Knyga: Olivia Laing "Kūnas ir laisvė"

 

Olivia Laing. „Kūnas ir laisvė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 320.

 

„Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėms tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename (p. 168).

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau grožinę knygą, kuri būtų eseistika. Bet kaip tokios būtent trūko, pamaniau, perskaitęs britų rašytojos ir meno kritikės Olivia Laing (g. 1977) knygą Kūnas ir laisvė (angl. Everybody), kurią į lietuvių kalbą išvertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla Kitos knygos. Tai jau antroji autorės knyga pasirodžiusi lietuviškai, prieš tai leidykla buvo pristačiusi Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke (Kitos knygos, 2023). Perskaitęs pagalvojau: kaip laiku ir vietoj ateina kai kurios knygos. Tad dar nepabaigęs šios, įsigijau ir pirmąją jos knygą.

 

Autorė šiuo metu gyvena Amerikoje, nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Didžiojoje Britanijoje homoseksualios poros šeimoje. Manau, tai svarbu, nes tai apibrėžia šios knygos atsiradimo priežastis. Dėl to, kad jos šeima tokia, o pati mokykloje jautėsi nelabai mergaitė dėl savo berniokiškos išvaizdos, kasdien išgyveno didžiulę baimę, jog kas nors sužinos, pasmerks, pradės patirti patyčias, nors tuo pačiu metu su savo mamomis ji dalyvaudavo Britanijos LGBTQ paraduose ir galėjo iš arti stebėti, kaip kai kurie žmonės turi kovoti už laisvę savuose kūnuose būti savimi ir jaustis saugūs. Toks dviprasmiškas vaikystės ir paauglystės gyvenimas padeda dviprasmiškus pamatus, t. y. prieiti per kitų žmonių patirčių ir pabandyti suvokti, kodėl žmonės yra politiškai įsprausti į savo kūnus ir kaip politika, valdžia normalizuoja smurtą, juos (tuos kūnus) nukariauja ir per baimės ir kontrolės svertus pajungia žmones paklusnumui. Kas tikisi, kad knyga yra apie O. Laing gyvenimą, suklysite. Nors autobiografiškumo štrichai yra, tačiau eseistiniai tekstai nukreipti į tragiškas istorines asmenybes, susidūrusias su kūno laisvės apribojimais ne tik seksualine, bet ir tiesiogine to žodžio prasme: meno kritike Susan Sontag, dainininkę Nina Simone, psichoanalitiką Wilhelmą Reich, rašytojas Oscar Wilde ir t. t.

 

Knygą Kūnas ir laisvė sudaro 8 eseistiniai dideli tekstai, vienas su kitu besijungiantys per autorės nagrinėjamas asmenybes. Vieni tekstai tematiškai mane labai įtraukė, atrodė išskirtinai aktualūs man, o kai kurie labiau ėjo per JAV ir Didžiosios Britanijos politinių nelengvų pokyčių kontekstus, atrodė šiek tiek nutolę nuo mano asmeniškumo. Nepaisant visko, knyga pasirodė labai įtrauki, praturtinanti, todėl nuolat teko papildomai ko nors pasiskaityti internete, kad galutinai suvokčiau šios knygos margumą ir daugiasluoksniškumą. Be teksto apie Vokietijos Veimaro Respublikos laikus, besikuriančią Froido ir Reicho psichoanalitikų draugystę vienas įdomiausių pasakojimų buvo apie Susan Sontag ir Kathy Acker – per jų ligos patirtis, vėžio diagnozę ir tai, kaip jos abi bandė „priversti“ savo kūnus paklusti valiai.

 

„Daryti prielaidą, kad žmonės lieka gyvi dėl troškimo gyventi – tai vadovautis tokia logika, pagal kurią sergantieji lygiai taip pat yra patys kalti dėl savo mirties, kaip ją vaizduoja Louise Hay pamokymai (p. 62). Liga kaip kūno nelaisvės įrankis – vienas iš daugelio knygos temų. Įdomu, kad Sontag visada rinkdavosi mokslu pagrįstą ir agresyvia forma taikomą chemoterapinį gydymą, nes tikėjo, kad tik taip galima „išrauti“ vėžį, o Kathy Acker tikėjo alternatyvia medicina, arbatomis, užkalbėjimais ir t. t. Abi galiausiai kovą su vėžiu jos pralaimi, tad šios istorijos lyg ir leidžiama susivokti, kad neverta segreguoti žmonių pagal pasirinkimą, nes nei mokslas, nei alternatyva nėra priešai, matyt, yra aukštesnioji lemiančioji galia. „Kad ir kaip aš žaviuosi Sontag kūryba, manau, sveiką protą labiau atitiktų pripažinimas, kad mes niekad nebūsim visiškai atsikratę ligų, niekad netapsim atsparūs mirčiai. Gali būti, kad kai kurie Acker sprendimai buvo išmintingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo: suprasti, kad ateina momentas susitaikyti, pasiduoti ligos teikiama proga perprasti, kas vyko anskčiau. Neketinu ginčytis su būtinumu gauti gydimą ar suteikti sveikatos priežiūrą, veikiau norėčiau prisiminti, jog šie dalykai vyksta fundamentalaus visiems mums bendro fakto fone: gyvenimo trukmė nėra begalinė (p. 67).“

 

Visgi visų tekstų jungiančioji idėja yra autorės susižavėjimas psichoanalitiku W. Reichu. Ji Wilhelmą Reichą paverčia centrine figūra, per kurios tragišką likimą ir radikalias idėjas audžia visą pasakojimą apie kūno laisvę. Autorė analizuoja Reicho teoriją apie orgoną – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis bandė sukaupti savo sukonstruotose orgono mašinose (akumuliatoriuose), tikėdamas, kad tai gali išgydyti vėžį ir išlaisvinti žmogų nuo psichosomatinių blokų. Šis prietaisas knygoje tampa metafora žmogaus troškimui technologiškai suvaldyti biologinius procesus ir pasiekti utopinę laisvę, kurią pati Laing vėliau lygina su Sontag ar Acker bandymais „priversti“ kūną paklusti valiai. Per Reicho asmenybę Laing jungia politinį pasipriešinimą su kūniškumu, rodydama, kaip JAV vyriausybės sprendimas uždrausti jo mašinas ir sudeginti knygas tapo simboliniu aktu, siekiančiu pažaboti bet kokią nekontroliuojamą gyvybinę jėgą. Galiausiai knygos pasakojimas nuolat grįžta prie Reicho kalėjimo celės, pabrėždamas pagrindinę autorės mintį: net ir genialiausiems protams kūnas bei valstybės galia išlieka galutiniais laisvės kalėjimais.

 

Kitas neįtikėtinai lietuviams vis dar aktualus kūno laisvės aspektas yra seksualumas ir jo savotiškas įkalinimas kūnuose. Mes, lietuviai, vis dar labai sunkiai priimame seksualinę žmogaus įvairovę, neatpažįstame ir nenorime pripažinti, kad tai politikos (sovietinės ir postsovietinės) padiktuoti ir jau giliai mumyse pavirtę agresyviais įsitikinimais, įrankiais kurti baimę, agresiją, normalumo kultą, šlykštėtis ir iškelti savo „normalumą“ virš kitų, apgaubiant viską savisauga, tradicinėmis tariamomis vertybėmis, religija, o pastaruoju metu – šeimos kulto apibrėžtimi, vaikais. Knygoje ne kartą nuskamba mintis, kad ten, kur baigiasi vieno laisvė, prasideda kito, nes iš tikrųjų laisvė baltiesiems, juodiesiems, homoseksualams ar heteroseksualams yra suvokiama visai laikais labai skirtingai. Netgi šiandien. „Kalifornijoje vyrai, nuteisti už sodomiją abipusiu sutarimu, galėjo būti iki gyvos galvos įkalinti psichiatrijos ligoninėje, o ten jiems galėjo būti taikoma elektrošoko terapija, atliekama kastracija ir lobotomija – „gydymo būdai“, plačiai paplitę ir kitur. 1968 metais homoseksualumas perklasifikuotas kaip seksualinis nuokrypis, o 1973 metais, po ilgai trukusio aktyvizmo ir pasipriešinimo, jis galų gale iš vadovo pašalintas, nors „seksualinės orientacijos sutrikimas“, o paskui – „egodistoninis homoseksualumas“ jame liko iki aštuoniasdešimtinių pabaigos (p. 165).“

Olivia Laing

 

Labai įdomus skyrius buvo apie JAV XX a. juodaodžių teisių aktyvistus, apie kurių įtaką ir išsilaisvinimą iš radikalaus rasizmo bent jau daugelis lietuvių dažniausiai susipažįsta iš amerikiečių vaidybinių filmų, dažnai nužertų „Oskarų“ statulėmis, bet autorė iš tikrųjų byloja ir nematomą tiesą, kad tarp tų pačių juodaodžių būta tos pačios seksualinės segregacijos. Olivia Laing knygoje pabrėžia, kad būtent Bayardas Rustinas buvo pagrindinis M. L. Kingo mentorius, išmokęs jį nesmurtinio pasipriešinimo taktikos, tačiau dėl savo homoseksualumo jis buvo priverstas likti judėjimo šešėlyje, o Kingas tampa didvyriu dėl to, kad buvo heteroseksualas. Autorė atskleidžia tragišką paradoksą: kol Kingas kovojo už juodaodžių kūnų laisvę viešumoje, Rustinas turėjo slėpti savo paties tapatybę net nuo bendražygių, kad jo „nuodėmingas“ kūnas nepakenktų visai pilietinių teisių kovai. Labai panašų vaidmenį atliko ir kitas juodaodis homoseksualas rašytojas, lietuviškai pasirodžiusio romano Džiovanio kambarys (Baltos lankos, 2024) autorius, kuris palaikė ryškiausius to meto aktyvistus, tačiau pats dėl savo seksualinės orientacijos buvo maskuojamas ir ignoruojamas tų pačių segreguotų bendruomenės narių.

 

Kiek per amžius protų buvo sunaikinta ir nutildyta dėl to, kad žmonės buvo išmokyti būti paklusnūs ir priimti tik normatyvą? „Bet jei mus ko nors ir pamoko Reicho ir Malcomo X, Jacobson ir Rustino istorijos, tai to, kad valstybė gali kriminalizuoti bet kurį žmogaus kūną – ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl to, kad tam tikros rūšies kūnas gali būti nustatytas kaip pats savaime nusikaltimas (p. 216)“. Labai panašiai nutiko ir radikaliajai feministei Andrea Dworkin, kadaise vyro smarkiai mušamai moteriai, kuriai teko bėgti iš namų ir kad pragyventų, užsiimti prostitucija. Vėliau ji nekęs tos patriarchalinės galios, įgalinusios šį smurtą prieš moteris. Nereikia sakyti, kad ja niekas nė nepatikėjo, kai ji ėmė kalbėti apie smurtaujantį vyrą, nes visuomenėje besiskundžianti moteris prievarta buvo suvokiama kaip melagė arba „pati prisiprašė“ – tą teikdavo dažnai netgi tos pačios visuomenės normų išdresiruotos moterys.

 

Puiki knyga, apie kurią galima kalbėti dar labai ilgai, jos temos, potemės, štrichai... Niekur nedingęs aktualumas. Autorė daugelį aspektų lygina su suprastėjusia JAV žmogaus teisių į savo kūną politika, kuri įsigalėjo atėjus prezidento Donaldo Trumpo epochai. Šiandien JAV-ose nuėminėjamos LGBTQ vėliavos, kitos rasės žmonės deportuojami, jie viešojoje erdvėje demonizuojami ir nužmoginami, kad „tikrieji“ amerikiečiai nekęstų kitų, gatvėje vienaip baltieji policininkai elgiasi su baltaisiais nusikaltėliais ir visiškai kitaip su juodosios rasės atstovais... Ir taip, mes jau XXI amžiuje, tačiau mes vis dar tiek JAV, tiek Lietuvoje, negalime būti savimi, nors savo vaikams vis dar šabloniškai nė nepagalvoję treškiame: „būk savimi ir viskas bus gerai!“ Ne, nebus, mes meluojame ir nesuvokiame tų žodžių prasmės, nes iš esmės būti laisviems savuose kūnuose reiškia plaukimą prieš srovę, kančią, atmetimą, nemalonumus, vienatvę ir nesaugumą. Bet kaip autorė viename iš tekstų minėjo, kad kol kas yra taip: mes arba prisitaikome ir apsimetinėjame save frustruodami ir save cenzūruodami prie visuomenės arba neapsikentę... keičiame pasaulį.

 

Kūnas ir laisvė – knyga ne vien apie kūną ir jo seksualumą, sakyčiau, kur kas svarbesnis apsektas yra skirtingų kūnų priėmimo politika sociume, kuri gali tapti agresyvia jėga tiek iš išorės, tiek pačiam individui prieš save patį. Dar ir dar kartą įsitikinau, kad normalumas yra labai pavojingas ginklas, jis luošina ir žudo, tampa ginklu. Ši knyga budinanti, empatiška, plečianti ir svarbiausia – viltinga, nes grąžina tikėjimą, jog empatiškas, o ne politinis kalbėjimas įstatymų terminais, gali keisti skaitytojo santykį į tam tikrus tolerancijos ir priėmimo, suvokimo klausimus. Galų gale knyga leidžia suvokti, kad kiekvienas išprūstantis žodis gali smarkiai traumuoti ir sužeisti kitą. Taigi Olivia Laing knygoje tyrinėja kūno laisvę ne kaip galutinį tikslą, o kaip nuolatinę, įtemptą kovą tarp asmeninio išsivadavimo ir išorinių jėgų – ligų, rasizmo ar politinės priespaudos. Pasitelkdama tokias asmenybes kaip Wilhelmas Reichas ar Nina Simone, autorė atskleidžia, kad tikrasis išsilaisvinimas įmanomas tik pripažinus kūno trapumą ir suardžius baimės sukurtus vidinius bei visuomeninius „šarvus“.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dainininkė Nina Simone apie laisvę ir baimę

 

Sveiki!

 

„Laisvė man reiškia nejausti baimės.“ Dainininkė Nina Simone.

 

Nina Simone gyvenimas ir kūryba buvo neatsiejami nuo nuolatinės kovos už orumą, o jos kultinė frazė „Laisvė man reiškia nejausti baimės“ tapo jos egzistenciniu pamatu. Ši nuostata atsirado ne iš teorinių apmąstymų, o iš gilaus asmeninio skausmo ir ankstyvos akistatos su rasine segregacija. Dar būdama vienuolikos metų pianistė vunderkindė savo pirmojo rečitalio metu atsisakė groti, kol jos tėvams nebuvo leista persėsti iš salės galo į priekines eiles, kurios buvo rezervuotos baltaodžiams. Šis ankstyvas susidūrimas su neteisybe ir vėlesnis nepagrįstas atmetimas iš Curtis muzikos instituto, kurį ji pati visą gyvenimą laikė rasinio nusistatymo pasekme, suformavo jos bekompromisį charakterį ir pavertė muziką ginklu.

 

Jos dainos tapo tiesioginiu atsaku į smurtą ir priespaudą, o baimės nebuvimas ryškiausiai atsiskleidė kūrinyje „Mississippi Goddam“. Parašyta po aktyvisto Medgaro Everso nužudymo ir bombos sprogimo bažnyčioje Alabamoje, ši daina nutraukė tylos ir mandagumo erą juodaodžių muzikoje. Nors radijo stotys laužė jos plokšteles, o koncertų organizatoriai baiminosi jos radikalumo, Nina Simone sąmoningai pasirinko paaukoti savo komercinę sėkmę vardan tiesos. Ji tiesiogiai fiksavo laikmečio žiaurumą, tačiau tuo pačiu metu dainose „To Be Young, Gifted and Black“ ar „Strange Fruit“ ji transformavo baimę į kolektyvinę stiprybę, skatindama savo bendruomenę pamatyti savo grožį ten, kur sistema bandė įskiepyti gėdą.

 

Ninos Simone laisvės samprata nebuvo tik politinis šūkis – tai buvo radikalus vidinis išsilaisvinimas iš aukos vaidmens. Jos pasirodymai scenoje primindavo dvasines apeigas, kuriose ji reikalavo absoliučios pagarbos ir tylos, taip simboliškai susigrąžindama erdvę, kurią iš juodaodžių moterų dešimtmečiais bandė atimti segreguota visuomenė. Jos gebėjimas dainuoti apie skausmą be nusižeminimo ir apie pyktį be atsiprašymo įrodė, kad tikroji laisvė prasideda tada, kai menininkas nustoja derintis prie auditorijos patogumo. Iki pat gyvenimo pabaigos ji išliko „sunkia“ asmenybe būtent todėl, kad pasirinko gyventi be baimės – be baimės būti nepatogia, be baimės prarasti šlovę ir be baimės garsiai įvardyti neteisybę.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Nina Simone - Great Women Of Song (Greatest Hits) [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Nina Simone - Great Women Of Song (Greatest Hits) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

 Informacija apie albumą: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

Jūsų Maištinga Siela

Literatūra ir menas, Nemunas, Nina Simone - rugsėjo savaitgalio skaitiniai ir muzika

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką skaitote ilgais šeštadienio rytais? Aš, pavyzdžiui, stengiuosi atsigriebti ilgas miego trūkumo valandas iš darbo dienų ir ilgai vartytis lovoje su periodiniais leidiniais. Šį rytą prie kavos skaitinėjau naujausią rugsėjo mėnesį kultūrinį leidinį „Nemunas“, kuriame naujausias Liutauro Degėsio interviu. Taip pat skaitinėju „Literatūra ir menas“, kuris, kaip teigia autoriai, pirmąkart apskritai Lietuvos periodikos istorijoje išleistas su trimis skirtingais viršeliais. Maniškis iš tų rijų yra būtent toks, kokį matote fotografijoje.

 

Laikas ir šiltas rugsėjis slenka, pas mane groja Nina Simon vinilinė plokštelė, jos pirštai lakioja per pianino klavišus ir atrodo tykus ir lėtas džiazas. Tiesiog tobulas šeštadienis!

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Nina Simone - At The Village Gate [Vinyl, LP] (1961)

 

Informacija apie albumą: Nina Simone - At The Village Gate [Vinyl, LP] (1961)

Vinilinė plokštelė: Nina Simone - Sunday Morning classics [vinyl, 2LP] (2018)

Apie albumą: Nina Simone Sunday Morning classics [vinyl, 2LP] (2018)

Knyga: Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio"

Olivier Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 – 142 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier Bourdeaut Belaukiant Bodžanglio. Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai, kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.

Belaukiant Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant, net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako, kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“ dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.

Tiesą sakant, autorius strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos – apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas, nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą, tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.

Rašytojas Olivier Bourdeaut.

Šokiruoja tėvo pozicija, kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto. Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas, tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą, kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.

Visą laiką, skaitydamas šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo „Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.

Kadangi istoriją pasakoja suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos „suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina, kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris, nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras, baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas įvykių sūkuryje...

Išties šiame mažame romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo, kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios prasmės.

Pasiklausykime: Nina Simone – Mr. Bojangle

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Nina Simone - "Mr. Bojangles" (Robbie Williams, Sammy Davis Jr. versijos) [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai visas pasaulis žino žymiąją dainininkę Nina Simone (1933-2003), kuri per savo karjerą buvo tokia populiari, kad savo muzika darė įtaką visai muzikos industrijai. Atlikėja didžiąją gyvenimo dalį kovojo už civilines ir juodaodžių teises. Šiandien noriu pasidalyti jos atliekamą dainą „Mr. Bojangles“, kurią Nina Simone įrašė 1971 metais ir kuri yra įtraukta į geriausių atlikėjos dainų sąrašus.

Iš tikrųjų pirminę dainos versiją sukūrė ir įrašė Jerry Jeff Walker 1968 metais. Walkeris pasakojo, kad dainą įkvėpė parašyti jo susitikimas su nuteistu gatvės atlikėju Naujajame Orleane, todėl iš pažiūros linksmai melancholiška daina slepia gilią patirties potekstę. Nors daina nepasiekė itin didelių aukštumų, bet ji įėjo į istoriją kaip labai pamėgta perdainuoti kitų atlikėjų, o tokių pačių ryškiausių yra per 30, įskaitant Elton Jhon, Whitney Huoston, Bill Joel ir t. t.

Tiesą sakant, net neperklausiau jų visų, bet Nina Simone kol kas labiausiai mane sujaudino, jos versija labai subtili ir tokia, kurią norėčiau įsidėti į vinilinių plokštelių kolekciją. Šiandien taip pat pristatau ir Sammy Davis Jr. atliekamą versiją, kuri taip pat man patiko savo skaidrumu ir paprastumu. 2001 metais garsus britų atlikėjas Robbie Williams į savo albumą įrašė savo šio dainos versiją, tačiau ji nebuvo tokia „kabinanti“ įdedu palyginimui, galite paklausyti.

Svajinga bliuzo daina, manau, patiks ne vien bliuzo mėgėjams, bet ir tiesiog geros muzikos klausytojams.

Nina Simone – Mr. Bojangles

Sammy Davis Jr. – Mr Bojangles

Robbie Williams – Mr Bojangles

Žodžiai / Lyrics

"Mr. Bojangles"

I knew a man Bojangles and he'd dance for you
In worn out shoes
With silver hair, a ragged shirt, and baggy pants
The old soft shoe
He jumped so high, jumped so high
Then he lightly touched down

I met him in a cell in New Orleans I was
down and out
He looked to me to be the eyes of age
as he spoke right out
He talked of life, talked of life, he laughed
clicked his heels and stepped

He said his name "Bojangles" and he danced a lick
across the cell
He grabbed his pants and spread his stance,
Oh he jumped so high and then he clicked his heels
He let go a laugh, let go a laugh
and shook back his clothes all around

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance

He danced for those at minstrel shows and county fairs
throughout the south
He spoke through tears of 15 years how his dog and him
traveled about
The dog up and died, he up and died
And after 20 years he still grieves

He said I dance now at every chance in honky tonks
for drinks and tips
But most the time I spend behind these county bars
'cause I drinks a bit
He shook his head, and as he shook his head
I heard someone ask him please

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance..

Jūsų Maištinga Siela

Ankstyvas atostogų rytas su geltonais albumais ir vinilinėmis plokštelėmis

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien atsikėliau pakankamai anksti, turint galvoje, kad prasidėjo atostogos ir turėčiau kaip eilinis lietuvis nusikalęs parpti laisvadienį iki pietų – juk nei šuns išvesti, nei vaiką pervystyti... Bet prie kavos puodelio ėmė ir susidėliojo geltonų kompaktinių plokštelių ir vinilų kolekcija. Visai nesąmoningai ėmė rankos traukti ne rytiniai atlikėjai, bet pagal spalvą – Robin Schulz, Nina Simone, Christina Aguilera ir Bruno Mars. 

Geltona, jeigu neskaitysime to, kad ji laikoma pagiežingos išraiškos spalva, aš sakyčiau, kad visai be reikalo. Juk šiaip ar taip – tai saulės spalva. Ir geltona bent jau šįryt man labai tinka ir patinka! 

Jūsų Maištinga Siela