Knyga: Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra"

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo.

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“

 

Visai neseniai išgirdau istoriją apie žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų. Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus, prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.

 

Knyga sumanyta kaip autobiografija rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą, panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.

 

Kada paskutinįkart skaičiau tokią knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau, savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius, kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.

 

Vienas svarbiausių V. Juknaitės kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi, skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai nuvertinamas“.

 

Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama, nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra, yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.

Vanda Juknaitė

 

Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija, kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“

 

Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos, draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje besirūpinant kitais.

 

„Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p. 43-45).“

 

Knygoje autorė iš mirties perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje, vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu, todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.

 

Gyvenime būta ne tik nuolatinių ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis, papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą, tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas, kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį, bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau, užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą, kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės gyvenimo dienos.

 

Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą nulupanti knyga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautas Varanius "Šiltnamis"

Vytautas Varanius. „Šiltnamis“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 208.

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie vaikų ir paauglių literatūros ir viena akimi tarsi pro verstinės grožinės literatūros knygines properšas žvelgiu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių literatūros padangėje. Šįkart aptarsiu prieštaringai vertinamą Vytauto Varaniaus (g. 1991) knygą paaugliams Šiltnamis, kuri tapo 2019 metų leidyklos Almos litteros rengiamo konkurso nugalėtoja. Kodėl sakau prieštaringai? Daugelis internetinių atsiliepimų gana teigiami, tačiau visgi iš senosios skaitytojų parapijos girdžiu tam tikrus aiktelėjimus ir priekabes.

Esu labai laimingas, kad Alma littera rengia šį konkursą ir kasmet išleidžia po keletą naujų, išties išplečiančių paauglių literatūros kontekstą šiuolaikinėje mūsų literatūroje. Tekstus, kurie buvo parašyti sovietmečiu (ar dar tarpukaryje), jaunasis paauglys sunkiai ne tik suvokia, bet ir paskaito dėl pasikeitusio kalbinio ir minties raiškos barjero tikrovėje, o štai šios Paauglių ir jaunimo konkurse išleistos knygos dažniausiai pasirodo tokios nepretenzingos estetiniu kalbiniu požiūriu. Tai tekstai, kurie aktualūs, atspindintys šiuolaikinio jaunimo realijas, neretai primena Netflix serialus jaunimui. Taip, kalbiniu požiūriu jie gana skurdoki, tačiau tai neblogas akstinas jaunajam skaitytojui „užsikabinti“ apskritai už tokio daikto kaip knyga ir atrasti po to sudėtingesnę literatūrą. Visgi šiuo atžvilgiu šios serijos knygos labiau vertinamos turinio atžvilgiu – kaip rašytojai apeliuoja į jaunąjį skaitytoją, kokią žinią jiems siunčia ir kaip geba ir gali sudominti.

Šiltnamiui, kaip jau tampa nereta jaunimo literatūros kliše, suteikta dienoraščio forma. Dėl to, kad dienoraštis labiau intymus, tarsi priartina skaitytoją geriau įsižiūrėti į galbūt panašias bėgančias veikėjo dienas, ieškoti panašių sąsajų, būsenų su veikėju ir, žinoma, šioji forma leidžia labiau tapatintis su veikėju. Šįkart istorijos dėmesio centre – šešiolikmetis Elvinas, kuris gyvena atokiame kaime, tarp miškų ir laukų. Jo namą juosia didžiulis kukurūzų laukas, vaikinas mėgsta vakarais sėdėti ant stogo ir spoksoti į naktinį dangų, svajoti apie platybes, dažniausiai jis rikiuoja planą, kaip pabėgti iš šio krašto, pamatyti realų platųjį pasaulį, patirti atskalūnišką gyvenimą.

Elvinas gyvena su tyleniu tėvu ir mažamete seserimi Elze, jam trūksta mamos, kurios (bent jau knygos pirmojoje pusėje) nežinome, kodėl nėra šalia. Galiausiai sužinome, kad šią lemtingą vasarą, kai baigiasi mokslo metai, netoli Elvino namų nukrenta meteoritas, kuris pakeičia jų sergimą ūkį. Šiltnamyje auginamos daržovės ima pūti, o kukurūzų derlius vysti. Visi šie apokalipsę panašaujantys ženklai verčia tėvą elgtis paranojiškai, jis kartu su sūnumi kasa bunkerį, lieja cementu laiptus, įrenginėja ventiliaciją. Šis niuansas primena tuos paranojikus amerikiečius, kurie tiki pasaulio pabaiga, nes, pavyzdžiui, baigsis Majų kalendorius, ar koks nors vietos pastorius iššifravo „tikslią“ paskutiniojo teismo datą Biblijoje. Galiausiai meteoritas, kaip ir šiltnamis, turi visai kitą reikšmę, jie labiau orientuoti į tėvo ir sūnaus vienatve ir prieštaravimais kamuojamus vidinius išgyvenimus, šios vasaros įvykių suteiktą dvasinį pokytį, išsiveržimą, sunaikinimą ir galiausiai pertransformavimą.

Išryškinama tėvo ir sūnaus atskirtis, kurį iš dalies bando sujungti jųdviejų mėgstama muzika, senos ausinės, kasetės. Ir iš tikrųjų, knygoje esama nemažai angliškų roko grupių citatų; muzikos grupių, kurios buvo populiarios devintame, dešimtame dešimtmetyje, pavyzdžiui, Nirvana ar The Cure, Youth Group, pastarosios atliepia senąjį tėvo pasaulį ir dabartyje panašius brendimo etapus išgyvenantį Elviną. Manau, ši muzika artima ir pačiam knygos autoriui, kadangi V. Varanius pats kilęs iš provincijos, kaip teigiama atverčiamo viršelio atlape, o tai nesunkiai leidžia tapatinti Vytautą su pačiu Elvinu, bent jau iš dalies.

Leisiu visgi šį kūrinį vadinti apsakymu, nes jis turi gana ribotą veikėjų, aiškią įvykių laiko apibrėžtį ir nėra toks išplėtotas kaip romanas. Taigi apysakoje yra ryškinamos kelios paaugliui svarbios gyvenimo sudedamosios dalys. Dažniausiai tai sunkumai, kuriuos turi įveikti Elvinas. Vienas iš jų – vienatvė ir patyčios, atskirties jausmas mokykloje. Elvinas patiria ne tik patyčias, yra pravardžiuojamas kaimiečiu, bet ir prieš jį nukreipiamas smurtas. „Ne kartą buvau išjuoktas mokytojų akivaizdoje, ne kartą pagaidintas prie visų. O, taip – mūsų mokykla nuostabi. Kartą vienas vyrukas merginai nusiuntė nuotrauką, kurioje masturbuojasi. Ši parodė visiems. Vyrukas neturėjo kur akių dėt. Po savaitės nusižudė. Niekam neįdomu (p. 39).“ Jautrus romantikas, geras sūnus negali pasipriešinti mokyklos chuliganams, todėl kenčia nuo jų, yra reketuojamas ir net viešai smurto aktu pažeminamas. Tai dar labiau skatina jaunuolį trokšti išnykti iš šio užkampio, nors tame kontekste pasakotojas perteikia Elvino gyvenamosios vietos unikalų grožį. Tačiau, ko vertos visos pasaulio žvaigždės, jeigu viduje jautiesi paniekintas ir atstumtas? Šiuo atveju Elvinui padeda išgyventi svajonės ir muzika.

Autoriui pavyko gana gyvai perteikti slogią, nemielą mokyklos patyčių atmosferą. Tos pasakojimo vietos, „paaštrintos“ akivaizdžiu jaunimo žiaurumu, savaime veikia emociškai. Čia labai tiko ir būtent atpažįstamas patyčių žargonas, kuriuo galbūt ir gali bodėtis senoji skaitytojų karta, kaip, beje, ir knygos erotiniais inkliuzais. Elvinas suranda atsvarą – naujokė Luka irgi gyvena ne miestelyje, o kaime. Jiedu užmezga intymius santykius. Knygoje išryškinamas jaunuolių erotizmas, kuris aprašomas gana banaliai, kaip antai, kad Elvinas uždeda rankas ant sustirusių Lukos krūtų ir jaučia palaimą, arba kad jie turi sekso krūmuose, kas, žinia, tarp jaunuolių nepilnamečių pasitaiko.

Manau, būtent tais gyvais ir realią situaciją atspindinčiais dalykais – smurtas, patyčios ir lytinio akto vaizdavimas – glumina tam tikros „teisingos“ literatūros paaugliams ir jaunimui skaitytojus. Visgi sutikime, kad interneto amžiuje pornografinių vaizdų jau prisižiūri pradinukai, ką jau kalbėti apie paauglius, o lietuvių literatūroje, kur būtų tai aprašoma su tam tikru lytiniu švietimu, iš esmės trūksta. Galiausiai Lukos ir Elvino neatsargūs lytiniai santykiai skaitytojams atskleidžia ir rimtus viso to padarinius – nėštumą, abortą, bandymą nusižudyti. Visa tai ir rasite šioje knygoje, kuri, bent mano akimis, jaunajam skaitytojui tikrai turėtų įgyti atsvarą tarp tų perdėm morališkai „teisingai“ parašytų kūrinių apie draugystės išbandymus. Iš literatūrinės perspektyvos žvelgiant, gal kiek neįtikinama autoriaus pasirinkta suerotintos meilės antitezė mokyklos nevykėliui ir kaimiečiui, kuris namuose turi šiek problemų, suteikti pirmųjų seksualinių santykių chaosą. Bet ar visos jaunimui skirtos knygos turi būti saugiai patogios? Nemanau.

Vytautas Varanius

Ar autorius amoralus? Nė kiek. Lytinis švietimas jau dėstomas penktoje, šeštoje, septintoje klasėse. Visgi erotinės scenos, nors ir pikantiškos, verčiančios kilstelėti antakį, jos veikia per Elvino pirmosios meilės ir, ko čia slėpti, pirmųjų seksualinių santykių būsenų refleksijas. Pasakotojas aiškiai absorbuoja visapusį Elvino įsimylėjimą, o tai apysakoje veikia kaip vienas iš faktorių, darančių Elvino gyvenimą laimingu. Kitas klausimas: iki ko tai gali privesti, kai jauni žmonės nesisaugo? Pasakotojas išvengia tiesmuko moralizavimo ir aprašymo, kam reikalingas prezervatyvas, nes tai būtų pernelyg didelis didaktinis lytinio švietimo pamokėlės inkliuzas.

Visgi be santykių su Luka Elvinas nemažai apmąsto savo tėvo elgsenos pokyčius per saulės užtemimą. Jis gauna iš motinos laišką, kuriame ji atsiprašo, todėl yra veikiamas tylaus šeiminio karo. Dar vienas įdomus aspektas – tėvystės instinktų išraiška. Sužinojęs, kad jo mergina laukiasi ir ji nori aborto, jis, jau sulaukęs septyniolikos, svajoja apie tėvystę (po to, kai išgyvena atmetimą). Galima pagalvoti, kad autorius idealizuoja, tačiau netrukus išryškinama, kad jis nuo mažumės augino savo sesutę, žino, kaip auga vaikas, jo jaunoje sieloje jau yra brolystės-tėvystės išmėginimo įgūdis, kuris neleidžia aklai paklysti pasaulyje be atsakomybės. Man ši vieta pasirodė itin įtikinama ir psichologiškai subtiliai perteikta.

