Knyga: Olivia Laing "Kūnas ir laisvė"

 

Olivia Laing. „Kūnas ir laisvė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 320.

 

„Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėms tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename (p. 168).

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau grožinę knygą, kuri būtų eseistika. Bet kaip tokios būtent trūko, pamaniau, perskaitęs britų rašytojos ir meno kritikės Olivia Laing (g. 1977) knygą Kūnas ir laisvė (angl. Everybody), kurią į lietuvių kalbą išvertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla Kitos knygos. Tai jau antroji autorės knyga pasirodžiusi lietuviškai, prieš tai leidykla buvo pristačiusi Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke (Kitos knygos, 2023). Perskaitęs pagalvojau: kaip laiku ir vietoj ateina kai kurios knygos. Tad dar nepabaigęs šios, įsigijau ir pirmąją jos knygą.

 

Autorė šiuo metu gyvena Amerikoje, nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Didžiojoje Britanijoje homoseksualios poros šeimoje. Manau, tai svarbu, nes tai apibrėžia šios knygos atsiradimo priežastis. Dėl to, kad jos šeima tokia, o pati mokykloje jautėsi nelabai mergaitė dėl savo berniokiškos išvaizdos, kasdien išgyveno didžiulę baimę, jog kas nors sužinos, pasmerks, pradės patirti patyčias, nors tuo pačiu metu su savo mamomis ji dalyvaudavo Britanijos LGBTQ paraduose ir galėjo iš arti stebėti, kaip kai kurie žmonės turi kovoti už laisvę savuose kūnuose būti savimi ir jaustis saugūs. Toks dviprasmiškas vaikystės ir paauglystės gyvenimas padeda dviprasmiškus pamatus, t. y. prieiti per kitų žmonių patirčių ir pabandyti suvokti, kodėl žmonės yra politiškai įsprausti į savo kūnus ir kaip politika, valdžia normalizuoja smurtą, juos (tuos kūnus) nukariauja ir per baimės ir kontrolės svertus pajungia žmones paklusnumui. Kas tikisi, kad knyga yra apie O. Laing gyvenimą, suklysite. Nors autobiografiškumo štrichai yra, tačiau eseistiniai tekstai nukreipti į tragiškas istorines asmenybes, susidūrusias su kūno laisvės apribojimais ne tik seksualine, bet ir tiesiogine to žodžio prasme: meno kritike Susan Sontag, dainininkę Nina Simone, psichoanalitiką Wilhelmą Reich, rašytojas Oscar Wilde ir t. t.

 

Knygą Kūnas ir laisvė sudaro 8 eseistiniai dideli tekstai, vienas su kitu besijungiantys per autorės nagrinėjamas asmenybes. Vieni tekstai tematiškai mane labai įtraukė, atrodė išskirtinai aktualūs man, o kai kurie labiau ėjo per JAV ir Didžiosios Britanijos politinių nelengvų pokyčių kontekstus, atrodė šiek tiek nutolę nuo mano asmeniškumo. Nepaisant visko, knyga pasirodė labai įtrauki, praturtinanti, todėl nuolat teko papildomai ko nors pasiskaityti internete, kad galutinai suvokčiau šios knygos margumą ir daugiasluoksniškumą. Be teksto apie Vokietijos Veimaro Respublikos laikus, besikuriančią Froido ir Reicho psichoanalitikų draugystę vienas įdomiausių pasakojimų buvo apie Susan Sontag ir Kathy Acker – per jų ligos patirtis, vėžio diagnozę ir tai, kaip jos abi bandė „priversti“ savo kūnus paklusti valiai.

