkeriu, kuris jam tampa tarsi kelrode žvaigžde, mokytoju, parodančiu visiškai kitokį pasaulį, nei jis galvojo iki tol. Manau, ši knyga universali, bet labiau skirta paaugliams arba jaunimui.

6 Shehan Karunatilaka „The Seven Moons of Maali Almeida“ (liet. Septyni Mali Almeidos mėnuliai)

Puslapių 368, Goodreads.com reitingas 4.05 (balsų 101)

Bookeryje dar viena egzotika – angliškai rašantis Šri Lankos menininkas Shehanas Karunatilada. Prieš dešimtmetį išgarsėjęs rašytojas romanu „Kinas“, buvo kurį laiką dingęs, tačiau jis sugrįžo su stulbinančiu, kaip sako knygos skaitytojai, satyriniu kūriniu. Istorija pasakoja apie 1989-uosius Šri Lankos sostinę Kolombą, kuriame nužudomas garsus šalies karo fotografas ir šiaip lošėjas, linkęs į ekstremalius dalykus. Jo lavonas plūduriuoja viename iš šalies ežerų, o visa istorija perteikiama iš pomirtinio pasaulio. Mirusysis nežino, kas jį nužudė, sąrašas įtariamųjų labai ilgas dėl šalyje esančios korupcijos, tad jis šioje egzistencinėje plotmėje turi 7 mėnulius (taip matuojamas laikas), kad išsiaiškintų, kas tai padarė. Kol jis tą sarkastiškai daro, atskleidžiama jo meilės istorija...

7 Claire Keegan „Small Things Like These“ (liet. „Tokie smulkūs dalykai“)

Puslapių 118, Goodreads.com reitingas 4.20 (balsų 2465)

Apie šią knygą nėra ko daug ir kalbėti, nes mes ją išsivertėme ir išsileidome stebėtinai greitai. Vertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos. Cituoju: „1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.“

8 Greame Macrae Burnet „Case Study“ (liet. „Atvejo analizė“)

Puslapių 288, Goodreads.com 3.75 (balsų 1050)

Manau, šis romanas man turėtų patikti, bet galiu ir klysti. Škotų kilmės rašytojas savo intriguojančia istorija mus nukelia į 1965 metų Londoną, kuriame jauna pagrindinė veikėja tyrinėja savo sesers savižudybės atvejį. Ji mano, kad šioji nusižudė dėl to, kad ją tai padaryti privertė jos psichoterapeutas. Apsimetusi visai kita moterimi, ji užsirašo pas daktarą ir pradeda lankyti savo įtariamojo seansus, o viską fiksuoja ir užrašinėja savo sąsiuviniuose, kurie ir yra šio romano forma. Galiausiai mergina patenka į visai netikėtą pasaulį ir pradeda abejoti viskuo, kuo iki tol tikėjo, netgi savimi. Toks psichologizuotas trileris apie savęs ir tiesos paieškas.

9 Audrey Magee „The Colony“ (liet. „Kolonija“).

Puslapių 376, Goodreads.com reitingas 4.26 (balsų 824)

Perspektyvios airių rašytojas Audrey Magee antrasis romanas „Kolonija“ pateko į ilgąjį Booker sąrašą. Romane vaizduojama 1979 metų Airija, kai šalyje prasiveržė smurtas ir nesantaika. (Beje, panašios tematikos už romaną „Pienininkas“ kita airių autorė A. Burn pelnė Bookerį), tačiau čia istorija kiek kitokia. Kolonija – tai atoki Airijos sala pietvakarinėje jūrų dalyje. Į ją keliauja ne itin jūrą mėgstantis dailininkas Loidas, kuris trokšta savo kūrybai naujo įkvėpimo šaltinio ir mano, kad būvimas atokioje saloje su vietos gyventojams tai jam suteiks. Salos gyventojus labai saugo prancūzas Mansonas, kuris tyrinėja ypatingą šios salos kalbinį dialektą ir kultūrą, todėl jis trokšta išguiti iš salos viską, kas gali pakenkti ar pakeisti vietos kultūrą, todėl natūralu, kad dailininką jis mato kaip invazinį žmogų. Autorė vaizduoja salos gyventojus, jų pasirinkimus ir pokyčius. Kol pačioje Airijoje liejasi kraujas, panašu, kad kiek kitokiais rakursais vyksta kovos ir pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose.

10 Maddie Mortimer „Maps of Our Spectacular Bodies“ (liet. Mūsų įspūdingų kūnų žemėlapiai“)

Puslapių 448, Goodreads.com reitingas 4.15 (balsų 250)

Šiame labai gražiame jaunos britų rašytojos debiutiniame romane pasakojama apie senatvės poveikį žmogaus sąmonei. Knygoje vaizduojama pagyvenusi Lia, kuri sužino, jog serga nepagydoma liga ir, galimas daiktas, greitai mirs. Ji ima sarkastiškai tyrinėti ir prisiminti savo gyvenimą, kaip kiekvienas žmogus pakeitė jos kūną. Tai kūniškas romanas, kritikai jį išskiria kaip komišką buitinį epinį kūrinį, kuriame atskleidžiamos Lios gyvenimo tamsa ir šviesa. Romane gvildenama jos santuokos tema, taip pat išskleidžiama jos sudėtingi santykiai su dukra Iris, kuri itin prisirišusi prie savo socialinių tinklų. Knyga, man regis, atrodo absoliučiai šiuolaikinis šeimos modelis, būtų įdomu sužinoti, koks autorės stilius, nes kritikai pabrėžia būtent išskirtinį autorės tekstinį muzikalumą.

11 Leila Mottley „Nightcrawling“ (liet. „Naktinis persikraustymas“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.22 (balsų 3985)

Jauniausia visų laikų Booker Prize nominantė šią knygą, kaip ji tikina, parašė būdama septyniolikos metų. Pati rašytoja kilusi iš Kalifornijos Oklendo, tad ir romane ji vaizduoja šio miesto rajono kvartalus. Romane pasakojama apie du jaunus mokyklą metusius žmones Markusą ir jo seserį Kiarą, kurie savo šeimoje patyrę ir mirtį bei nesantaiką bando kaip nors išgyventi. Marksusas svajoja tapti repo žvaigžde, o Kiara kur kas žemiškesnė ir suvokia, jog gyventi reikia dabar, todėl stengiasi sudurti galą su galu pakilus būsto nuomos kainai. Jiedu taip pat bando apsaugoti mažametį rajono berniuką, bet vieną naktį viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai Kiara įsivelia į istoriją su vietos policijos departamentu. Ji pamato tai, kas gali šokiruoti ir demaskuoti apskritai visą policiją šalies mastu, todėl ji tampa svarbia liudininke...  

12 Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (liet. „Po Sapho“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.42 (balsų 36)

Menkai kam žinomos rašytojos Selby Wynn Schwartz debiutinis romanas „Po Sapho“ yra antikinės garsiausios poetės ir jos mokinių bei mūzų transformacija. Atrodo, kad Sapho anuomet padarė esminį moters literatūroje ir mene lūžį, kurį pakeitė po to romėnai ir galiausiai visai iš šio lauko moteris išstūmė Viduramžiai. Autorė šią knygą sukūrė vinjetės struktūros pavidalu, skirdama dėmesio istorinėms moterims, kurios darė praeityje esminius pasirinkimus, susijusius su menu ir literatūra. Tai daugiabalsis sudurstytas pasakojimas iš skirtingų epochų ir moterų balsų. Paminėsiu tik vieną: Virginia Woolf, kuri savo prisiminimuose rašė, jog nori kūrybos, pilnatvės ir laiko sau... Iš tikrųjų tai romanas apie moters išsivadavimą iš istorinių rėmų, man regis, tema ganėtinai išsisėmusi, bet jeigu knyga pateko į Bookerio sąrašą, tikriausiai, kad parašyta neprėskai ir įdomiai.

13 Elizabet Strout „Oh, William!“ (liet. „O, Viljamai!“)

Puslapių 240, Goodreads.com reitingas 3.90 (balsų 42183)

Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino šios amerikiečių autorės įtraukimas į Booker. Man ji čia atrodo veteranė ir tai vardas „atidirbtas“ kaip reikiant. Ji ir ekranizuota, ir lietuviškai verčiama, mylima, žinoma ir skaitoma. Deja, turiu pripažinti, kad taip nieko nesu perskaitęs iš Strout kūrybos, nors lentynoje turiu. Daugybę visokių premijų pelniusi rašytoja ištikima savo sukurtam pasauliui ir naujausias jos romanas, beveik net neabejoju, bus taip pat išverstas į lietuvių kalbą. Tai Lucy Burton knygų serijos tęsinys, kuris pasakoja apie personažės netikėtai atsinaujinusius senus santykius su mylimuoju.

