Knygos: knygų duetai ir trioletai arba valant dulkes nuo bibliotekos lentynų

Sveiki,

Priegalvio skaitinius dažnai mėgstu nebaigti. Skaitau po pastraipą ir numetu arba prieš miegą – koks straipsnis iš „Metai“ ir dabar – eilėje laukianti mėlynu viršeliu Vytautės Žilinskaitės knyga paaugliams „Kintas“, kurią turu perskaityti ir pakomentuoti.

Šiandien prasisukau valdydamas dulkes prieš šventes pro savo bibliotekos knygas ir pradėjo šiauštis plaukai: kiek daug knygų kaupiasi (ir labai gerų!), kurių dar niekaip nesuskaitau. Tiesiog laukia ir tikriausiai lauks dar ilgai. Bet ir yra gera naujiena – kiek daug suskaityta per šiuos metus! Nekantrauju peržvelgti visas šiemet perskaitytas knygas.

Visgi pagavau save simpatizuojantį labiau neperskaitytoms knygoms, nei toms, kurias kažkada perskaičiau, tarsi „perskaityta ir gana“, nebereikalinga, nebekelianti tiek sentimentų kaip kažkada, kai dar galėdavau suskaičiuoti, kiek knygų esu perskaitęs. Paauglystėje netgi susirašydavau kruopščiai į užrašų knygutę, o šiandien tai nebesvarbu. Svarbu tiesiog... Gyventi šia diena ir jeigu įmanoma – tik su labai gera knyga!

Tomas Vaiseta "Paukščių miegas", Virginija Rimkaitė "21 a.", Mindaugas Jonas Urbonas "Dvasių urna".

Antoine de Sent-Egziupeti "Mažasis Princas", Romain Gary "Aušros pažadas", Mindaugas Jonas Urbonas "Šimtmečių melancholija".

 Hannah Kent "Paskutinės apeigos", "Gerieji žmonės".

 Leila Slimani "Žmogėdros sode", "Lopšinė".

Jessie Burton "Mūza", "Miniatiūristas".

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Rimkaitė "21 a."

Virginija Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.

Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo patirčių dalį.

Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus. Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju Raštu.

Nuo pat pirmųjų puslapių, kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams. Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra  iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip, kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.

Virginija Rimkaitė

Žinoma, po mechaninių veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako, kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt, iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.

Autorė žaidžia klišėmis, ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.

Atsitraukus nuo knygos nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt, tačiau pro serijališkų siužetinių vingių, apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas 21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela