Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 416 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik nominuota Man Booker literatūrinei premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba suprasti Japoniją“.

Nemanau, kad iš knygų įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.

Turėjome mes ir iki tol išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“ man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas. Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“ per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti kone trigubai.

Vėliau, žinoma, įvyksta esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose... Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už ką šis rašytojas, po galais, gavo Man Booker?

Rašytojas Richard Flanagan.

Galiausiai perkopus esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio Sruogos šedevrui Dievų miškas.

Visgi stipriausią ir paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.

Kyla nemažai etinių ir moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų „nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko berniukai.

Knyga kai ką iš esmės sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios, kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“ giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po kurios lieka apie ką pamąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela