Dienos citata: Vytautė Žilinskaitė apie vaikų liūdesį, ašaras ir šypsenas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Liūdesys įsismelkia į kūrinį neatsiklausdamas manęs. Priimu jį kaip tikrumą, neišvengiamybę. Sykį esu rašiusi, kad vaikas yra nuostabiausias tada, kai akyse jam dar ašaros, o lūpos jau juokiasi.“ Vytautė Žilinskaitė

 

Pamenu iš pradinių klasių „Robotas ir peteliškė“ bei ištraukas iš „Kelionė į Tandadriką“ – neįtikėtini kūriniai, todėl Vytautė Žilinskaitė man asmeniškai užima ypatingą vietą vaikų literatūroje.

 

Vytautė Genovaitė Žilinskaitė (1930 m. gruodžio 13 d. Kaune – 2024 m. balandžio 4 d. Vilniuje) buvo viena žymiausių ir mylimiausių lietuvių rašytojų, pasižymėjusi unikaliu humoro jausmu ir aštriu protu. Vilniaus universitete baigusi žurnalistikos studijas, ji kurį laiką dirbo žurnale „Jaunimo gretos“, o nuo 1966 m. atsidėjo tik kūrybai. Nors savo karjerą pradėjo kaip poetė, netrukus atrado save prozoje, kurioje jos talentas atsiskleidė visu ryškumu.

 

Žilinskaitės kūryba suaugusiesiems išgarsėjo dėl nepaprasto satyros ir humoro meistriškumo. Ji, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis ir fantastinėmis situacijomis, be gailesčio šaipėsi iš visuomenės ypatybių, biurokratijos ir žmogiškosios silpnybės. Jos humoras nebuvo vien tik lengvas juokas; jis skatino susimąstyti ir atpažinti problemas, slypinčias kasdienybėje. Šis intelektualus sąmojis ir unikalus stilius išskyrė ją iš kitų to meto rašytojų, o kritikas Vytautas Kubilius yra pastebėjęs, kad ji pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, padarydama jį intelektualesnį.

 

Greta satyrinių kūrinių, Vytautė Žilinskaitė parašė daug nuostabių kūrinių vaikams, kurie ne mažiau įsiminė skaitytojams. Jos pasakos ir apsakymai, tokie kaip „Robotas ir peteliškė“ ar „Kelionė į Tandadriką“, pasižymi giliomis moralinėmis vertybėmis, tokiomis kaip draugystė, atjauta ir tikėjimas gėriu. Šiose knygose rašytoja ne tik pasakojo įdomias istorijas, bet ir mokė mažuosius skaitytojus atskirti gėrį nuo blogio. Už savo kūrybą ji pelnė Valstybinę premiją ir kitus reikšmingus apdovanojimus, o jos apysaka „Kintas“ buvo įtraukta į Tarptautinės vaikų knygos tarybos garbės sąrašą. Rašytojos palikimas iki šiol gyvas ir vertinamas tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Petras Cvirka "Vaikų karas"

Petras Cvirka. „Vaikų karas“ – labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“: Vilnius, 2019 – 47 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet per Vilniaus knygų mugę vaikų antplūdis, kurie graibstė knygas kaip karštas bandeles. Prieš dešimtį metų kalbas apie popierinės knygos išstūmimą iš rinkos ir atėjimą elektroninių knygų nepasitvirtino. Tiesa, knyga tapo prabangos preke ir kai kurių perkama vien dėl estetinių interesų, tačiau yra tokių klasikinių dalykų, dėl kurių nesiginčijama ir metai iš metų yra prieinama vis naujesnei skaitytojų kartai, pavyzdžiui Petro Cvirkos apsakymas Vaikų karas, kuris šiemet buvo išleistas labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus net 15 tūkstančių tiražu, kai tuo tarpu nauja lietuvių autoriaus knyga retai beišleidžiama 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Apsakymas Vaikų karas parašytas XX amžiaus pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes, kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo – širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.

Pasakojimo centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau, kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“ dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų, kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Panašių niuansų galima rasti ir Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas (2008), kada savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo, švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be pralaimėjimo.

