Rodomi pranešimai su žymėmis Begėdis. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Begėdis. Rodyti visus pranešimus

2018 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (7 season / 7 sezonas)


Sveiki,

Septintasis „Begėdis“ (angl. Shameless) serialo sezonas praktiškai peržiūrėtas per vieną dieną. Kiek vargo, galvoju, kuria ištisus metus, o žiūrovas viską pažiūri per vieną dieną. Ar turėtų būti apmaudu? Tikrai ne! Serialas tas, į kurį visada sveika sugrįžti, kai kamuoja depresija, kai norisi ant visko nusišvilpti ir tiesiog mėgautis savo šunybėmis ar per gyvenimą pridarytomis nesąmonėmis bei mažiau kvaršinti galvą dėl kitų. Galaherių šeimynėlė – geriau tokiais momentais tikrai nebūna.

Tiesą sakant, net nebežinau, ar verta kažką išvedžioti ir durstyti kokias nors septinto sezono apibendrinamąsias pastraipas. Akivaizdu, kad kas šį serialą žiūrėjo, tas ir žiūrės jį iki galo, o gal net iki mirties, nes jis iš esmės yra cool serialas. Frenkas, kad ir kaip jis mane užėsdavo ankstesniuose sezonuose, jis vis tiek išties išlieka cool Frenku.

Gal tik brūkštelsiu dėl savęs paties pačius pačiausius septinto sezono pastabėles ir pagyras.

Numeris 1. Fiona, pagaliau toji merga, už kurią norisi rėkti. Jeigu ankstesniuose sezonuose ji buvo tiesiog isteriškai erzinanti dėl tų pačių savo banalių ir kvailų meilės istorijų, tai šiame sezone mergytė susitvarkė save iš esmės – dėjo ant šeimos, dėjo ant vyrų ir kuria savo malonumui verslą. Skalbykloje! Na, ir kartais dar pasidulkina, kai turi laiko. Iš esmės tokios Fionas gal ir buvo galima tikėtis strategiškai, nes ji akivaizdžiai tikriausiai buvo pasidariusi nuobodi visiems. Bijau, kad kitame sezone ji grįš prie savo pasiutusių meilės sopulių – neduok Dieve.

Numeris 2. Ianas Galaheris pagaliau nepsichuoja ir, regis, susiranda translytį partnerį – valio LGBT žiūrovams, nes jiems tikriausiai įdomu, kaip pagaliau normalaus proto gėjus bando iš esmės susikurti laimę, bet... Iš kalėjimo pabėga jo sena nerūdijanti meilė Maikas ir jie bando kirsti sieną per Meksiką. Viskas pagal scenarijų, net beveik nuspėjama, tačiau Iano psichika bent jau stabili ir po dviejų paskutinių nenormalių sezonų jis atrodo kaip žmogus.

Numeris 3. Frenkas! Frenkas ir liekas Frenku. Nieko nauja. Suburia armiją benamių, juos užverbuoja, tampa eilinį sykį kvartalo žvaigžde, pridaro nesąmonių, o vėliau vėl lyg niekur nieko kartoja savo kelią.

Numeris 4. Debės motinystė kaip durnystė. Iš vienos pusės gaila, iš kitos erzina, iš kitos juokina. Tačiau Frenko patarimai apie prostituciją su vaiku ant rankų – vis tiek šokiruoja.

Numeris 5. Karlas tampa geru berniuku iš Pietų rajono. Po to kaip jis elgėsi su Čiakiu, tai atrodo kaip sukryžminus Haumerį su Rožine pantera.

Numeris 6. Girtuoklis Lipas beveik įsikliopina naują padavėją su vaiku. NUOBODU.

Numeris 7. Pasirodo Monika, visų Galaherių vaikų motina, tam, kad įvykdytų savo paskutinių gyvenimo dienų norą ir atpirktų visą tą siaubą. Tai bene paveikiausia ir įdomiausia sezono vieta. Ypač, kai Fiona pradeda ją mušti karste, sukišusi po šikna narkotikų maišelius. Šakės šeimynėlė, nieko ir nepridursi.

Numeris 8. Mažasis Liamas pagaliau gavo savo pirmąją rolę ir ištarė pirmuosius žodžius.

Numeris 9. Veronika, Keilas ir Svetlana – šis haremas vėl su savo problemomis. Rodos, neišskiriamas, bet sezono pabaigoje nesveikos pjautynės žada permainų.

Numeris 10. Žiūrėdamas šį sezoną pasiilgau keistuolės Šeilos.

 Aktoriai septintame sezone.

 Broliai Galaheriai kalbasi apie Karlo apsipjaustymą.

 Frenkas liūdi dėl Monikos.

 Frenkas su savo užverbuota valkatų armija.

 Debė turi sužadėtinį neįgalųjį.

 Keilas, Svetlana ir Veronika savo vietose.

 Ianas su nauju draugu.


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (6 sezonas / season 6)

Sveiki,

Šįkart trumpiau nei įprasta apie serialą „Begėdis“ (angl. Shameless) šeštą sezoną, kurį sužiūrėjau per paskutinę savaitę... Tai serialas, kuris visada ateina į pagalbą, kai noriu tiesiog atsijungti nuo įprasto pasaulio ir pasinerti į kitų gyvenimus – šis serialas yra tiesiog tobulas tokiam „atsijungimui“, nes galima ryti seriją po serijos.

Kas gero įvyko šeštame sezone? Neneigsiu, kad maždaug nuo ketvirto sezono serialo kūrėjai ėmė pamažu „pjauti grybą“ – sumenko įtampa, serijų įvykių dinamika sulėtėjo ir pamažu imama jausti, kad tiesiog kūrėjai „tempia gumą“ – tą aš jau minėjau aptardamas penktąjį sezoną. Nepaisant viso šito, smagu po pusmečio vėl prisėsti prie Galaherių ir pasimėgauti socialinio dugno humoru.

Šiame sezone įvyko keletas esminių įvykių. Gal pradėsiu nuo Fionos, kuri tikriausiai paskutiniu metu labiausiai ėmė mane erzinti savo niekaip neatbunkančiu naivumu: kiekgi galima lipti ant to paties grėblio ir susidėti tiesiog su sau netinkančiais vaikinais, vos pajutus, kad panižo tarpkojis? Fiona susirieja su jaunėle Debe, įsisuka į santykius su savo užkandinės viršininku buvusiu-esamu narkomanu ir net galais ne galais išsiskyrusi su vyru ruošiasi tekėti antrąkart už melagio. Be to, vėl šeimynėlė netenka namo ir, rodos, kad šie įvykiai tikrai jau buvo ankstesniuose sezonuose ir jie vis kartojasi – kas kad kitu rakursu, tačiau pasąmonėje jau kelia atpažintų įvykių prisiminimus, todėl ir serialas atrodo pamažu išsikvėpęs.

Lipo gyvenimas studentų miestelyje, kaip jau galite įspėti, sumautas. Niekur tie jo santykiai su dėstytoja nenuvedė ir, rodos, Lipas dėl nusivylimo tuoj paseks tėvo Frenko pėdomis, bet akyliau pažiūrėjus – tai vėl atrodo vilkinimas, nes jis ir anksčiau tampėsi tarp moterų ir mokslų, tereikia prisiminti pirmuosius sezonus, kai jį šimtąjį sykį metė iš mokyklos, o Fiona meldė grįžti, dabar tas pats universitete, tik naujos sugulovės, bet situacijos analogiškos.

Brolis Ianas, sergantis bipoliniu sutrikimu, šiame sezone atrodo „ramus“ ir besiilsintis nuo kalėjime pasilikusio Mikio. Rodos, jo gyvenimas krypsta gera linkme – jis susiranda partnerį, tačiau visur dėl savo ligos jaučiasi antrarūšiu, negalinčiu dirbti normalaus darbo.









Jaunėlis Karlas, išėjęs iš kalėjimo, šio sezono pradžioje atrodo itin grėsmingai, bet meilė daro stebuklus ir jis galiausiai „susideda“ su policininku, kuris daro neįtikėtinai gerą įspūdį, bet turint galvoje, kad čia „Begėdis“, vis tiek vaikiui iš socialinio dugno nieko gero neišeis. Štai šio sezono vinis, kuri iš tikrųjų įnešė naujų vėjų, o ne juos atkartojo – penkiolikmetės Debės nėštumas, kuris ir kuriozinis, ir juokingas, ir graudus.

Frenkas išsikapstęs iš visų ligų, net gi išlipęs sausas su naujomis kepenimis šiame sezone, kaip jam įprasta, vėl bando būti tėvu, tiesa, nebeaišku, ar nuoširdžiai, ar tik siekdamas, kaip jam įprasta, sau naudos. Jis susideda su Čiakio senele ir pakliūva į komuna kartu su Debe ir ten praleidžia, kol dukrelei prasideda sąrėmiai. Frenkas yra Frenkas ir jis, kažin, ar kuo benustebins.

Veronika su vyru glaudžiai susidraugauja su Svetlana, kuri tampa dar ir jų bendra sekso partnere ir darbuotoja. Įvairios kvailos situacijos su paralyžiuotu kaimynu ne itin juokingos, kažko trūksta šioje keistoje šeimynėlėje itin aštraus ir juokingo...

Apibendrinant noriu pasakyti, kad tai toli gražu ne pats geriausias „Begėdžio“ sezonas ir dabar jau beveik neabejoju, kad kaskart taip atrodys, nes kūrėjai vis ieško naujos medžiagos sezonams, vis naujų idėjų, tačiau negali palikti personažų jau sukurtų ydų, kurie diktuoja ankstesnes priklausomybes ir chuliganizmą. Sunku nustebinti, bet gal „Begėdyje“ ir nebereikia tos nuostabos, kartais užtenka grįžti pas Galaherius tiesiog pabūti kartu su jų įsiėdusiomis problemas ir, kaip Telemano bloge buvo rašoma, nė negalvoti apie šio serialo trūkumus.


Jūsų Maištinga Siela 

2017 m. lapkričio 5 d., sekmadienis

Knyga: Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio"


Olivier Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 – 142 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier Bourdeaut Belaukiant Bodžanglio. Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai, kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.

Belaukiant Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant, net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako, kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“ dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.

Tiesą sakant, autorius strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos – apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas, nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą, tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.

Rašytojas Olivier Bourdeaut.

Šokiruoja tėvo pozicija, kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto. Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas, tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą, kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.

Visą laiką, skaitydamas šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo „Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.

Kadangi istoriją pasakoja suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos „suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina, kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris, nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras, baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas įvykių sūkuryje...

Išties šiame mažame romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo, kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios prasmės.

Pasiklausykime: Nina Simone – Mr. Bojangle



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (5 sezonas, apžvalga)



Sveiki, skaitytojai

Taigi, prasidėjus atostogoms galima pasilepinti serialu „Begėdis“ (angl. Shameless)! Praktiškai su keliais prisėdimais sužiūrėjau visą penktąjį sezoną ir nepajutau, kaip praskriejo laikas. Čia trumpai apžvelgsiu penktąjį sezoną ir pasidalysiu savo pastebėjimais ir įspūdžiais.

Kad „Begėdis“ yra puikus serialas, to tikriausiai nereikia nė sakyti, tačiau lyginant penktąjį sezoną su pirmaisiais, visgi jaučiasi šioks toks kūrybinis atoslūgis arba, kitaip sakant, atsipūtimas. Serialas labiau primena serialą, o serijų struktūros jau nebeturi to braižo, kurį turėjo pirmieji sezonai, kuriuose kiekviena serija turėjo savo atskirą pasakojimo branduolį, netgi savotišką temą, o penktajame sezone to visiškai nebelieka. Ar dėl to blogai? Tikrai ne, tačiau įvykiai nebėra tokie staigūs, kaip anksčiau, kai kiekvienoje serijoje nutikdavo per penkias minutes tiek daug, dabar serialas atrodo truputį statiškesnis (o gal stabilesnis?). Bet kokiu atveju, bijau, kad kūrėjai nepradėtų mažinti spartos ir tempti gumos – jau geriau mažiau, bet efektingiau, negu skaldant degtukus į malkas. Nepaisant tos pajautos, serialas vis tiek kvaištelėjęs.

Kas gero įvyko penktajame sezone? Tikriausiai reiktų pradėti nuo Fionos, kuri pradėjusi dirbti užkandinėje ima flirtuoti su šefu, bet netikėtai per savo kvailą galvą paskubom išteka už muzikanto. Tai jos pasakojimo branduolys – kvailai nepamatuota skubi santuoka ir simpatijos šefui, tai taip fioniška, kad šis nelaimingos meilės sindromas jau atsikartojo iš ankstesniųjų sezonų, todėl praktiškai nieko naujo, tik kiti žmonės, o probleminės santykių analogijos vis tos pačios – tikriausiai šeštame sezone irgi niekas pernelyg nesikeis. Aišku, vis išnyrantis Stivas-Džimis lyg ir norėtų prikiški pagalių į josios gyvenimą ir „energetiškai“ jis jai išties labiau tikrų, bet Fiona yra Fiona, pati nežino ko nori ir atrodo jau seniai praradusi šeimos globėjos galias tiek protu, tiek atsakomybe...

Ar prisimenate Debę? O kaip ji pasikeitė! Tiesiog neįtikėtina sezono transformacija – tylioji vaikų auklytė pamažu tampa suaugusia Galaher – jai jau rūpi kontraceptikai, čia vaikinai, čia seksas ir ankstyva motinystė! Ką ji iškrės kituose sezonuose? O štai Lipas vėl turi tas pačias meilės problemas – vieną dulkiną, kitą, regis, myli, vieną myli, bet pradeda dulkinti kitą ir taip be atvangos, kad kartais net nuobodu pasidaro, tačiau kur kas įdomesni meilės dalykai vyksta pas Mikį ir Ianą, ta beprotiška gėjų meilė tikriausiai nė iš tolo nekvepėjo, kai žiūrėjome jų dažnus pasidulkinimus sporto aikštyne. Išties Mikio atsiskleidimas ir rūpestis Ianu labai gerai perteiktas, nors čia pat su Svetlana susilauktas vaikas jam pačiam nė kiek nerūpi – toks dvilypis pagal savo meilės realizavimo poreikius, tačiau būtent Mikį siūlyčiau vadinti kaip personažą šiame sezone labiausiai atsisklaidžiusiu netikėtai. O kaip Ianas, kuris serga bipoliniu sutrikimu? Tiesiog asilas.

 Frenkas su savo daktare leidžiasi į paskutinę kelionę...

 Galaheriai.

 Kevinas ir jo... motinystė.


 Mikis ir Ian išgyvena sunkius laikus. O gal geriausius?

 Karlas.
 Ta pati Fiona, tik su kitu vyru... Gasu.

Štai Karlas pagaliau patenka į kalėjimą. Bet ko norėti, jis visada atrodė sadistiškai šeimos apleistas ir tik Frenkas juo pasinaudodavo įvairiems savo beprotiškiems dalykams. Kaip Karlui seksis kalėjime, tikriausiai sužinosime tik kitame sezone, o štai Čiakio mamytė Semi vyriausioji Galaher išties psichuojanti mamytė, kad kartais atrodo, jog ji serga bipoliniu sutrikimu, o ne Ianas su Monika. Šioji išties ekspresyvi ir agresyvi praktiškai papuošė penktojo sezono pabaigą šūviais, o kai Čiakiui ėmė aiškinti, kaip jis turės prižiūrėtojams pasmaukyti – tai lūžau vietoje iš juoko. 

Žinoma, gaila Šeilos namo ir kad ji išvyko į kelionę vos sezonui įpusėjus, bet turiu vilties, kad ji dar sugrįš. Štai nauja erą pradėjo Veronika ir Kevinas – tėvystė šiai porai išties netinka, nes visą sezoną jie kalbasi vien apie pasidulkinimą arba vaikus. Didžiausias Veronikos minusas, kad šioji neturi motinystės instinkto ir iš esmės negali pakęsti savo vaikų. Atrodo, tai rimta problema, bet kartu tai kuria gana absurdiškas situacijas kaip ant tai antrame aukšte įrengtas melžimo salonas ir į jų namus atsikėlusi Svetlana, kuri atlieka žmonos pareigas. 

Frenkas... Pats begėdiškiausias iš begėdžių. Šiame sezone aš jo nelabai supratau. Pirmojoje dalyje jis lyg ir buvo Frenkas kaip Frenkas – varė savo stiprų naminukę pas Šeilą, kovojo su vyriausia dukra, kol galiausiai ėmė ir įsivėlė tarsi į meilės nuotykį su vėžiu sergančia daktare, su kuria skrido į kitą šalį ir bla bla bla. Ar kūrėjai pagaliau panoro parodyti Frenko gerąją pusę? Kodėl jis, būdamas pats didžiausias savanaudis, leidžiasi į pagalbininko vaidmenį? Prisiminiau, kaip viename sezone jis nukaršino bobą, kad gautų donorą ir toli gražu jam sąžinė nė kiek nerūpi, tačiau tai, ką jis išdarinėjo šiame sezone, verčia susimąstyti, kad Frenkas Galageris irgi žmogus. 

Penktasis sezonas, mano akimis, ne pats geriausias, bet tikriausiai geresniu ir nereikia laikyti, kadangi tai istorijų tąsa ir kaskart vis atrodys jau atpažįstama, todėl įspūdis kiek blankesnis. Nepaisant visko, serialas „veža“ ir jį žiūrėti non-stop tiesiog labai tinka ir patinka. Laukiu nesulaukiu, kada kibsiu į šeštąjį sezoną.


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. spalio 9 d., sekmadienis

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (4 sezonas)



Sveiki,

Serialas „Begėdis“ (angl. Shameless) yra vienas iš tų nuostabių serialų, kuriuos nepavargstu žiūrėti. Niekada. Praktiškai per vieną savaitgalį sužiūrėjau ketvirtą sezoną ir nebeturėjau kambaryje tarp traškučių, neskalbtų kojinių ir kitų numestų namų ruošos darbų kuo kvėpuoti. Tam tikriausiai yra priežastis – ketvirtas sezonas įtraukė ir nebepaleido, kaip ir ankstesnieji sezonai.

Palyginti su ankstesniais sezonais sunku, šis serialas tikriausiai neturi ryškaus atotrūkio, vadinamo „slenksčio“, kuris skirtų sezonus savo temomis, todėl, jeigu paleistumėte serijas be jokio įspėjimo, vargu, ar sugebėsite atskirti, kur ta takoskyra tarp sezonų – jų praktiškai nėra, todėl galima orientuotis tik pagal pagrindinius šio sezono įvykius, o jų yra ne vienas ir ne du.

Tiesa, mano draugas prisipažino, kad taip pat po mano komentaro Facebook‘e pradėjo žiūrėti šį serialą ir kai susitinkame, nuolat persimetame keletu žodžių, kas kokią seriją žiūri, kokie pagrindiniai įvykiai, kol galiausiai supratau, kad kažkaip nesusikalbame. Pasirodo, jis žiūri originalią versiją t. y. ne amerikietišką ir britišką. Iš smalsumo peržiūrėjęs ketvirtą sezoną, įlindau į Yoputube ir pažiūrėjau kelis epizodus, tad galiu pasakyti, kad tikriausiai tai vienas labiausiai nuo originalo nutolusių serialų. Jeigu amerikietiška versija (prie kurios dirba originaliosios versijos scenaristai) yra kur kas „purvinesnė“ ir tamsesnė, tai britiška versija man priminė senus britų klasikinius humoro serialus, kurie, dievaži, neturi tokio akivaizdaus tamsaus amerikietiško „draivo“. Taigi...

Taigi ketvirtasis sezonas toliau tęsia jau trečiame sezone išvystytas temas – Frenkas suserga vėžiu ir tai tampa vienu esmingiausiu šio sezono įvykių branduoliu. Taip pat Fionos krizė, jos neatsakingumas ir papuolimas į kalėjimą. Žinoma, esama ir daug svarbių šalutinių siužetinių dėmenų – Veronika laukiasi trynukų, Lipas pagaliau studijuoja universitete, keistoji kaimynė susidomi indėnų kultūra ir bando įsivaikinti šešis indėnų kilmės vaikus. Linksmas sezonas su savo juokeliais neleis nuobodžiauti nė per vieną seriją, tačiau esama ir tokių absurdiškų siužetinių vingių, kurie sunkiai įtikina, pvz., Lipo nauja studentė draugė azijietė, kuri nekenčia savo turtingų tėvų, todėl prašo Lipo juos pagąsdinti – tokius elementus jau galima lengvai atpažinti netgi Lotynų Amerikos TV komedijiniuose serialuose. Kai kurie scenarijaus žingsniai netgi vykę – Frenkas norėdamas apsvaigti, darosi alkoholines klizmas, kad tik apgautų skrandžio vėžį. Vėliau paaiškėja, kad reikia kepenų ir, atrodo, kad Frenko personažui absoliučiai ateina galas, bet iš esmės visą sezoną galima justi, kad serialo kūrėjai tuoj kažin kokiu stebuklingu būdu Frenką išgelbės ir visos jo kančios tėra ilgas siužetinis vilkinimas. Kaip vėliau paaiškės, taip ir yra.

 Fiona išklauso teismo nuosprendį.

 Frenkas su Samanta, vyriausia savo dukra.

 Ianas ir Mikis, rodos, baigia aiškintis santykius.

 Fiona nimfomauja...

 Šeila bando nugalėti vienatvę...

 Debę pradeda kamuoti paaugliškos problemos.

Vienas labiausiai svyruojančių personažų šiame sezone yra Fiona, kuri absoliučiai palūžta, užmegzdama ne tik su savo pavydžiuoju šefu santykius, bet ir tapdama kone nimfomane, kai pradeda susitikinėti su jo broliu. Amoralumas iš esmės palaužia Fioną, kad nuo jos ima nusigręžti praktiškai visa šeima ir ji patenka į kalėjimą. Tokia lūžio transformacija neatsitiktinė, nes paauga ir mažieji Galaheriai – Debė pradeda sirgti mėnesinėmis, Karlas iš esmės įsimyli Bonę ir pradeda nusikalstamą gyvenimą ir Fiona lieka už borto, tiesa, neilgam, iki sezono pabaigos, kol vėl visi gražiai imasi glėbesčiuotis. 

Jaučiasi ir naujų veikėjų įtaka sezone – naujos vyriausiosios dukters Samantos atsiradimas, kuri gerokai apverčia nusistovėjusią Galaherių šeimos tvarką. Šeila, išvykus Karen ir jos draugui, tampa tikra tvarkos Galaherių namuose maniake, o sezono pabaigoje dar ir pateikia staigmenų – ligos patale susituokia su Frenku... Ianas pagaliau pabėga iš kareivinių ir įsidarbina gėjų klube. Bene didžiausią nuostabą kelia atviras Mikio prisipažinimas, kas apskritai, rodos, buvo neįmanoma pirmuosiuose sezonuose, todėl labai įdomu, kaip didžiausias rajono peštukas, viešai prisipažinęs meilėje, elgsis toliau. Visa tai nuostabu, kad pateikiama taip natūraliai ir savaime suprantama, kad net nereikia to klaikiai atgyvenusio juoko įrašo, kokį turėjo serialas „Draugai“ ar britiškoji „Begėdžio“ versija. 

Kaip visada filme rasite daug ko: nešvankybių, nuogumo, tamsumos, smurto, apgavysčių ir kitų dalykų, kurie būdingi prastą reputaciją turintiems rajono gyventojams, kurie neriasi iš kailio, kad gale mėnesio sumokėtų sąskaitas. Kaip visada čia moralė ir amoralumas yra pagrindinė visų veikėjų sprendimų ir pabėgimo humoro varomoji jėga. Kur prasideda kova už šeimos vertybes, ir kur baigiasi paprasčiausiuose santykiuose. Geras sezonas, geri aktoriai, įsimintini personažai. Tikiuosi greitu metu pasidaryti penktojo sezono peržiūrą.


Jūsų Maištinga Siela