Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 161: dėkok už prisinimus ir vaizduotės galią!

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo, bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo nevalomi.

 

Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku, tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.

 

Maištinga Siela

Kokia skaitymo nauda, lyginant su televizoriaus žiūrėjimu ir naršymu internete?

 

Sveiki,

Kai atsirado plačiai prieinamas internetas, prislopo ir diskusijos apie tai, kad vaikai neskaito knygų ir tai yra tam tikras degradavimas (kultūrinis ir vidinės ūgties). Aš pats gerai dar pamenu, kai tą internetą galėjai matyti kaip savo ausis, arba interneto kavinėse už mokestį, visi kaip susitarę viską siurbėme iš televizijos, o tėvai ir visuomenininkai kukavo, kaip blogai tas televizorius, jog geriau vaikai ir jaunimas skaitytų knygas.

Šiandien dažnas nevengia ir audio knygos, turiu galvoje, paprastai mokinius, kurie negali suskaityti popierinės versijos, net jeigu ir auksu ir deimantais viršelis būtų inkrustuotas. Visgi tenka pripažinti, kad skaitymas ir audio įrašo klausymas nėra tų pačių smegenų funkcijų lavinimas, o tuo labiau skaitymo kultūrą išstūmęs anuomet televizorius su lėkštomis ir gan banaliomis laidomis (anuomet to neįvertinome) negali pakeisti teksto tėkmės, sakinių ir stiliaus pajautimo bei labiausiai to, ką iš esmės nudirba vaizduotė. Vaizduotė pastaruoju metu išvis nurašoma, užkaišioja multimedijos matytomis galimybėmis, kurias dažnas papūgiškai atkartoja nustekendamas vidinius savo unikalius parametrus. Kitą vertus, kiekvienoje epochoje ir kartoje savo, tačiau neatimsi keleto dalykų, ką vaikams, paaugliams ir jaunuoliams duoda skaitymas.

Plečia vaizduotę.

Padeda geriau rašyti, plečia žodyną (kalbėjimo ir rašymo).

Geriau suvokiama sintaksė.

Lavinamos didesnės įvairovės smegenų veiklos .

Skaitantys žmonės beveik dažniausiai visada sutinka, kad knyga buvo įdomesnė už filmo ar spektaklio pastatymą, vadinasi, vaizduotė yra galingesnė „verpti“ žodinį tekstą į vaizdinį ir jausminį pasaulį.

Akys mažiau pavargsta nuo popieriaus nei nuo spinduliuotę skleidžiančio prietaiso.

Nėra triukšmo.

Neribotos asmeninės interpretacijos galimybės.

Gali tapti knygų vlogeriu.

Tau darosi įdomios „Knygų mugės“, imi sekti rašytojus, turi naujų autoritetų.

Gerina miego kokybę, mažina stresą, didina pasitikėjimą savimi.

Didina motyvaciją siekti savų tikslų (perskaityti 300 puslapių, tai ne filmą prasukinėti ir pasakyti eilinį sykį „šlamštas“).

Didina savarankumą ir intelektą, skaitantis pradinukas niekada neišaugs į bestuburį homo sapiens.

Skaitantys tėvai diktuoja madą vaikams, skaitymo ritualas ir pokalbiai apie vieną ar kitą knygą stiprina šeiminius santykius, trina nesusikalbėjimo ribas.

Kolekcionuoti knygas ir jomis dalytis, turėti savo namų biblioteką, reiškia turtą ir malonumą.  

P. S. Nenoriu pasakyti, kad žiūrėti kokybiškus filmus, TV laidas, YouTube tinklalaides yra blogai. Tikrai ne. Šiandien priešingai nei anuomet, galime tarp šlamšto ir vulgarybių atsirinkti pačius įdomiausius ir verčiausius dalykus, tačiau skaitymas yra visai kas kita ir jis neturėtų išvis konkuruoti su medijomis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela