Ką šią vasarą skaito prancūzai? Knygynas Avinjone: FNAC Avignon 19 Rue de la République, France

 Sveiki,

 

Mėgstu užbėgti svetimose šalyse į knygynus ir pasižiūrėti, ką skaito kitataučiai. Šįkart man tai pavyko padaryti Avinjone, Prancūzijoje. Apie šio miesto išskirtinumą, jei liks laiko, padarysiu atskirą apžvalgą. Prancūzijoje veikiantis knygų, muzikos įrašų, vinilinių plokštelių ir kompiuterinės technikos tinklas FNAC įsikūręs viename iš pagrindinių Avinjono centro bulvarų. Adresas, jeigu būsite, galite užsukti. FNAC Avignon 19 Rue de la République, France. Antrame aukšte veikia didelis knygynas, bandžiau ten surasti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ prancūzišką vertimą, deja, nepavyko, gal neturėjo? Bet kokiu atveju, kviečiu pasižiūrėti, ką ir kaip skaito prancūzai 2023 metų vasarą.

Prancūzų ir lietuvių pamėgtas populiariosios literatūros kūrėjas Guillaume Musso iki šiol labai perkamas ir populiarus tarp prancūzų.

Prancūzai, kaip ir daugelis vakariečių, kažkodėl knygas leidžia išskirtinai vien tik minkštais viršeliais. Taip ir įsivaizduoju vidutinį prancūzų bukinistą, kuris atvažiuoja į Lietuvą ir pamato kokiais prabangiais viršeliais leidžiame mes knygas, kartais netgi visiškus vienadienius meilės romanus. Knyga pas mus suvokiamas kaip eksliuzyvinis daiktas, prabangos ir puošmenos prekė, ne vien skaitymui skirtas dalykas, o prancūzai tikriausiai kitaip.

Annos Patchett romanas „Olandų namas“, kuris, beje, man labai patiko, vis dar tarp prancūzų skaitomiausia.

Prancūzai reklamuoja savo literatūrinių premijų laimėtojus. Apie tai kasmet išsamiai pristato literatūrologas Vytautas Bikulčius. Tai visada paskatina populiarumą. O Goncourt‘o premijos laureatus neretai išsiverčiame ir mes patys.

Aptikau išskirtinę prancūzų populiarią autorę Leila Slimani. Sąžinė užgriaužė, kad paskutinis išverstas romanas „Kitų šalis“ mano taip ir liko neperskaitytas.

Amerikiečių autorius Cormac McCarthy taip pat išskirtas atskirame paminėjimo stende. Šiemet pasaulis neteko šio autoriaus ir dėmesys jo kūrybai yra savaime suprantamas. Čia prisiminiau tuos bambeklius, kai mirė J. Ivanauskaitė, o jos kūryba buvo masiškai tiražuojama, o leidykla kaltinama daranti verslą. Mūsų sovietinio požiūrio nesupras vakariečiai.

Atskirai reklamuojami, ko dar pas mus tikrai nėra, nebent tam tikrose internetinėse parduotuvėse, LGBTQ+ literatūros naujienos ir bestseleriai.

Premijų gavėjai, pavyzdžiui, Annie Ernaux, kuri neseniai pelnė Nobelio premija, pristatoma jau kiek kitokiame, išskirtiniame stende.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: knygų duetai ir trioletai arba valant dulkes nuo bibliotekos lentynų

Sveiki,

Priegalvio skaitinius dažnai mėgstu nebaigti. Skaitau po pastraipą ir numetu arba prieš miegą – koks straipsnis iš „Metai“ ir dabar – eilėje laukianti mėlynu viršeliu Vytautės Žilinskaitės knyga paaugliams „Kintas“, kurią turu perskaityti ir pakomentuoti.

Šiandien prasisukau valdydamas dulkes prieš šventes pro savo bibliotekos knygas ir pradėjo šiauštis plaukai: kiek daug knygų kaupiasi (ir labai gerų!), kurių dar niekaip nesuskaitau. Tiesiog laukia ir tikriausiai lauks dar ilgai. Bet ir yra gera naujiena – kiek daug suskaityta per šiuos metus! Nekantrauju peržvelgti visas šiemet perskaitytas knygas.

Visgi pagavau save simpatizuojantį labiau neperskaitytoms knygoms, nei toms, kurias kažkada perskaičiau, tarsi „perskaityta ir gana“, nebereikalinga, nebekelianti tiek sentimentų kaip kažkada, kai dar galėdavau suskaičiuoti, kiek knygų esu perskaitęs. Paauglystėje netgi susirašydavau kruopščiai į užrašų knygutę, o šiandien tai nebesvarbu. Svarbu tiesiog... Gyventi šia diena ir jeigu įmanoma – tik su labai gera knyga!

Tomas Vaiseta "Paukščių miegas", Virginija Rimkaitė "21 a.", Mindaugas Jonas Urbonas "Dvasių urna".

Antoine de Sent-Egziupeti "Mažasis Princas", Romain Gary "Aušros pažadas", Mindaugas Jonas Urbonas "Šimtmečių melancholija".

 Hannah Kent "Paskutinės apeigos", "Gerieji žmonės".

 Leila Slimani "Žmogėdros sode", "Lopšinė".

Jessie Burton "Mūza", "Miniatiūristas".

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio"

Olivier Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 – 142 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier Bourdeaut Belaukiant Bodžanglio. Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai, kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.

Belaukiant Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant, net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako, kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“ dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.

Tiesą sakant, autorius strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos – apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas, nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą, tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.

Rašytojas Olivier Bourdeaut.

Šokiruoja tėvo pozicija, kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto. Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas, tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą, kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.

Visą laiką, skaitydamas šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo „Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.

Kadangi istoriją pasakoja suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos „suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina, kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris, nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras, baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas įvykių sūkuryje...

Išties šiame mažame romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo, kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios prasmės.

Pasiklausykime: Nina Simone – Mr. Bojangle

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leïla Slimani "Lopšinė"

Leila Slimani. „Lopšinė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai, 

Goncourt‘ų premija 2016 knyga lietuviams pristatoma beveik kaip eilinis romanas su tais pačiais nuvalkiotais epitetais „sukrečiantis“, „nepatogi tema“, „autorės drąsa“ ir iš esmės tie epitetai jau nieko nebepasako nei apie knygą, nei apie pačią autorė, o tuo labiau apie premiją. Juk ir premijos – ne garantas, kad knyga išties gera. Štai neseniai skaityta korijiečių rašytojos Han Kang daug žadėta Vegetarė, apdovanota viena prestižiškiausių premijų The Man Booker, tačiau gilaus įspūdžio nepaliko ir knygų sraute kūrinys dabar atrodo nykus, ko galbūt nepasakyčiau apie iš Maroko kilusios rašytojos Leilos Slimani romaną Lopšinė (pranc. Chanson douce), kuri pasakoja apie socialines prancūzų nelygybes ir auklės pakrikusią psichiką bei vienatvę.

Romanas „perskaitomas vienu prisėdimu“ – tokius aš mėgstu, nes nereikia ilgai kankintis, jeigu kūrinys, sakykime, nėra paveikus pasiglemžti visą mano dėmesį, tačiau Lopšinei tas netinka, jis sukaltas kaip trileris, nors vargu ar trileriui priskirčiau. Tiesa, romano pradžia kiek neramina, nes ji pernelyg atvira ir iš esmės atitinka trilerio žanrą – aprašomi nusikaltimo padariniai, lavonėliai ir netgi galima suabejoti, ar rašytoja pasirinko teisingai, kad pradėjo tarsi kokį filmą – jau post factum, atversdama atomazgos kortas lyg kokiame itin vidutiniškame filmo trileryje. Tačiau greitai tampa aišku, kad knygoje svarbiausias ne finalas, bet atomazgą iššaukiantis ilgas ir sudėtingas psichologinis procesas, kuris išreikštas tokia lengva plunksna, kad net stebina, kaip taupumas sukuria įtampą nuo pat pirmųjų puslapių ir išlieka iki pabaigos. 

Centre – Masė šeima (Miriam ir Polis), kurie augina du mažamečius ir Miriam, prisireikus grįžti į darbo rinką, susiranda tobulą auklę. Auklės Luizos tobulumo atskleidimas kelia skaitytojui nerimą, nes būtent romano pradžioje uždėtas kruvinas taškas rėkte rėkia, kad po tobulybės skraiste slypi kažkoks demonas. Pamažu atskleidžiami Luizos trūkumai, kurių nepastebėjo Miriam ir Polis, stebina auklės sudėtingas dvasinis pasaulis, kuris absoliučiai sumaltas girnomis ir neturi ne tik jokios atramos, bet ir baugina, kad Luiza gyvena vien iliuzijomis, sirgdama gilia atsakomybės stoka ir depresija. Toks dvilypis žmogus, kuris viduje susikuria lūkesčių pasaulį ir bėga nuo realybės visoje knygoje atrodo kaip granata su ištrauktu žiedeliu – nežinia, kada ji susprogs ir koks įvykis prives prie jau gerai žinomos atomazgos. 

Gal ir neblogas sprendimas atversti knygos pradžioje atomazgos kortas, tai užaštrina visos knygos ramią tobulos Luizos vaizdavimą, kurios profesija ir socialinės bei dvasinės problemos „nupiešia“ išties įsimintiną ir bauginantį charakterį, kad rodos, be didesnių išsišokimų autorė sukuria trilerio vertą įtampą. Vis sakau trilerį, tačiau įtampa veikiau ne kriminalinė, kiek psichologinė: psichiškai serganti auklė, kuri nepripažįsta savo bėdų, bėga nuo bet kokios atsakomybės. Stebina galbūt ir Masė šeimos abejingumas, tačiau labiausiai vienišos Luizos pasaulis, kuris be darbo toks tuščias ir rėkte rėkiantis pagalbos, tačiau moteris visomis pastangomis nuryja vienatvės piliulę tuo labiau įpildama žibalo į liepsną. 

 Leïla Slimani

Vis galvojau, kiek Prancūzijoje mokama už auklės darbą, kad Luiza niekaip negalėjo susimokėti už nuo vandens pūvantį būstą? Kur ji dėjo tuos pas Masė šeimą pinigus, kad jų niekada neturėjo? O juk dirbo ir valytoja, ir aukle, ir virėja – praktiškai jos bauginantis stropumas tarsi maniakiškas noras prisirišti prie šeimos byloja apie meilės ir rūpesčio troškulį – taigi apie vieną iš opiausių Vakarų civilizacijos problemų – meilės trūkumą. Vis galvoju, jeigu šios knygos imtųsi koks itin talentingas režisierius ir gebėtų taip šiurpiai skrupulingai sukurti Luizos dvilypį pasaulį, gyvenimą iliuzijose, filmas turėtų būti išties labai puikus.

Grįžtant prie romano vertimo – jį išvertė visiems puikiai žinoma ir pripažinta vertėja Violeta Tauragienė. Kalbant apie Leilos Slimani literatūrinę rašką, būčiau linkęs priskirti minimalistinei literatūrai, kada minimaliomis verbalinės kalbos pastangomis sukuriama įtampos kupina iliuzija, pasakojimo kaukė, todėl trumpi sakiniai tampa efektyviu būdu perteikti romų ir tik iš pirmo žvilgsnio tvarkingą ir paprastą, bet iš esmės apgaulingą Luizos gyvenimą.

Knyga, manau, taps viena įsimintiniausių šios vasaros knygų, kurioje yra viskas, ko reikia gerai literatūrai: istorija, aštri problema, charakteris, už teksto likęs moralas, kurį dažniausiai išreiškiame posakiu „verčia susimąstyti“, efektyvi kalbinė raiška ir psichologinė įtampa. To po ilgų epinių su romantizmo prieskoniais romanų buvau išsiilgęs kaip peržiemojęs arklys šviežios žolės.

Jūsų Maištinga Siela