 

„Daryti prielaidą, kad žmonės lieka gyvi dėl troškimo gyventi – tai vadovautis tokia logika, pagal kurią sergantieji lygiai taip pat yra patys kalti dėl savo mirties, kaip ją vaizduoja Louise Hay pamokymai (p. 62). Liga kaip kūno nelaisvės įrankis – vienas iš daugelio knygos temų. Įdomu, kad Sontag visada rinkdavosi mokslu pagrįstą ir agresyvia forma taikomą chemoterapinį gydymą, nes tikėjo, kad tik taip galima „išrauti“ vėžį, o Kathy Acker tikėjo alternatyvia medicina, arbatomis, užkalbėjimais ir t. t. Abi galiausiai kovą su vėžiu jos pralaimi, tad šios istorijos lyg ir leidžiama susivokti, kad neverta segreguoti žmonių pagal pasirinkimą, nes nei mokslas, nei alternatyva nėra priešai, matyt, yra aukštesnioji lemiančioji galia. „Kad ir kaip aš žaviuosi Sontag kūryba, manau, sveiką protą labiau atitiktų pripažinimas, kad mes niekad nebūsim visiškai atsikratę ligų, niekad netapsim atsparūs mirčiai. Gali būti, kad kai kurie Acker sprendimai buvo išmintingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo: suprasti, kad ateina momentas susitaikyti, pasiduoti ligos teikiama proga perprasti, kas vyko anskčiau. Neketinu ginčytis su būtinumu gauti gydimą ar suteikti sveikatos priežiūrą, veikiau norėčiau prisiminti, jog šie dalykai vyksta fundamentalaus visiems mums bendro fakto fone: gyvenimo trukmė nėra begalinė (p. 67).“

 

Visgi visų tekstų jungiančioji idėja yra autorės susižavėjimas psichoanalitiku W. Reichu. Ji Wilhelmą Reichą paverčia centrine figūra, per kurios tragišką likimą ir radikalias idėjas audžia visą pasakojimą apie kūno laisvę. Autorė analizuoja Reicho teoriją apie orgoną – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis bandė sukaupti savo sukonstruotose orgono mašinose (akumuliatoriuose), tikėdamas, kad tai gali išgydyti vėžį ir išlaisvinti žmogų nuo psichosomatinių blokų. Šis prietaisas knygoje tampa metafora žmogaus troškimui technologiškai suvaldyti biologinius procesus ir pasiekti utopinę laisvę, kurią pati Laing vėliau lygina su Sontag ar Acker bandymais „priversti“ kūną paklusti valiai. Per Reicho asmenybę Laing jungia politinį pasipriešinimą su kūniškumu, rodydama, kaip JAV vyriausybės sprendimas uždrausti jo mašinas ir sudeginti knygas tapo simboliniu aktu, siekiančiu pažaboti bet kokią nekontroliuojamą gyvybinę jėgą. Galiausiai knygos pasakojimas nuolat grįžta prie Reicho kalėjimo celės, pabrėždamas pagrindinę autorės mintį: net ir genialiausiems protams kūnas bei valstybės galia išlieka galutiniais laisvės kalėjimais.

 

Kitas neįtikėtinai lietuviams vis dar aktualus kūno laisvės aspektas yra seksualumas ir jo savotiškas įkalinimas kūnuose. Mes, lietuviai, vis dar labai sunkiai priimame seksualinę žmogaus įvairovę, neatpažįstame ir nenorime pripažinti, kad tai politikos (sovietinės ir postsovietinės) padiktuoti ir jau giliai mumyse pavirtę agresyviais įsitikinimais, įrankiais kurti baimę, agresiją, normalumo kultą, šlykštėtis ir iškelti savo „normalumą“ virš kitų, apgaubiant viską savisauga, tradicinėmis tariamomis vertybėmis, religija, o pastaruoju metu – šeimos kulto apibrėžtimi, vaikais. Knygoje ne kartą nuskamba mintis, kad ten, kur baigiasi vieno laisvė, prasideda kito, nes iš tikrųjų laisvė baltiesiems, juodiesiems, homoseksualams ar heteroseksualams yra suvokiama visai laikais labai skirtingai. Netgi šiandien. „Kalifornijoje vyrai, nuteisti už sodomiją abipusiu sutarimu, galėjo būti iki gyvos galvos įkalinti psichiatrijos ligoninėje, o ten jiems galėjo būti taikoma elektrošoko terapija, atliekama kastracija ir lobotomija – „gydymo būdai“, plačiai paplitę ir kitur. 1968 metais homoseksualumas perklasifikuotas kaip seksualinis nuokrypis, o 1973 metais, po ilgai trukusio aktyvizmo ir pasipriešinimo, jis galų gale iš vadovo pašalintas, nors „seksualinės orientacijos sutrikimas“, o paskui – „egodistoninis homoseksualumas“ jame liko iki aštuoniasdešimtinių pabaigos (p. 165).“