Visgi vienas silpniausių knygos elementų yra dialogų kalbinė raiška. Jeigu pasakotojas įtikina, tai dialogai atrodo tokie literatūriškai supresuoti į klišinius briketus, kad neturi ne tik gyvumo, bet ir šiuolaikiškumo, kaip antai sūnus kreipiasi ne „tėti“, o „tėve“. Pavyzdžiui, „man jau metas eiti“, turėtų skambėti: „na, aš jau lekiu; gerai, susimatysim; susirašysim; pasuk, kai galėsi; davaj, ate“ ir t. t. Kaimiškoji kultūra perteikta preciziškai tvarkingai, romantizuotai (maišant XX amžiaus lietuvių literatūros vaizdelius su amerikietiškos kultūros atributais, pavyzdžiui, kukurūzų laukais, meteoritais, keistai nujaučiamais x-failais, NSO) matyt, ir dėl ugdomųjų sumetimų, kad kai kurie negali pakęsti, kai vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtoje literatūroje yra pernelyg daug šnekamosios kalbos apnašų.

Grįžtant prie kūrinio visumos, būsiu linkęs jį vertinti kaip aktualų, reikalingą paaugliams ir jaunimui kūrinį. Tokių tekstų, kurie ne kokiame Panelės žurnale, o būtent grožinėje literatūroje nagrinėtų bręstančių žmonių seksualumą, erotizmą, sujungiant tai su pirmosios meilės emociniu klodu, sakyčiau, mirtinai trūko. Nors Elvino išbandymai kiek ir perspausti, netekę realumo matmens, bet jaunatviškas perfekcionizmas, dramų hiperbolizavimas, manau, jaunajam skaitytojui kaip tik atliepia (paguodžia?) jo paties pasaulį. Manau, V. Varanius „peršoko“ šią literatūros stigmą, kad negalima labai atvirauti erotiškai tokioje literatūroje. Visgi, kaip autorius sakė viename interviu, pasaulis keičiasi, keičiasi ir literatūra. Ir sutinku, kad negalima ignoruoti tikrovės, eliminuojant iš jaunimo literatūros laukos erotikos vien dėl aukštų įsivaizduojamų moralinių – pripažinkime – pasenusių standartų. Beveik neabejoju, kad šis lengvai skaitomas kūrinys įtrauks net tuos paauglius, kurie šiaip nemėgsta skaityti, nes galvoja, kad nieko įdomaus neperskaitys.

Pridedu seną gerą pamirštą muzikinį kūrinį, kurio teksto ištrauka cituojama Šiltnamyje ir apskritai atspindi bręstančio ir ieškančio svajotojo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintarė Adomaitytė "Upeivė"

Gintarė Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai, kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.

Gintarė Adomaitytė, žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.

Labiausiai mane nustebino apysaka Upeivė, kurią maniausi perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti, taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina, tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti, perbristi asmeninę sielvarto upę.

Mistinis pasakojimas yra dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė, kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.

Apysaka galinga savo menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo, gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir būsenų pasaulį.

Apysakoje viskas truputį sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą, tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį, juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding, tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas, nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.

Rašomųjų mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas. Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga. Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis), gerais darbais?

Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį, kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais) grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų, kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos, sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo, tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.

Gintarė Adomaitytė

Trečiąją knygos dalį sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas, atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos, kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir prisiminimų saitais.

Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren). Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet, susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso, užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę, įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę Baliukonę.

Apie žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.

Tekste Čia daug gėlių autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis: „ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes prisirišti yra žmogiška.