Štai tokie Booker Prize metai! Iš to, ką pristačiau, mane tikriausiai labiausiai domintų šios knygos: Greame Macrae Burnet „Case Study“ (seniai neskaičiau psichologinės įtampos keliančios knygos, kuri nebūtų banali!), NoViolet Bulawayo „Glory“ (vilioja pasakojimo maniera ir pati Afrika!), Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (įtariu, kad galgi net erzintų, bet vis tiek norisi pažiūrėti, kaip vinjetės užpildymo forma veikia literatūroje!), Leila Mottley „Nightcrawling“ įtariu, kad knyga politiška, o aš tiek mažai apie Amerikos juodą tikrovę žinau...

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize sąrašas 2021 / The Booker Prize 2021 longlist

Sveiki, skaitytojai,

Visai neseniai, liepos 27 dieną, buvo paskelbtas mano labai laukiamas The Booker Prize 2021 ilgasis knygų sąrašas. Šiais metais Booker literatūriniam apdovanojimui iš viso buvo pasiūlyti 158 kūriniai, išleistų Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje tarp 2020 spalio 1 d. iki 2021 rugsėjo 30 d. anglų kalba. Tiek Internacional Booker, tiek klasikinis Booker man visada kelia smalsumą, kadangi dažniausiai būna įdomiausi skaitiniai, kuriuos mūsų lietuviškos leidyklos vis labiau suinteresuotos išversti į lietuvių kalbą. Kam darau šį įrašą? Ogi tam, kad būtų paskatinimas tiek leidykloms, tiek vertėjams pasidomėti pačia įdomiausia ir prestižiškiausia šių dienų grožine literatūra.

Kuo šiemet įdomus šis sąrašas? Kaip pažymi vertintojai 158 teiktų knygų sąraše būta pačių įvairiausių literatūrinių formų ir turinio knygų, tačiau Bookerio literatūros rengėjai pažymi, kad visgi laimėtojas turi visų pirma patikti patiems skaitytojams, nes eksperimentinės literatūros knyga dažniausiai netampa bestseleriu. Nugalėtojų knygos daugiau ar mažiau išlaiko universalumą, klasikinio pasakojimo formų rėmus, cituoju Delfi:

„Bukerio premiją turėtų pelnyti tokia knyga, kuri patinka žmonėms. Galite vadinti mane kiek senamadišku, tačiau nesu tikras, ar daugelis apsidžiaugtų, jei būtų išrinktas eksperimentinis, vien autorių ir keletą itin rafinuotų kritikų tenkinantis kūrinys. Turi laimėti tokia knyga, kurios puslapių skaitytojas tiesiog negalėtų nustoti vartyti“, – theguardian.com kalbėjo vienas komisijos narių R. Williamsas.

Visgi pastarųjų metų ilgieji Booker sąrašai vis labiau įsileidžia novatoriškų žanrų, pavyzdžiui, komiksus, fragmentinius eiliuotus pasakojimas, bet jie dažniausiai neperšoka į trumpąjį Booker sąrašą. Visgi siūlau pasižiūrėti, kokios temos šiemet dominuoja Bookerio sąraše ir kurios knygos galimai būtų skaitomos Lietuvoje ir įdomios (bent man).

ILGASIS THE 2021 BOOKER PRIZE SĄRAŠAS.

Anuk Arudpragasam „A Passage North“ (psl. 304).

Iš Šri Lankos kilusio rašytojo romanas „Pravažiavimas į šiaurę“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Krišaną, kuris netikėtai gauna žinią, kad jo ligotos močiutės slaugytojas Rani mirė įkritęs į šulinį. Krišanas vyksta traukiniu į Šri Lankos šiaurę ir apmąsto savo santykį su gimine ir 30 metų trukusį Šri Lankos pilietinį karą, pro langą regi nuniokotą šalį... Anot kritikų, tai įspūdingi giliamintiški literatūriniai pasažai, kurie pasakoja apie žmogaus ir jo šalies santykį, o kartu tai literatūrinis paminklas tiems, kurie pražuvo šiame siaubingame kare.

Goodreads reitingas yra: 4.16 (74 balsai)

Sunku, pasakyti, ar tokia literatūra būtų paklausi Lietuvoje, tačiau knyga žada gurmanišką ir universalų pasakojimą. Įdomu, kokie tie pasažai ir pasakojimo stilius, nes nuo to priklausytų, ar knyga literatūriškai paveiki.

Rachel Cusk „Secound Place“ (p. 186)

Ne vieną gerai įvertintą romaną parašiusi kanadiečių rašytoja Rachel Cusk su „Antroji vieta“ pateko į ilgąjį sąrašą, o knyga yra viena iš trilogijos dalių. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri pasikviečia į savo miestelį prie jūros garsų menininką. Tai vyro ir moterų santykių geometrinė analizė, kurioje susiduria skirtingi vyrų ir moterų stereotipai ir įsitikinimai. Menininkas leidžiasi į kelionę pas menkai pažįstamą moterį, kad galėtų pasižiūrėti, kokį jis geba sudaryti poveikį jos gyvenimui ir aplinkai. Knygoje subtiliai perteikiamas moters likimas ir vyro privilegija, geometriškai atskleidžiami vidiniai ir išoriniai moraliniai įsitikinimai ir jų pasireiškimas... Ir šie susikirtimai yra žmogaus sielos demonų žaidimas.

Goodreads reitingas yra: 3.90 (3070 balsai)

Laibai įdomu ir intriguoja. Man patinka tirštos istorijose, kuriose santykiai atskleidžiami, pavyzdžiui, kaip danų literatūroje „Spalio tylėjimas“. Vis laukiu, kada galėsiu kada nors perskaityti labai panašų romaną, tačiau dar nieko panašaus neaptikau. Kažkodėl įtariu, kad galbūt šis romanas būtų kažkuo panašus.

Damon Galgut „The Promise“ (p. 304)

Pietų Afrikos rašytojas Damon Galgut romanas „Pažadas“ kritikų apibūdinamas kaip „įtaigus, staigus ir tylus“ romanas, kuris pasakoja apie Pietų Afrikoje gyvenančią baltosios rasės šeimą. Vaikai sužino apie motinos laidotuves, į kurias atvyksta, tačiau apie šeimą nenori nieko girdėti, atžaloms šeimos reikalai yra atgrasūs, todėl jie šalti ir formalūs laidotuvėse. Po motinos mirties buvo pažadėtas namas ir žemės sklypas jų namų prižiūrėtojai Salomei, tačiau po motinos mirties atžalos pamiršta šį pažadą ir Salomė nieko negauna... Kartu tai istorija apie senąją baltųjų ir juodųjų Pietų Afrikoje buvusią santvarką ir atsinaujinusią politiką, kuri siekia lygybės tarp šių rasių. Visgi naujajai santvarkai įsitvirtinti reikėjo daugel dešimtmečių, per kuriuos duotas lygybės pažadas buvo arba pamirštas, arba tyčia ignoruojamas. Autorius derina intymius šeimos moralinius įsipareigojimus ir šalies sistemines klaidas.

Goodreads reitingas: 4.17 (404 balsų)

YouTube kanale užkietėję skaitytojai prognozuoja, jog „Pažadas“ yra potencialiausias Booker laimėtojas. Man asmeniškai Afrikos literatūra, nepriklausomai nuo to, kokios rasės žmogaus buvo parašytas, yra įdomi. O dar tokia sudėtinga moralės tema, manau, būti geras lietuviškas skaitymas.

Nathan Harris „The Sweetness of Water“

Amerikiečių rašytojas Nathan Harris neseniai debiutavo romanu „Saldusis vanduo“, kuriame nagrinėja amerikiečių juodaodžių išsilaisvinimą iš rasinės priespaudos epochą, kai po JAV Pilietinio karo du broliai Pretisas ir Landris, išsilaisvinę nuo vergijos ir tapę nepriklausomi, įsidarbina Džordžijos valstijoje esančiame baltaodžių ūkyje. Ūkio savininkai neseniai neteko vaiko ir manydami, kad priimdami nuskriaustuosius tuo pačiu kažin kaip atpirks ar bent jau numalšins širdgėlą, imasi to meto, jeigu taip galima sakyti, labdaringos veiklos. Broliai tikisi susitaupyti pinigų ir išvykti į Kanadą, kurioje jau seniai pabėgo jųjų motina. Tačiau tuo metu miestelyje, miške, vyksta dar dviejų priešingų konfederacijų su skirtingais įsitikinimais karinės pratybos, į kurias įsipainioja broliai, todėl netrukus miestelyje kyla sąmyšis, kurio numalšinimui lyderio poziciją imasi būtent to ūkio šeimininkė. Pastaroji iškelia bendruomenei seniai primirštas protėvių svajones apie vieningą žemę ir taikingus žmones. Bet ar pavyks naujoms vertybėms įsigalėti, kai žmonių tamsumas ir prietarai bei įsitikinimai trukdo?

Goodreads reitingas: 4.39 (2636 balai)

Manau, tokia apie Pilietinį karą XIX amžiuje ypač susisieja su nūdienos suskaldyta Lietuva. Šią knygą, įsivaizduoju, labai tiktų Šeimų maršo neapykantos akcijoms prieš LGBT ar imigrantų bangą. Nes tas „žinojimas“, kokie yra kitos socialinės terpės ar grupės žmonių blogi ketinimai, tiesiog užburia savo gyvulišku siauraprotiškumu, todėl tokie truputėlį kitame žemyne ir nutolusiame, bet analogiškame kontekste, atvejai labai leidžia pasižiūrėti į save iš šalies.

Kazuo Ishiguro „Klara and the Sun“

Jau tikriausiai knygų gurnamas nebereikia pristatyti Nobelio laureato Kazuo Ishiguro. Jo pirmasis romanas po Nobelio įvertinimo „Klara ir saulė“ buvo kuo puikiausiai įvertintas kritikų. Istorija gana nesudėtinga, bet, kaip suprantu, ji labai įtikinama ir aktuali. Istorija pasakojama iš dirbtinės Klaros pozicijos. Klara – vitrinoje laukiantis dirbtinis intelektas su dirbtiniu kūnu, ji stebi pro vitriną pasaulį ir jį apmąsto. Nemirtingumas ir trapumo suvokimas, bet esminis knygoje keliamas klausimas išlieka: ką reiškia mylėti?

Goodreads reitingas: 3.85 (69286 balai)

Manau, kad anksčiau ar vėliau šioji knyga tikrai pasirodys lietuviškai. Gal ji jau net verčiama. Paskutiniuoju metu su Ishiguro neišverstais kūriniais dirba „Baltų lankų“ leidykla. Iš trumpo aprašo man knyga šiek tiek dvelkia Samantos Schweblin „Stiklo akys“ idėjomis, bet galiu ir klysti.

Karen Jennings „An Island“ (p. 119)

Dar vienos Pietų Afrikos rašytojos, kilusios iš sostinės Keiptauno, romanas „Sala“, kuriame pasakojama istorija apie jauną vyruką, kuris nusprendžia mesti iššūkį jūrai. Galiausiai vyrukas atsiduria tam tikroje negyvenamoje saloje, kurioje jį atrandą vienintelis salos gyventojas Samuelis, salos švyturio prižiūrėtojas. Jiedu užmezga ryšį. Vyrukas Samueliui ima pasakoti apie pasikeitusį pasaulį, tačiau Samuelis vėlei prisimena karus, nesantaiką ir tą baimę, nuo kurios bėgo ir buvo ją užmiršęs. Skaitytojai šią knygą apibūdina kaip įtraukiančią, siaubingą ir nepamirštamą istoriją.

Goodreads reitingas: 3.82 (33 balsai)

Kol kas mažiausiai mane sudominusi knyga. Nežinau, aprašas neįtraukė, nieko nebeik neužsiminta apie rašymo pobūdį, bet gal ji ir ne šiaip sau Booker ilgajame sąraše?

Mary Lawson „A Town Colled Solace“

Garsi amerikiečių rašytoja Anne Tyler apie kanadiečių rašytoją veteranę Mary Lawson sakė, kad kiekviena jos knyga yra tikras stebuklas. Naujausiame romane „Miestas pavadinimu Paguoda“ pasakojama kaip tikrame trileryje: mažame miestelyje Paguoda dingsta septynmetė Klara, jos tėvai iš kailio neriasi jos visur ieškodami. Šalia jų neseniai pradėjo sukiotis Liamas, kuris atsikraustė į paveldėtą namą. Liamas jau kuris laikas maloniai pakalbindavo Klarą, kuri mėgo maitinti savo katę... Liamą taip pat slegia praeitis, jis įsikrausto į apšepusį namą, kurio šeimininkės nematė nuo penkerių metukų, Liamą gaubia šių namų istorija... Visais atžvilgiais čia galėtų būti plėtoja pedofilijos istorija, tačiau knygoje šie įvykiai kitokie, čia vaizduojama, kaip sugriautų gyvenimo žmonės tikisi iš gyvenimo paguodos ir vilties, jų istorijos persipina ir pasakojimas perteikia paraleliais vaikystės portretus, o vaikystės tyrinėjimai, persmelkti paguodos ir žmogiškųjų ryšių svarbumu.

Goodreads reitingas: 4.16 (2545 balsai)

Net nežinau, ką manyti apie šią knygą. Jeigu ji dvelkia melodramatiškumu, neskaityčiau, bet retsykiais iš to išplaukia netikėtai įspūdinga literatūra su skirtingomis perspektyvomis. Nemažas goodreads.com reitingas rodo, kad autorė turi ištisą būrį gerbėjų.

Patricia Lockwood „No One Is Talking About This“ (p. 210)

Ambicingu pavadinimu pavadintas 39 metų amerikiečių romanistės, poetės ir eseistės Patricios Lockwood knyga „Niekas nekalba apie tai“, kuriame pasakojama apie influencerę, kuri keliauja per pasaulį ir susitinka įvairiose šalyse su gerbėjais. Netrukus moteris, apsvaigusi nuo gerbėjų, kelionių, ima abejoti pačiu gyvenimu. Jai kyla daugybe klausimų nuo klimato kaitą ir apie jai nežinomus ir neįvardytus iškilius dabarties diktatorius, pasaulis rodos pertekęs visokiom problemom (dirbtinom ir nelabai), todėl veikėja neria toliau į gilumą ir bando atsieti tai, kas ji yra socialiniuose tinkluose ir kas yra tikrasis pasaulis, kuris gąsdina. „Ar mes pragare?“ klausia vienas iš knygos veikėjų. Galiausiai knygą ima papildyti susirūpinusios motinos laiškai apie dukters dvasinę savijautą ir atveria paauglių ir jaunuolių tapatybės susivokimo problemas nūdienos pasaulyje... Knyga parašyta netradiciškai, labai fragmentiškai, vietomis primena meditaciją, kelionę po žmogaus kasdienybę.

Goodreads reitingas: 3.72 (9232 balai)

Nuostabiai aktuali knyga, tačiau mane baugina pasirinkta knygos fabula ir fragmentiškumas. Ar būtina apie būties šiuolaikišką ar ateities pasaulį kalbėti itin fragmentuotais pseudonovarotiškomis literatūros formomis? Visgi knyga mane vilioja, manau, tikimybė didesnė, kad tokią knygą skaityčiau, nei neskaityčiau. 

Nadifa Mohamed „The Fortune Men“ (p. 372)

Iš Somalio Nadifa Mohamed į Didžiąją Britaniją atvyko, kai ji dar buvo mergytė, tačiau jos kilmė nesutrukdė tapti viena įdomiausių ir perspektyviausių britų rašytojų. Naujausias jos romanas „Likimo žmogus“ nukelia mus į Somalio pakrantę 1952-uosius, kur įsikūrusios žydų, indų, maltiečių, britų ir somaliečių šeimos. Tikra tautų mišrainė. Dėmesio centre – lošimo aistra kamuojamas Mahmudas, kuris pasižymi vikrumu, iškalbingumu ir yra nuolat ujamas žmonos už lošimą, nes jis itin prasiskolinęs. Galiausiai vietiniame rajone įvyksta parduotuvės savininko nužudymas ir Mahmudas suimamas kaip pagrindinis įtariamasis. Mahmudas yra įsitikinęs, kad jį tuoj paleis, nes jis tikrai nekaltas, tačiau atsiranda liudytojų, kurie tvirtina matę, kaip jis įeina į parduotuvę, tačiau Mahmudas vis tiek mano, kad jį tuoj paleis, tačiau vietos bendruomenė vis labiau linksta perpiešti jo biografiją ir Mahmudas nežino, kad pamažu teisėsauga, kuria jis neabejotinai tiki, jį patį tuoj sudoros... Tai knyga apie tikėjimą teisingumo sistema, kai iš tiesų ji neatstovauja teisingumui. Knygą kritikai apibūdina kaip žiaurumo ir poetikos derinį.