Olivia Laing

 

Labai įdomus skyrius buvo apie JAV XX a. juodaodžių teisių aktyvistus, apie kurių įtaką ir išsilaisvinimą iš radikalaus rasizmo bent jau daugelis lietuvių dažniausiai susipažįsta iš amerikiečių vaidybinių filmų, dažnai nužertų „Oskarų“ statulėmis, bet autorė iš tikrųjų byloja ir nematomą tiesą, kad tarp tų pačių juodaodžių būta tos pačios seksualinės segregacijos. Olivia Laing knygoje pabrėžia, kad būtent Bayardas Rustinas buvo pagrindinis M. L. Kingo mentorius, išmokęs jį nesmurtinio pasipriešinimo taktikos, tačiau dėl savo homoseksualumo jis buvo priverstas likti judėjimo šešėlyje, o Kingas tampa didvyriu dėl to, kad buvo heteroseksualas. Autorė atskleidžia tragišką paradoksą: kol Kingas kovojo už juodaodžių kūnų laisvę viešumoje, Rustinas turėjo slėpti savo paties tapatybę net nuo bendražygių, kad jo „nuodėmingas“ kūnas nepakenktų visai pilietinių teisių kovai. Labai panašų vaidmenį atliko ir kitas juodaodis homoseksualas rašytojas, lietuviškai pasirodžiusio romano Džiovanio kambarys (Baltos lankos, 2024) autorius, kuris palaikė ryškiausius to meto aktyvistus, tačiau pats dėl savo seksualinės orientacijos buvo maskuojamas ir ignoruojamas tų pačių segreguotų bendruomenės narių.

 

Kiek per amžius protų buvo sunaikinta ir nutildyta dėl to, kad žmonės buvo išmokyti būti paklusnūs ir priimti tik normatyvą? „Bet jei mus ko nors ir pamoko Reicho ir Malcomo X, Jacobson ir Rustino istorijos, tai to, kad valstybė gali kriminalizuoti bet kurį žmogaus kūną – ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl to, kad tam tikros rūšies kūnas gali būti nustatytas kaip pats savaime nusikaltimas (p. 216)“. Labai panašiai nutiko ir radikaliajai feministei Andrea Dworkin, kadaise vyro smarkiai mušamai moteriai, kuriai teko bėgti iš namų ir kad pragyventų, užsiimti prostitucija. Vėliau ji nekęs tos patriarchalinės galios, įgalinusios šį smurtą prieš moteris. Nereikia sakyti, kad ja niekas nė nepatikėjo, kai ji ėmė kalbėti apie smurtaujantį vyrą, nes visuomenėje besiskundžianti moteris prievarta buvo suvokiama kaip melagė arba „pati prisiprašė“ – tą teikdavo dažnai netgi tos pačios visuomenės normų išdresiruotos moterys.