Upeivė absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“ gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka, tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis (žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais, kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ilona Ežerinytė "Verksnių klubas"

Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“ – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017 – 120 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne verkti, o veikti – viena svarbiausių Ilonos Ežerinytės apysakos Verksnių klubas tezių, kurią dažnas iš paauglių galėtų prisiminti ar bent užsirašyti kur nors sąsiuvinio kraštelyje, kad užkliūtų akis. 2018 metais išrinkta Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, apysaka randa savo jaunąjį skaitytoją, kaip ir kitos rašytojos knygos paaugliams Sutikti eidą, Skiriama Rivai, Šunojaus diena. Labai svarbu, kad į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, turiu galvoje ir mokyklinę programą, „įsilietų“ ir šiuolaikinė vaikų literatūra, todėl smagu, kad, pavyzdžiui, dar neseniai išleisto rašytojos Sutikti eidą jau galima ištraukas aptikti septintos klasės vadovėlyje. Tai motyvuoja skaityti ne tik klasikinius, bet ir šiuolaikinių autorių knygas, juos pamatyti ne tik iškabintus stenduose, bet ir susitikti gyvai.

Ilonos Ežerinytės sėkmė, kaip ir Dainos Opolskaitės, Rebekos Unos, nėra atsitiktinės. Jos visos dirba mokytojomis, stebi ir žino paauglių mokinių gyvenimo peripetijas, nujaučia, kokios literatūros reikia jaunimui ir tas nuojautas neblogai panaudoja savo tekstuose. Verksnių klubas, kaip sakoma anotacijoje, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Negalėčiau prieštarauti, kad knyga „ir vėl“ apie paauglio problemas – pašliję santykiai su šeima, besidraskančios ir besiskiriančios šeimos, o jų kryžminėje nesantaikos ugnyje pasimetę ir sutrikę paaugliai. Pagrindinė veikėja Lina išgyvena ne taip ir dažnai patiriamas paauglio šeimines patirtis; jos tėvai gyvena atskirai, tėtis gydosi priklausomybių centre nuo alkoholizmo, motina užsiėmusi savo egoistiniais reikalais ir Lina jai parūpo, kai jai senelė palieka palikimą...

Vieną dieną liūdesio ir vienatvės kamuojama Lina susipažįsta su Egle, kuri dažnai leidžia laiką apleistuose sandėliuose, – gal net labai panašiuose, kaip pavaizduojama knygos viršelyje, – ir tada Lina yra pakviečiama įstoti į verksnių klubą, kuris tiesiog yra nelaimingų, vienišų, apleistų paauglių neoficiali terapinė grupė, kuri renkasi neformalioje apleistoje aplinkoje ir pasakojasi savo nelaimes. Šiam klubui be Eglės priklauso Mindaugas, Evelina, Guoda ir Marukas – vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, su gana skirtingomis problemų atsiradimų aplinkybėmis, tačiau kiekvienas jaučia tai, ką beveik kiekvienas paauglys išgyvena: socialinę atskirtį, vienišumą, nereikalingumą ir apsimetinėjimą sėkmingų veidmainiškoje socialinių tinklų visuomenėje.

Paaugliai kiek marginalūs, bet jaunajam skaitytojui, manau, turėtų būti patrauklūs. Štai Mindaugas užsiima meditacijomis ir ezoterika, save laiko aseksualiu, kuris nejaučia lytinio potraukio nei jaunuoliams, nei merginoms. Eglė vėlgi turtuolė, kuri, atrodo, turi visko, ko trokšta paaugliai, tačiau neturi motinos meilės, nes šioji nuolat rūpinasi manikiūru ir savo pačios išvaizda. Kita mergaitė išprotėjusi dėl gyvūnų teisių ir jaučia visos žmonijos kaltę už tai, kad gyvūnai išnaudojami ir jie kenčia. Maruko gyvenimas nepakenčiamas, nes jo nekenčia tėvas, todėl savo skausmą ir susikaupusias mintis numalšina sportuodamas, todėl turi tvirtą kūną...