Goodreads reitingas: 3.81 (53 balai)

Sudominusi knyga, bet jeigu ji labiau detektyvinio pobūdžio, nemanau, kad ją skaityčiau. Iš aprašo supratau, kad ji nagrinėja paprasto patiklaus žmogaus santykį su teisėsauga, o tai visada įdomu. Viskas vėlgi priklauso nuo žanrų maišaties ir pasakojimo pobūdžio, gali būti, kad tai išties gera knyga.

Richard Powers „Bewilderment“ (p. 288)

Amerikiečių rašytojas Richard Powers naujausias romanas „Sutrikimas“ iškart pateko į aukščiausius knygų topus, įskaitant ir Booker Prize sąrašą. Naujausiame savo romane autorius pasakoja apie tėvą astrobiologą, kuris nagrinėja dangaus kūnus ir  jo devynmetį sūnų Robiną. Robinas keistas berniukas, kuris nuolat piešia nykstančių gyvūnų paveikslus ir jam gresia išmetimas iš trečios klasės, kadangi tvojo į veidą bendraklasiui. Akivaizdu, kad Robinas turi sutrikimą, dėl kurio tėvas stipriai išgyvena. Jis pradeda galvoti apie keistą novatorišką gydymą, kuris knygoje vadinamas „neuro grįžtamasis ryšys“. Pagal mirusios žmonos smegenų modelius taikomas berniukui gydymas, kuris turėtų sukontroliuoti jo agresiją...

Goodreads reitingas: 4.46 (54 balai)

Na, šį rašytoją esu jau skaitęs, jo „Medžių istorija“ išties buvo įspūdingai parašyta. Neseniai lietuviškai pasirodė jo romanas „Orfėjas“, kuris jau giriamas lietuvių skaitytojų, todėl beveik neabejoju, kad Alma littera imsis ir „Sutrikimo“, juolab, kad istorija išties provokuoja. Apie nuožmius tėvo ir sūnaus santykius, norą susigrąžinti ar sukurti tai, kas neįmanoma, pasitelkiant šiuolaikinio mokslo pranašystes išties vilioja mane patį laukti šios knygos.

Sunjeev Sahota „China Room“ (p. 256)

Indų kilmės britų rašytojas Sunjeev Sahota ir jo naujausias romanas „Kinų kambarys“ arba galbūt tiksliau verčiant „Porceliano kambarys“ iš tikrųjų nieko bendro su Kinija neturi. Tai dvi skirtingos ir viena kitą papildančios itin sodrios pasakojimo gijos. Viena istorija pasakoja įvykius apie 1929-uosius vykusias Indijos Pandžabo regione kaimo tuoktuves. Apie moterų priespaudą, santuoką, šeimos galią kontroliuoti jaunavedžius, luošinančias tradicijas. Kita istorija nukelia mus į 1999-uosius, kur pasakojama apie Indijon grįžusį emigrantą iš Britanijos į Pandžabos regiono kaimą, kur veikėjas susiduria su rasizmu, įsitikinimais ir pan. Dvi istorijos iš esmės pasakoja apie galios per primestas taisykles ir tradicijas valdymo žaidimus. Knyga savo „tirštumu“ lyginama su Salman Rushdie kūryba, o šią istoriją įkvėpė paties rašytojo giminės istorijos.

Goodreads reitingas: 3.87 (567 balai)

Vienu metu itin mėgau tokias indiškas istorijas, kurios dvelkia egzotika, veikėjų gausa, man sunkiai suvokiamomis tradicijomis. Esu didelis Salman Rushdie ir Arundhati Roy gerbėjas, o jeigu ir šio romanisto literatūra yra tokia pat giliamintė, manau, su malonumu ją perskaityčiau.

Maggie Shipstead „Great Circle“ (p. 608)

Amerikiečių rašytoja ir jos naujasis romanas „Puikusis ratas“ yra storiausia šio Booker Prize sąrašo knyga. Joje pasakojama itin ambicinga dvisluoksnė istorija. Istorija prasideda pasakojimu apie 1914-uosius, kai iš skęstančio laivo išgelbėjami du kūdikiai, kuriuos priglaudžia gyventi vienas iš Montanoje gyvenančių dėdžių. Po keturiolikos metų, vienas iš kūdikių Miriana kasdien kenčia aplinkinių patyčias dėl to, kas ji yra, o tai paskatina ją domėtis lakūnės profesija. Galiausiai ji susidraugauja su pasiturinčiu globėju, kuris finansuoja piloto mokymus ir ji įsigyja lėktuvą. Jos pasiryžimas apskristi visą pasaulį stebina visko mačiusius, tačiau didžiausias jos troškimas perskristi Šiaurės ir Pietų polius. Galiausiai Miriana skrisdama virš Antarktidos dingsta ir niekada nebeatsiranda... Po 100 metų apie ją statomas kino filmas, o pagrindinį vaidmenį atlieka Hadley, kuri išgyvena aktorės krizę. Ji – itin populiarių filmų aktorė, kuri nori nusimesti Holivudo šabloninį spindesį ir įrodyti, kad yra kur kas daugiau, nei vieno vaidmens atlikėja. Ji pasineria į Mirianos istoriją ir čia atsiranda tiek analogiškų pasikartojimų, kuriais skaitytojais gali žavėtis šioje dideliame daug ką aprėpiančiame kūrinyje.

Goodreads reitingas: 4.15 (6593 balai)

Taip! Šitos knygos norėčiau ir aš. Labai tikiuosi, kad tai ne koks pop romanas, o iš tikrųjų kruopšti ir jautri knyga, persipynusi pasikartojančių įvykių ratilais skirtingose epochose.

Francis Spufford „Light Perpetual“ (p. 336)

Britų rašytojo Francio Spuffordo romanas „Amžinoji šviesa“ nusakomas kaip itin gilus, jautrus ir gražus pasakojimas apie 5 vaikus, kurie galėjo gyventi, tačiau žuvo. Tai kelionė per XX amžių Londone, kuri realiai prasideda 1944 skurdokame Londono pietvakariniame regione, kur didelė minia sueina pasižiūrėti į naujus kaimynų aliuminius puodus. Tai buvo didelė retenybė, kadangi daugelis dalykų buvo išlydyti karo reikalams, todėl nauji aliuminiai puodai kėlė nuostabą. Netrukus atsitinka nelaimingas incidentas – gaisras, kuriame sudega penki vaikai. Toliau istorija plėtojama iš perspektyvos, kas galėjo nutikti su tais vaikais, jeigu jie būtų išgyvenę. Pasakotojas tęsia jų gyvenimas, bėga per XX amžių, pasakoja socialinę, seksualinę ir technologijų revoliuciją ir jų kontekste šių potencialiai galėjusių gyventi vaikų istorijas: kaip jie tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi, kaip jų vaikų vaikai gyvena... Tai istorija nepavaldi mirčiai ir brėžia galimos realybės perspektyvas ir iškleidžia gyvenimo grožį.

Goodreads reitingas: 3.83 (977 balai)

Nuostabi knyga, galiu jau pasakyti, kad skaitant jos anotaciją jau ėmė piestu stotis gyvaplaukiai. Labai labai norėčiau, kad tokia istorija rastųsi ir lietuviškai. Daugelis ją spėjusių booker‘istų perskaityti prognozuoja, kad ji turėtų būtinai atsidurti trumpajame Booker Prize sąraše ir yra viena iš potencialiųjų knygų laimėti šį apdovanojimą.

Na, štai ir baigėsi visos 13 knygų. Labiausiai lietuviškai norėčiau skaityti Francis Spuffrdo „Light Perpetual“, Richard Powers „Bewilderment“, Maggie Shipstead „Great Circle“, Damon Galgut „The Promise“ ir Rachel Cusk „Secound Place“. O kokie jūsų pasirinkimai?

Kaip visada dalijuosi aistringo Booker Prize apžvalgininko Eric Karl Anderson komentarais apie visas 13 knygų ir jo spėjimus dėl laimėtojo.

Jūsų Maištinga Siela