Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Grįžimo istorija"

Gendrutis Morkūnas „Grįžimo istorija“ – Vilnius: Nieko rimto, 2016.

Sveiki, 

Per paskutiniuosius savo gyvenimo metus Gendrutis Morkūnas (1960–2009) į vaikų ir paauglių literatūrą įbildėjo kaip ypatingos svarbos autorius, subraškindamas visas šios literatūros sijas. Apysaka Grįžimo istorija, pasirodžiusi 2007 metais, tapo ne tik metų geriausia knyga vaikams, bet ir vienu svarbiausiu autoriaus knygų bei viena šio dešimtmečio kūrybiškiausių knygų vaikams.

Tiesą sakant, paklausinėjau vaikų, kaip jiems šioji Grįžimo istorija ir visi kažkodėl (kaip susitarę) tvirtino, kad knyga gal ir nebloga, bet kažin  ar po jos skaitys ką nors iš G. Morkūno kūrybos. Šalia viso to buvo paminėtas visur jau pagalius į vaikų literatūrą kišantis Haris Poteris (kuris be abejo yra puikus!) ir po tokio puikaus kūrinio Grįžimo istorija gali pasirodė pernelyg „paprasta“. Tai kur šios knygos unikalumas ir kūrybiškumas?

Istorija apie dvylikametę Viliją, kuri vieną dieną dingo iš kūdikių lovelės, atsiranda miške po dvylikos metų. Ji nieko neprisimena, tačiau puikiai orientuojasi žmonių pasaulyje, eina į mokyklą, susiduria su patyčiomis ir savivokos problemomis. Visa tai vyksta ne kokioje burtų ir kerėjimo mokykloje ar Vilniaus vidurinėje, bet gana atokiame ir ramiame Lietuvos miestelyje, kur viskas pagal visas taisykles vaikams turėtų lyg ir būti nuobodoka, tačiau ne vietovė šįkart svarbi (galiausiai nereikėtų kompleksuoti dėl kaimiškos aplinkos literatūroje), bet svarbiausia, kaip papasakota šioji mergaitės istorija.

Be jokios abejonės meniška knyga. Vienas didžiausių šios knygos kūrybiškų raiškos būdų yra autoriaus skoningas ir neperspaustas mistifikavimas, kuris kiek primena liaudies pasakų dvelksmus, pasakas apie velnius su prietarus iliustruojančiais siužetiniais vingiais, bet kartu Grįžimo istorija išlieka savita ir nestilizuota. Mistiniai dalykai vienas iš motyvuojančių dalykų, kuris verčia skaityti toliau ir domėtis pagrindinės veikėjos paslaptimis. G. Morkūnas ne šiaip sau mistifikuoja, bet kalba savita metaforų kalba apie rimtus dalykus, kurie ištarti visiems suprantama „suaugusiųjų kalba“ taptų ne tik kad ne meniška, bet ir tiesmukai didaktinė keverzonė. Autoriaus pasirinkta kalba yra ne tiek meniškumo galios demonstravimas, kiek strategiškai apgalvotas „priėjimas“ prie vaiko skaitytojo, naujo kone pasąmoninio užkoduoto pasakojimo įspūdį paliekantis kūrinys. Paslaptingas Vilijos dingimas tėra socialinės problemos magiškas pateikimas: tėvai nesirūpino mergyte, todėl ji buvo paimta iki paauglystės į globos namus. Juntamas jaunų tėvų depresinis laikotarpis, atsakomybės stoka, bet tai tėra vienas iš daugelio probleminių laukų, kuriuos G. Morkūnas paverčia mistiniais kontekstais.

 Gendrutis Morkūnas ir du "Grįžimo istorija" leidimai.

Dalis knygos siužeto probleminio lauko skirta Vilijos adaptaciniam laikotarpiui, kitaip sakant, vaiko stresiniam laikotarpiui, kada tenka pritapti ne tik prie naujos šeimos, bet ir mokyklos. Patyčių mistifikavimas ir akivaizdžios jausenų, būsenų ir emocijų metaforizavimas, suteikiant juslėms materialiąją formą (pvz.: keršto saldumas, energijų bangelės, sienos...), išties sukuria neeilinę vaiko išgyvenimo perteikimo unikalumą. Net jeigu ir jaunasis skaitytojas nesuprastų ir tik nujaustų šio kūrinio paslėptas socialines neteisybės stigmas, jam knyga turėtų suteikti detektyvinės-pramoginės kelionės, sekant vien tik mistinę (galvoje nekonvertuojant metaforų) liniją. 

Jau seniai aišku, kad vaikų literatūroje atvira didaktika vaikams yra neįdomi, todėl mistifikavimo būdas yra nebloga strategija pasibelsti į jaunąjį skaitytoją. Siužetiškai knyga nėra sudėtinga ir įmantri. Autorius užuot suveržęs pasakojimą į tamprų pasakojimą, neretai suteikia daug laisvės pasakotojui veblenti pašalinius „vaiko filosofiją“ imituojančius dalykus, kas kai kuriems vaikams gali ir nepatikti, ypač tiems, kurie įpratę prie verstinės įtempto ir skubraus veiksmo literatūros. Tokių vietų apysakoje esama: miško takelių aprašymai, patyčių hierarchija, įrodinėjimai apie Vilijos būvimą robotu... Tuose nuklydimuose nuo siužeto paplepėjimuose dvelkia lengvu humoru, dvylikamečiui tinkančios išdaigiškos kalbos kodas, pvz. „Miestelio moterys jį vadino girtuokliu, o vyrai – valkata. O ar teko kam nors iš jūsų sutikti žmogų, kurio vardas Valkata, o pavardė – Girtuoklis?“ (p. 153).

Knyga išleido rimta vaikų literatūros leidykla Nieko rimta – stulbinama poligrafija, knygos svoris ir kokybė leidžia mėgautis ne tik „skanios“ knygos kvapu, bet ir Linos Žutautės iliustracijomis. Knyga jau perleista dukart su skirtingais viršeliais. Skaičiau antrąjį leidimą, kuris lyg ir turėjo būti pataisytas, tačiau visgi turėčiau pretenzijų dėl klaidų: būta praleistų žodžių, dėl ko sakinių konstrukcijos tapdavo nesklandžios, o žodyje „mąstyti“, mano supratimu, šaknyje vis dar rašoma ą nosinė.

Nesu tikras, ar visiems vaikams ši knyga atsiskleidžia iki galo, bet tai tikriausiai ir nėra itin svarbu, nes ji parašyta dviem klodais, o toks kūrinys, kuris teikia emocinio pasitenkinimo ir talpina „užpustytą“ nesaldžią kasdienybę yra vertas jaunojo mąstančio ir ieškančio žmogaus.

Jūsų Maištinga Siela