Ilona Ežerinytė

Maždaug tokiame siužete vyksta esminiai Linos suvokimai, kuriuos ji bręstančio jauno žmogaus savimone apsvarsto ir pradeda priimti esminius sprendimus. Sunkumai galiausiai užgrūdina. Ilgą laiką Lina prieštarauja verksnių klubo nuostatai, kad geriau liūdesys nei nuobodulys, nes jos gyvenimiškoji patirtis jau suponavo, kad geriau namuose pašlijusi šeima, nei begalinė tuštuma. Tačiau skirtingos nuostatos ir įsitikinimai nekuria komplikuotų paauglių santykių, jie vienaip ar kitaip randa ideologinių egzistencinių sąsajų, kaip išlikti klube. Dažnai rašinėdami poetizuotas žinutes ant pastato sienų jie taip išreiškia ką iš tikrųjų jaučia, bet niekada negalėtų garsiai pasakyti už verksnių klubo sienų, kur galioja visai kiti sukurtų asmenybių įvaizdžiai. Iš esmės šis pastatas (kaip ir uždara verksnių klubo idėja) kartu tai metaforizuotas simbolis, kuris reiškia vidinį apleisto gyvenimo ir negatyvių emocijų vakuumą, pro kurį nelemta prasiveržti sėkmingą ir optimizmą tepripažįstančiam išoriniam pasauliui.

Verksnių klubo pagrindinė funkcija visgi yra labiau praktiška t. y. vieta, kur paaugliai sau leidžia būti pažeidžiamais, kad galėtų būti tokiais, kokiais negali būti išoriniame pasaulyje. Kitaip sakant, tai tam tikra terapija. Linos tėvas taip pat vykdo terapiją, tik jis turi visus instrumentus, programą, griežtas taisykles, o paauglių neoficialus klubas tarsi imituoja emocijų pasidalijimą kaip jų paleidimo praktiką. Tai išties įdomi autorės idėja, jeigu žiūrėsime į tai, kad jaunajam žmogui svarbiausia yra būti išgirstam ir išklausytam.

Žvelgiant į knygos siužetinius vingius, jie nėra itin dinamiški. Verksnių klube Lina ima jausti berniukui šiltus santykius, apsvarsto jo kūno sudėjimą ir jaučia, kaip pamažu pati bręsta, tačiau laikosi tam tikros saugos taisyklių. Autorė nebeplėtoja jokių aštresnių ar netikėtų nuotykių literatūrai būdingų įvykių, kurie dažniausiai reiškia kūrinyje kulminaciją, pavyzdžiui, kokia nors netikėta savižudybė, gaisras ar netikėtas pasirinkimas tarp gerų ir blogų dalykų, kurie leistų Liną laikyti super heroje, eiliniu literatūriniu pavyzdžiui. Ne, autorė visgi išlaiko paauglio pasaulį paaugliškai realų ir tikrasis virsmas bei lūžis apysakoje tampa labai tylus, jis pasilieka Linos savivokoje kaip šios paauglių sukurtos nestandartinės terapijos padarinys. Išsipildo autorės mintis, kad reikia išgyventi liūdesį, kad vėlei pajustum save, o tai yra neatsiejama gyvenimo tarpsnio peizažas, kurį patiri kaip gyvenimo dovaną: „Po vieno laikotarpio ateina kitas, po nuobodulio – aktyvumas, po liūdesio – džiaugsmas. Viskas banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės per fiziką? Garsas, šviesa, šiluma... Viskas bangos ir viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai, diena, naktis, įkvėpimas, iškvėpimas... (p. 72)“.

Iš esmės apysaka Verksnių klubas aktuali ir gyvenimiška knyga, kuri, kaip ir pati verksnių klubo idėja knygos veikėjams taip pat yra jaunajam skaitytojui liudijantis kelias į tam tikrus suvokimus. Apysaka tarsi patvirtina jaunajam skaitytojui: ei, aš irgi žinau, kaip tu kartais bjauriai jautiesi ir tai yra normalu, priimk tai kaip patirtį, nes ir juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautė Žilinskaitė "Kintas"

Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą. Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...

Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir pasaulėžiūrą.

Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“ pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko (Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai būdingomis priemonėmis.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis, parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats nė nemano esąs kaltas.

Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo pussesere Gile.

Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.

Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei, Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų ir jais imi pasitikėti.

Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga, kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.

Jūsų Maištinga Siela