Sveiki.
Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir
tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio
negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes?
Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės
siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl
Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai,
ekstremaliai.
Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų
santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir
gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir
Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus
tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę
neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto
mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus.
Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip
nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime
artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg
tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.
Verčiau keiskime kryptį!
Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų
patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir
destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus
nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus
apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka,
nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes
gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te
niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas,
palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi,
nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.
Maištinga Siela