Maža knygelė apie draugystės išbandymą, kokį daugelis vaikų ir paauglių išgyvena vienokia ar kitokia forma. Petras Cvirka nepaprastai pedagogiškas ir teisingas. Ilgą laiką mokytojas baudė Mikę už jo piktadarybes, tačiau ateina metas, kada mokytojas nebebaudžia neklaužados, o pasako lemtingus žodžius, kurie atrakina spyną į Mikės „geros širdies“ vartus, dabar, kažin, kokio autoriteto turėtų būti mokytojas, kad vien keliais sakiniais pravirkdytų mokinį: „Mikutis neturi geros širdies. Jis stumia ir kumščiuoja kiekvieną už save silpnesnį. Aš nesakau, gal jis to nenori padaryti, bet jis taip daro. Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam... Jeigu jis jus nuskriaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau Mikė visai toks blogas vyras! (p. 19)“.

Petras Cvirka

Būti tikru vyru – Mikės ir visų berniukų siekiamybė, o pasakotojas ne kartą mini vyriškumą kaip pačią svarbiausią siekiamybę. Nors apysakoje to neatskleidžiama, tačiau vyriškumo konotacija šioje istorijoje yra susijusi su gebėjimu elgtis teisingai, išlikti sąžiningu, padėti silpnesniam ir su brutalumu ir konkurencingumu (kas irgi klasikinės vyriškosios savybės) nėra sietina – tai irgi pedagogiškoji P. Cvirkos laikysena.

XX amžiaus pirmojoje pusėje vaikų literatūros nebuvo tiek jau ir daug, o viskas, kas parašyta, įskaitant ir Jono Biliūno noveles ir apsakymus, turi vienokią ar kitokią didaktinę ištarmę. Taip ir vaikų kare: „Rankos jums duotos ne tam, kad jūs pastumtumėt mažesnį, pakeltumėt akmenį prieš draugą, neteisingai prisiektumėt. Jūsų rankos laiko jūsų gyvenimą, su jomis statysite savo ateitį. Jos turi padaryti didelius ir kilnius darbus! (p. 39)“. Šiaip esu nuomonės, kad nereiktų visomis keturiomis bėgti nuo didaktinių tekstų, sakyčiau, netgi labai sveika ir sąmoninga paskaityti tokį atvirą pamokymą, kuris per veikėjų klaidus sprendimus gali sujaudinti jaunąjį skaitytoją. Šiaip ar taip juk literatūra iš dalies apsiima formuoti vaikų vertybinį ir moralinį spektrą.

Petras Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. Pavyzdžiui, viena dinamiškiausių scenų apie sniego mūšį jis vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių ir palyginimų: „Ketvirtojo skyriaus dičkiai jau peržengia į antrokų ir trečiokų mūšio plotą ir be jokio pasigailėjimo prausia, valgydina šaltu dangaus cukrumi (p. 30)“. Arba toks keistas, bet itin vaiko kūrybišką mąstymą atskleidžiantis vaizdelis: „Mikė parodo Juozapėliui vieną žalmargę karvę, kuri panaši į žemėlapį, ir karvės šone jis matąs Viduržemio jūrą (p. 16)“.

Bambantiems, kad tarpukario lietuvių literatūra nebeatliepia šiuolaikinio pasaulio ir vaikų mąstysenos ir jau nebeverta skaityti nei P. Cvirkos, nei Biliūno su Žemaite, nes vaikas net nebeįsivaizduoja, kas, pavyzdžiui, yra „akėčios“, manyčiau, kad Vaikų karas yra absoliučiai mokyklinio turinio ugdomoji literatūra, kuri yra nemari. Užbaigdamas pacituosiu vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos mintį, kurią jis parašė, kalbėdamas apie Vaikų karą: „Tikroji, vertingoji literatūra gana dažnai vaizduoja tai, kas žmogaus gyvenime yra amžina, nesusiję su konkrečiu istoriniu laiku (p. 44)“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautė Žilinskaitė "Kintas"

Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą. Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...

Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir pasaulėžiūrą.

Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“ pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko (Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai būdingomis priemonėmis.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis, parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats nė nemano esąs kaltas.

Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo pussesere Gile.

Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.

Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei, Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų ir jais imi pasitikėti.

Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga, kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.

Jūsų Maištinga Siela