 

Puiki knyga, apie kurią galima kalbėti dar labai ilgai, jos temos, potemės, štrichai... Niekur nedingęs aktualumas. Autorė daugelį aspektų lygina su suprastėjusia JAV žmogaus teisių į savo kūną politika, kuri įsigalėjo atėjus prezidento Donaldo Trumpo epochai. Šiandien JAV-ose nuėminėjamos LGBTQ vėliavos, kitos rasės žmonės deportuojami, jie viešojoje erdvėje demonizuojami ir nužmoginami, kad „tikrieji“ amerikiečiai nekęstų kitų, gatvėje vienaip baltieji policininkai elgiasi su baltaisiais nusikaltėliais ir visiškai kitaip su juodosios rasės atstovais... Ir taip, mes jau XXI amžiuje, tačiau mes vis dar tiek JAV, tiek Lietuvoje, negalime būti savimi, nors savo vaikams vis dar šabloniškai nė nepagalvoję treškiame: „būk savimi ir viskas bus gerai!“ Ne, nebus, mes meluojame ir nesuvokiame tų žodžių prasmės, nes iš esmės būti laisviems savuose kūnuose reiškia plaukimą prieš srovę, kančią, atmetimą, nemalonumus, vienatvę ir nesaugumą. Bet kaip autorė viename iš tekstų minėjo, kad kol kas yra taip: mes arba prisitaikome ir apsimetinėjame save frustruodami ir save cenzūruodami prie visuomenės arba neapsikentę... keičiame pasaulį.

 

Kūnas ir laisvė – knyga ne vien apie kūną ir jo seksualumą, sakyčiau, kur kas svarbesnis apsektas yra skirtingų kūnų priėmimo politika sociume, kuri gali tapti agresyvia jėga tiek iš išorės, tiek pačiam individui prieš save patį. Dar ir dar kartą įsitikinau, kad normalumas yra labai pavojingas ginklas, jis luošina ir žudo, tampa ginklu. Ši knyga budinanti, empatiška, plečianti ir svarbiausia – viltinga, nes grąžina tikėjimą, jog empatiškas, o ne politinis kalbėjimas įstatymų terminais, gali keisti skaitytojo santykį į tam tikrus tolerancijos ir priėmimo, suvokimo klausimus. Galų gale knyga leidžia suvokti, kad kiekvienas išprūstantis žodis gali smarkiai traumuoti ir sužeisti kitą. Taigi Olivia Laing knygoje tyrinėja kūno laisvę ne kaip galutinį tikslą, o kaip nuolatinę, įtemptą kovą tarp asmeninio išsivadavimo ir išorinių jėgų – ligų, rasizmo ar politinės priespaudos. Pasitelkdama tokias asmenybes kaip Wilhelmas Reichas ar Nina Simone, autorė atskleidžia, kad tikrasis išsilaisvinimas įmanomas tik pripažinus kūno trapumą ir suardžius baimės sukurtus vidinius bei visuomeninius „šarvus“.

 

Maištinga Siela

Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazuo Ishiguro "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Kazuo Ishiguro. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,  

Tikriausiai neįmanoma pradėti recenzijos be standartinių klišių – iškilmingo pristatymo, jog aptarsiu Nobelio laureato Kazuo Ishiguro (g. 1954) romaną Plūduriuojančio pasaulio menininkas (angl. An Artist of the Floating World), kuris buvo išleistas ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu 1986 metais ir susilaukė literatūros kritikų įvertinimo. Kol kas tai trečioji rašytojo knyga „prakalbusi“ lietuviškai. Iki tol turėjome Booker premija įvertintą Dienos likučiai bei Neleisk man išeiti, kurių ekranizacijos man labai patiko, o Dienos likučius laikau iki šiol nepranoktu autoriaus kūriniu.

Istorija poetišku pavadinimu pasakoja apie pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, šalis, kaip žinia, pralaimėjo Amerikai. Dėmesio centre – senas menininkas, norintis ištekinti savo dvidešimt šešerių metų dukrą pagal senąsias japonų tradicijas; jis važinėja po miestą ir bando išsiaiškinti, ar kartais ne dėl jo praeities klaidų niekas nenori vesti jo dukros... Pasakotojas ir yra pats menininkas Masudžis Ono, kurio nepatvari atmintis nuolat įtraukia skaitytoją į jo praeities įvykius. Pasakotojas nors ir pasakoja apie jo asmeninį gyvenimą, iš tikrųjų jo atmintis kaip laiko kirmgrauža grąžina į Japonijos istorinius laikus ir ieško priežasčių ir pasekmių ryšio, kad galėtų paaiškinti ne tik savo dukters nesėkmę, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei visos šalies raidą.

Nuo pat pradžių pasakotojas pasakoja apie save istoriją taip tarsi jis būtų naivumo įsikūnijimas. Daugelis dialogų pateikti taip tarsi veikėjai kalbėtų „tarp eilučių“, užuolankomis ir užuominomis, kurių prasmės tokios neaiškios, kad verčia mąstyti, ar tai kokia nors japonų bendravimo maniera, ar autoriaus mėginimas išgauti nepatvarumo būseną, atmosferą. Tekste apskritai daug tradicinės japonų kultūros bendravimo, požiūrio ir gyvensenos detalių, kurios veriasi tapybiškai per pasakotojo kalbos srautą, todėl tekstas atrodo kaip tapyba. Nemažai dėmesio skiriama praeities miesto ir gamtos ryšio peizažams, pasakotojas nuolat lygina kvartalus tarsi atmintyje rikiuotų besikeičiančio vaizdo paveikslėlius ir, aišku, pagal juos punktyrais brėžia Japoniją iki karo ir jau po karo.

Daug esminių problemų atskleidžiama romane, tačiau jie tokie prislopinti, išreikšti ir atskleisti subtiliai, kad tikrąjį mastą skaitytojas gali regėti tik įsivaizduodamas, panašiai kaip išsiliejusi akvarelė, kuri praranda savo spalvų intensyvumą. Didžiausia Ono problema yra nepakeliamas kaltės jausmas, su kuriuo jis susiduria smerkdamas save. Jis keliauja per atmintį, prisimena griežtas tapytojų mokyklas, mokytojus, kolegas ir visur regi smerkimą, kad jis atsiskyrė nuo tradicinės japonų tapybos ir pasirinko nacionalistinį meną.

Čia tikriausiai reiktų paaiškinti metaforą plūduriuojantis pasaulis. Tradicinėje japonų tapyboje menininkas yra atsietas nuo politikos, apčiuopiamumo, jo tapyba trokšta užfiksuoti laikinumo įspūdį, tai, ko nebebus vos tik patekės saulė, todėl ir jis visu kūnu ir siela gyvena nepatvariame, plūduriuojančiame pasaulyje. Toks menas buvo suvokiamas kaip ilgas tradicijų tęstinumas, o menininkai gerbiami kaip išskirtinė kasta, tačiau dėl skurdo šalyje ėmė kilti nacionalistinės idėjos, kurios labai smarkiai pakeitė japonų tradicinę meno sampratą. Manding, panašūs procesais vyko visur, kur tik įsigalėjo diktatūra, ypač mums, lietuviams, gerai žinoma, kaip į valdžią atėję bolševikai ir įgalinę komunistines pažiūras teigė, kad menas priklauso liaudžiai, kas, kaip žinia, išsigimė į tai, kad menas buvo vertingas tik toks, kuris šlovina naciją, o visa kita – nevertinga, smerktina, naikinama.

Kazuo Ishiguro

Pasakotojas Ono pasirenka nacionalistinį meną ir prisideda prie tautos identiteto iškėlimo, kas reiškia, kad Ono išduoda gilias tradicijas, mokytojo kultą ir prisideda prie „Naujosios Japonijos“ judėjimo, dėl ko iš dalies ir kilo karas su Amerika. Po daug metų Ono apmąsto šį pasikeitusį santykį ir Japonijos įvaizdį. Kas anuomet buvo patriotiškai įkvepiančio, tas Ono senatvės laikais tampa smerktina, todėl įsiplieskia kartų konfliktas. Ono žentas, priklausantis naujajai kartai, nesutaria su uošviu, o mažasis anūkas, regis, visa siela paniręs į amerikietiškos kultūros pasaulį – taigi vėl perversmas, vėl tautinė tapatybės išdavystė, kaip anuomet Ono, kai išdavė mokytoją, taip anūkas gręžiasi nuo jo ir perima amerikietiškos elgsenos modelius ir kultūrą.

Dialoguose nuolat slypi nutylėtos karo piktžaizdės: „Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau sau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą (p. 63).“ Kur kas nepalyginamai aštriau apie laiko formuojamą žmogaus įsitikinimų ir išdavystės priešpriešą kalba Svetlana Aleksijevič savo dokumentinės prozos knygose, K. Ishiguro tai irgi kalba. Šio romano ašis yra pelnytos ir nepelnytos kaltės santykis, kurį prisiima pasakotojas. Galiausiai romano pabaigoje atsiveria kiek netikėtas santykis, kad visgi pats pasakotojas Ono save teisia labiau už politinius anų dienų pasirinkimus nei jo dukros, žentas ir jaunystės kolegos. Kartais susikurtos iliuzijos slegia mus pačius labiau nei apie mus iš tikrųjų galvoja aplinkiniai, todėl atrodo, kad autorius sukūrė unikalią literatūros raišką, kada sugebėjo pavaizduoti, kaip pats žmogus savo požiūrio pasirinkimais ir įtikėjimais geba save naikinti iš vidaus.

Kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai liko kalti visam likusiam gyvenimui. Netgi dabar dažnas vokietis bodisi savo senelių kartos poelgių ir jaučia kaltę prieš visą pasaulį. Panašiai ir Plūduriuojančio pasaulio menininko knygoje, kurioje atskiriamos dvi Japonijos. Kai po karo visi laužo patriotines nuostatas ir kreivai žiūri į bet kokį nacionalizmą, kas, žinoma, apskritai pakeitė Japoniją amžiams ir ji tapo atvira visam pasauliui. „Ir aš nė kiek neabejoju, kad jūsų nauja vadovybė – patys gabiausi vyrai. Bet sakyk, Taro, ar kartais nekelia rūpesčio tai, kad galbūt mes truputį per daug skubam sekti amerikiečiais? Aš pats pirmas sutikčiau, kad daugelis senųjų metodų dabar privalo būti amžiams išnaikinti, bet ar negalvoji, kad sykiu su prastais dalykais kartais metam lauk ir tai, kas gera? Iš tikrųjų dabar pasitaiko, kad Japonija jau atrodo kaip mažas vaikas, besimokantis iš nepažįstamojo suaugusiojo (p. 194)“.

Šioji K. Ishiguro knyga nėra aštri, nėra šokiruojanti. Ji veikiau apie plūduriuojantį laiką ir tų laikų pokyčiuose „besimaudantį“ Masudžį Ono, kuriam leista patirti labai sunkius ir sudėtingus išbandymus, kurie sietini su tapatybės išdavyste. Ono „nugyvena“ dvi Japonijas, pakeičia politines pažiūras, mato, kaip keičiasi pasaulis, kaip vieną dieną tai, kas laikoma garbinga, staiga tampa pragaištinga ir smerktina, o tai kuo tikėjai ir tikėjaisi staiga ima ir apsiverčia – tampa ydinga ir gėdinga. Kaip su tuo visu gyventi, kai viskas taip nepatvaru, kai vertybės keičiasi, kaip visa tai ištverti ir priimti tuos pokyčius savyje, išlaikant žmogiškumą. Kaip gyventi, kai, atrodo, visas pasaulis priešinasi ir yra pripildytas požiūrių priešpriešos? Apie tai yra šis subtilus, gan greitai perskaitomas, bet kartu labai sudėtingas romanas, po kurio lieka daug ką apmąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Šeštadienis"

Ian McEwan „Šeštadienis“. – Vilnius: Alma littera, 2007.

Sveiki, skaitytojai,

Elitinės literatūros skaitytojams tikriausiai nereikia aiškinti, kas toks Ian McEwan, kokią gerą ir kokybišką jis kuria. Paskutiniu leidykla Jotema išleido du jo romanas Vaiko gerovė ir Kevalas, tačiau nusprendžiau susipažinimą su šiuo autoriumi pradėti nuo Alma litteros išleisto romano Šeštadienis (angl. Saturday), kuris laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių, buvo nominuotas prestižinei Booker literatūrinei premijai.

Tikriausiai rašant apie I.McEwan recenziją būtų galima tikėtis aukščiausių pagyrų, tačiau noriu pradėti nuo perspėjimo, kad knyga nėra kelių vakarų prisėdimas prie mėtų arbatos ilgais vakarais, ištiesus nuvargintas kojas ant pufo. Tai ne iš tų knygų, kurios iškart „pasiduoda ir atsiriša“ visomis savo prasmėmis. Šeštadienis – tai vienas iš tų sodrių romanų, kurie reikalauja atidaus skaitymo ir mėgavimosi ne siužetiniais vingiais, kurie, rodos, tik iš pirmo žvilgsnio nelabai svarbūs, bet be jo kartu neįsivaizduojama kūrinio sąranga. Knyga reikalauja atsidavimo stiliui, smarkiai tapatintis su pasakotoju, stebėti kartu vykstančius pagrindinio veikėjo Henrio Perouno vidinius ir išorinius procesus – tokios knygos, kurios yra skvarbios ir iš esmės pasakoja atskirą visatą „iš žmogaus vidaus“ gali pasirodyti pernelyg erzinančiai apsunkintos aprašymais. Šeštadienyje I.McEwan lyg viso šito sunkumo atsisako ir panardina skaitytoją į vienos dienos istoriją, kurioje papasakoja tiek daug ir su tokiu klasikinio romano literatūrine išmone, kad beregint stebiesi, kaip iš pažiūros nykios ir kasdienės dienos aprašymais atskleidžiamos gyvenimiškos realybės tendencijos.

Rašytojas du metus stebėjo neurochirurgų darbą ir gilinosi į jų profesijos užkulisius, darbo specifiką, todėl romane nemažai medicininių terminų, operacijų aprašymų, kurie, tiesą sakant, šiek tiek gali gąsdinti, jeigu manote, kad tai jūsų nė kiek nedomina ir nejaudina. Tačiau I.McEwan pavyko visa tai perteikti taip suprantamai ir kartu neprarandant savitos teksto stilistikos. Tiesą sakant I.McEwan yra itin kruopštus rašytojos, kuriam svarbu pačiam natūralistiškai ištirti aprašomus vaizdus, išmanyti ne tik chirurgiją, bet ir muziką, poeziją, psichologiją, žmonių santykius ir visos sritys perteiktos ne per metaforas, ne paviršutiniškai, bet su analitine anatomija, ar tai būtų veikėjų veiksmai, ar tik požiūris į pasaulį, kas iš esmės sudaro tvirto ir rimto rašytojo įspūdį.

 Rašytojas Ian McEwan.

Vienas geriausių šiuolaikinių britų rašytojų kuria tik iš pirmo žvilgsnio snobišką literatūrą, kur veiksmas vystosi lėtai, daug pagrindinio veikėjo, artėjančio prie penkiasdešimtmečio, apmąstymų: santykiai su žmona, erotika, vaikų auklėjimas, mirštanti motina, darbo profesionalumas, sportas... Šituose spektruose, kasdienybės anatomijoje skleidžiasi visa tai, ką galima vadinti tradiciniu vyriškumu. Neslėpdamas solidaus jautrumo, personažas primena kiek tipinį gerai išauklėtą britą, todėl tie, kurie iš literatūros tikisi provokacijos, vertybių sistemos griovimo, dvipolio veikėjo, kuris stato ir vėliau griauna savo įsitikinimus, stebina skaitytoją radikaliais sprendimais, viso to Šeštadienyje nėra, nes I.McEwan sukūrė brandų, jau susiformavusį pagal gerąsias intelektualiosios britų kultūros kanonus veikėją. Kur kas labiau jaudina situacijos, kuriose atsiduria Henris: konfliktas gatvėje, kuris vėliau išvystomas į įkaitų trilerį lyg ir būtų tas kabliukas, kuris kūrinį pritemptų prie populiariosios literatūros, tačiau Henrio pozicija, jo jausmų dinamika viską išlaiko kaip raugintą agurkėlį pagal ypatingą literatūrinį receptą.

Autorius buvo sukrėstas Rugsėjo 11-osios įvykių ir jo pagrįstos baimės, pasauliniai pokyčiai simboliškai dvelkia ir romane. Krentantis rusų lėktuvas Londono rytiniame peizaže įgauna simbolinės reikšmės nenuspėjamų dienos įvykių kontekste. Iš esmės neįmanoma papasakoti kasdienybės be kontekstinių staigių ir netikėtų įvykių, kurie mums, paprastiems žmonėms, tampa rezonuojančiais dienos įvykiais. Henriui visą dieną rūpėjo teroristiniai išpuoliai, o mūsų lietuvių kasdienybę galbūt pakeičia kokio nors vaiko įmesto į šulinį istorija – paveikus I.McEwan kasdienybės kūrimas tampa egzistencinės anatomijos pavyzdžiu, kuris savo įtaiga ir literatūrinio polėkiu stebina sodrumu ir gyvumu, kad skaitytojas, kuris turi literatūrinę klausą, būtinai pajus autoriaus gebėjimą fiksuoti ir kurti juslių ir įvykių dermės visatą. Šią visatą, sakyčiau, gerai perteikė vertėja Mėta Žukaitė, kuriai teko nelengva užduotis versti išties sudėtingą tekstą, kur išmanymo ir pasikaustymo įvairiose sferose tikrai reikia.

I.McEwan Šeštadienis nėra toji literatūra, kuri sukrečia savo istorija. Galų galiausiai šio autoriaus romanas skirtas nesukrėsti, kaip ir M. Prousto Prarasto laiko beieškant, įspūdis susidaro toks, kad per regimą realybės šydą bandoma įžvelgti laiko ir gyvenimo tėkmę, įspėti, kiek žmogus pats yra gali valdyti situaciją, o kiek įvyksta tiesiog lemtingų atsitiktinumų dėka. Šis santykis neišmatuojamas, niekas nežino, kaip atsikėlus šeštadienio rytą baigsis šeštadienio vakaras. Visas dienos ilgis su aliuzijomis į Henrio praeitį, jo asociatyvų analitinį mąstymą perteikia ne vien skrupulingai tiksliai, bet nepamirštamas ir dienos ritmo bangavimas. Literatūriškai romanas pulsuoja kartu su veikėjo dienos ritmu ir net šiurpas pagaugais nuėjo, kaip genialiai perteikta romano pabaiga tarsi K.Ishiguro Dienos likučiai ar J.Ch.Grondahl Spalio tylėjimas, kai nuovargis ir dienos apmąstymas per personažą vibracijomis pereina į patį tekstą ir ritmu kuriamas nuovargio ir turiningos dienos (ir kartu literatūros) įspūdis skaitytojui. Žinoma, tai aukščiausios pavaros ir meistriškumo knyga, kuri savo istorijos vingiais niekada neprilygs išradingiems ir sudėtingos konstrukcijos romanams, tačiau savo gyliu ir egzistencijos pajautomis nustebins pačius išrankiausius skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela