Dienos citata: Paulius Gritėnas apie tai, kad internetas tampa dirbtinio intelekto turinio šiukšlynu

 

Sveiki,

 

Ši Pauliaus Gritėno citata iš jo straipsnio LRT: „Paulius Gritėnas. Internetas tampa dirbtinio intelekto šiukšlynu“ man priminė liūdnai pagarsėjusias utopijas apie informacijos paveiktus ateities protus. Kas pažabos iš Trojos žirgo išlindusius naujuosius užkariautojus?

 

„Maitinamasi konkrečių žmonių konkrečiais kūriniais, tekstais, naratyvais, sukauptomis žiniomis, o visa pervirškinta informacija be rimtesnių filtrų patenka į viešąją erdvę. Kol kas neturime ne tik aiškios moralinės skirties, norėdami suvaldyti šią laviną, verčiančią internetą šiukšlynu, neturime ir politinių ar teisinių ribų, kurios padėtų bent jau laikinai apsisaugoti <...>. Jei dirbtinio intelekto potvynis nebus suvaldytas, greitai teks gyventi tik nykstančiose internetinės viešosios erdvės salelėse, kuriose dar bus inertiškai kovojama už tikrumo ir autentiškumo vertę. Pesimistinė prognozė, kurios išsipildymą kol kas garantuoja mūsų abejingumas.“ Paulius Gritėnas

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Daiva Tamošaitytė apie transhumanizmą ir kultūros nykimą (cancel culture)

Sveiki,

 

Skaitydamas „Kultūros baruose“ (Nr. 6, 2023) filosofės Daivos Tamošaitytės straipsnį „Kultūros padėtis transhumanizmo sąlygomis. Tikrasis subkultūrų vaidmuo.“ Iš pradžių labiau piktinausi ir šiaušiausi, nes pamaniau, kad straipsnis pernelyg davatkiškas, o mintys perteiktos iš religinės perspektyvos, nukreiptos prieš holistinį mąstymą ir įvairesnio pasaulio pažinimą. Visgi straipsnio pabaigoje šiek tiek pakeičiau nuomonę, nes man tapo suprantamos D. Tamošaitytės mintys ir nuogąstavimai.

 

Straipsnyje transhumanizmas suvokiamas kaip tarnystė technologijoms, žmogaus perėjimas nuo biologinės būtybės prie bioroboto funkcionavimo, prie šio virsmo stipriai prisideda dirbtinis intelektas. Šiaip straipsnyje gana taikliai perteikta svetimų kultūrų invazija, suvienodėjimas dėl politinio korektiškumo, nustumiant į šalį savosios kultūros pamatus arba paverčiant juos rudimentais. Autorė pateikia Dainų šventės pavyzdį, o aš prisiminiau šiuometinę „Euroviziją“, kai etniniai motyvai buvo panaudoti anglikoniškoje dainoje. Straipsnyje nuskamba ir cancel culture sąvoka, kada dėl perdėtos tolerancijos, noro įtikti, priimti atsisakoma savo tautinio kultūros paveldo arba jis tiesiog hibridizuojamas, pataikaujant masėms.

 

Aišku, nuo visko galima atsitraukti, neartikuliuoti, užsiimti joga ant Girulių kranto ir nedalyvauti visuose šiuose procesuose, tačiau kultūra mūsų nyksta, ją perima globalistų politika vienodinti ir įteisinti iš esmės vergovę. Vakar žiūrėjome per TV Kylie Minogue koncertą, kuriame 55 metų atlikėja scenoje atrodė kaip 30 metų. Draugas sako: o ar žinai, kad Sovietų Sąjungoje, kad ir kaip ten bebuvo blogai, ji jau būtų buvusi pensininkė. Sakau: kaip tai? Jai dar du dešimtmečiai karjeros laukia! Jis sako: ogi buvo anuomet suvokiama, kad žmogus užsitarnavo orios senatvės t. y. pagyventi šiek tiek sau ir dėl anūkų. Dabar ilginamas pensinis amžius iki tokių lubų, kai vidutiniškai žmonės Lietuvoje vargiai tiek beišgyvena sveiki. Mes tiesiog prie darbo rinkos esame pririšami kaip karvės už tešmens prie agregatų. Esame naudingi tol, kol krutame, o visa kitai...

Gyvulių ūkis jau įvyksta iš dalies mūsų rankomis, bet už to slypi didžiuliai ES pinigai, didžiuliai planai, įsisavinimai, kuriuos turime įsiurbti už tam tikrą kainą. Pats geriausias viso šito pavyzdys – medicinos sritis pandemijos metu, o šiuo metu – atnaujintos ugdymo programos, nauji vadovėliai švietime, kurie koreguojami pagal ES standartus (neįdiegsite – pinigų negausite). Tiesa, nesu visiškai prieš Vakarų politikos bloką, nesu kompetentingas visa tai aprėpti ir tinkamai vertinti, tačiau, kaip ir D. Tamošaitytės citatoje minima, kartais elgesys ir žodžiai, kai tau su šypsena sakoma, jog niekas tavęs nieko daryti neverčia, bet tu, jeigu negiedosi dainelės, prašom išlipti iš ratų ir eiti po velnių, iš tikrųjų kalbama apie politinį demokratinį veidmainiškumą. Dar gražiau, kai žodis „pilietiškumas“ panaudojamas avių bandoje įdiegti tai, kas jau šiaip numesta kaip ant žuvų nerštavietės – tinklas, kurio neišvengsi, nes esi pajungtas prie sistemos, o tą pajungimą palaiko ryškūs visuomenėje prastumti politikai ir viešosios nuomonės formuotojai, tad abejoti primesta tiesa yra ne tik gėdinga, bet ir žalinga reputacijai (tai kur laisvė ir demokratija?). Maža, sakyčiau, laisvame pasaulyje tos laisvės, daug kur iliuzija ir imitacija. Jau žinau, ką pasakytų oponentai, tą pačią orvelišką manipuliacinę nesąmonę, kad atgrasytų nuo giliamintiško mąstymo: o tai ką, pas Putiną geriau?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela