Knyga: Philippe Claudel "Pono Linio dukraitė"

 Philippe Claudel. „Pono Linio dukraitė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai pirmąkart perskaičiau Baltų lankų išleista prancūzų režisieriaus ir rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) romaną Brodekas, pamaniau sau: „va čia genialus autorius!“ Po to ėmiau žvalgytis kitų romanų lietuviškai: Pilkosios sielos, Šuns archipelagas. Visai neseniai Jonė Ramunytė išvertė ketvirtąjį autoriaus romaną lietuviškai Pono Linio dukraitė (pranc. La Petite Fille de Monsieur Linh), kuris tėvynėje pasirodė 2005 metais.

 

Prisipažinsiu iškart, kad keblu su Ph. Claudelio literatūra, nes kaskart knyga vis prastesnė ir prastesnė, kad imu abejoti, ar iš tikrųjų buvau apsvaigęs nuo Brodeko? Naujausias romanas Pono Linio dukraitė itin nedidelis, kol kas trumpiausias rašytojo romanas, kuris labiau primena ne romaną, o apsakymą. Istorija pasakoja apie iš tolimosios Azijos į Europos didmiestį atplaukusį senuką Linių, kuris nuolat prie savęs spaudžia anūkėlę Sang diû (prancūzai girdi reikšmę Be Dievo). Kaip jau įprasta Claudelio romanams, taip ir čionai konkrečiai neįvardijami jokie politiniai kontekstai, nei laikmetis, nei kur senukas atvyko, nei iš kokios šalies, kurioje periodiškai vyksta karai, jis pabėgo (Vietnamas? Kambodža? Laosas? Indonezija?).

 

Eliminuodamas politinius ir istorinius kontekstus, Ph. Claudel tekstas labiau primena egzistencialisto klasiko A. Camus braižą. Susitelkęs į egzistencines pagrindinio veikėjo pajautas, jis plėtoja, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje, kurioje temoki pasakyti laba diena, kai visas pasaulis tėra toji mažylė ant rankų, o pagrindiniu košmaru tampa prisiminimai apie nusiaubtą tėvynę, nužudytą sūnų ir sūnaus žmoną. Senukas su niekuo beveik nebendrauja, jis glaudžiasi laikinai pabėgėlių namuose, kuriuos netrukus uždarys, o jį su dukraite nežinia kur perkels.

 

Galiausiai senukas sutinka vietinį storulį vardu Barkas. Istorija gana makabriška, nes abu nemoka vienas kito kalbos, tačiau rituališkai susitinka netoli atrakcionų parko suolelio ir senukas pasakoja apie tolimus kraštus, o Barkas apie savo santykius su mirusia žmona, kuri dirbo atrakcionų parke. Abu vyrai yra netekę savo pasaulio, tad jų nesusikalbėjimas tampa savitu susikalbėjimu. Senukas pabėgėlis kuria iliuziją, kad ponas Barkas viską supranta, todėl netrukus jis tampa geriausiu draugu. „Kai ponas Linis ištraukia jam skirtą pakelį, ponas barkas visada pajunta nežymų virpulį, kažką malonaus, tai tiesiog kutena vidurius ir kyla į gerklę. Tada jis šypsosi seniui, dėkoja, bemat atidaro pakelį, sprigteli į dugnelį, išsitraukia cigaretę (p 51)“.

Philipped Claudel

 

Daugmaž nuo pat romano pradžios tampa aišku, jog tikroji senuko dukraitė tėra iliuzija, už kurios pagrindinis veikėjas laikosi, kad išgyventų netekties skausmą. Labai panašu į tuos filmus, kuriuose vaizduojamos kuoktelėjusios moterys, netekusios savo kūdikių, kai į vystyklus susivyniojusios malkas tamposi kur papuola. Tikrovė per sudėtinga, todėl senukui reikia pakaitalo, alternatyvios iliuzijos, kuri sietų jo egzistavimo prasmę su tėvyne ir prisiminimais. Tam tikra prasme dialogas su ponu Barku irgi yra iliuzija, gražiai ir viltingai knygoje audžiama, tačiau turinti pragaištingą finalą, kuris, tiesą sakant, man pasirodė pernelyg banalus ir nuspėjamas.

 

Romano ritmas audžiamas nuolatinių pasikartojančių pagrindinio veikėjų veiksmų seka, todėl daug kasdieniškos karo pabėgėlio rutinos. „Ponas Linis visada randa šalia čiužinio savo valgį. Nusilenkia, padėkoja. Niekas nekreipia į jį dėmesio, neprataria jam nė žodžio. Bet jam tai nė motais. Jis ne vienas. Yra Sang diû. Ir storulis, jo draugas (p. 54).“ Šiuo atveju man šis pasakojimo audinys susišaukia su neseniai Baltų lankų išleistu Agotos Kristof romanu Vakar, kuriame taip pat vaizduojamas nelaimingas, prislėgtas karo pabėgėlis, kuris svetimoje šalyje nebeturi ateities. Priešingai nei Pono Linio dukraitė, romanu Vakar nebuvo sunku patikėti, o nuotaika ir siužetas veikė ir kūrė išties įtikinamą slogią bedalio gyvenimo atmosferą.

 

Šiuo atveju Philippe Claudel romanas laikosi ant vienos idėjos: nereikia jokios verbalinės kalbos išsakyti netekties skausmui, galima tiesiog būti šalia kenčiančiojo su savo kančia, kaip atsvara, ir tokiu paguodos būdu išsilaikyti prasmę praradusiame pasaulyje. Visgi romanas vienas prastesnių Claudelio darbų. Menkasiužetis, mažai intrigos, daug kas nuspėjama nuo pat pradžių, ribojama įdomesnių siužetinių sprendinių, žaismės ir aktualumo. Man priminė pačius prasčiausius italų rašytojo Alessandro Baricco, šiaip jau mano mėgstamo rašytojo, pasakojimus, stokojančios kažin kokio tikrumo ir aistros. Jeigu ateityje ir pasirodytų koks nors Claudelio romanas, gerai pagalvočiau, ar benorėčiau šitaip nusivilti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Dubois "Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai"

 Jean-Paul Dubois. „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu drąsiai teigti, kad jeigu ne prestižinės literatūros premijos, didžioji dalis geros, arba bent jau įsimintinos literatūros nepasiektų ne tik manęs, bet ir užkietėjusių profesionalių literatūros kritikų. Premijos gali tapti ir grėbliais, ant kurių nuolat lipama, ir tuo pačiu malonus atradimas. Tai yra visgi loterija, o patys komisijos nariai dažnai sutinka, kad renka ne pačią geriausią knygą, o tokią, kuri būtų ir gera, ir taptų (pa)skaitomu bestseleriu – žodžiu, vis tiek rinkai. Nežinia, kaip su prancūzais. Pastarųjų metų prancūzų Goncourt‘ų laureatus lietuviškai leido Alma litera, tačiau taip jau susiklostė, kad 2019 metų Jonės Ramunytės verstą Jean-Paul Dubois (g. 1950) romaną Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai (pranc. Tous les hommes n'habitent pas le monde de la même façon) išleido Baltos lankos. Kiek teko skaityti kai kurių prancūzų atsiliepimus, šioji knyga gana drąsiai kritikuojama dėl jai suteiktos Goncourt‘ų premijos, nemažai skaitytojų manė esą vertesnių kūrinių. Kaip yra iš tikrųjų, pabandysiu keliais esminiais štrichais pasidalyti savo įspūdžiais.

 

Istorija pasakoja apie Polį, kuris atlieka bausmę Kanados kalėjime ir apmąsto savo gyvenimą. Sakyčiau, sartriška istorijos pradžia. Polis yra šios istorijos pasakotojas, kiek pagyvenęs vyrukas, pas kurį į kamerą ateina ne tik prisiminimai, bet kaip ir tiesiogiai įvardija – tėvas, žmona ir baltoji kalaitė. Visi jie mirę ir Poliui nieko nelikę, vien tik vienatvė, prisiminimai ir kiek bukas agresyviai kartais nusiteikęs kameros „draugas“. Polis pasakoja apie kasdienybę kalėjime ir tai tampa tam tikros dabarties užsklandėlės chronologiškam šeimos pasakojimui. Tėvas – danas, pastorius, o motina – prancūzė, Naujosios prancūzų kino bangos, o vėliau ir pornografinių filmų platintoja. Absoliučiai nesuderinamos asmenybės susitiko tam, kad atsirastų Polis.

 

Nemažą teksto dalį sudaro būtent Polio tėvų santykiai ir jų profesijų bei įsitikinimų nesuderinamumai, kurie iš esmės iliustruoja Europoje prasidėjusį atlaisvėjimą ir Seksualinę revoliuciją, kurią kritikavo religinė tikinčiųjų bendruomenė. Galiausiai Polio tėvas emigruoja į Kanadą, o po kurio laiko ten atsiduria ir sūnus. Iš pradžių jiedu gyvena prie asbesto kasyklų ir kvėpuoja tomis nuodingomis atplaišomis (toji vieta man primine J. Joyce Dubliniečių apsakymą Mirusieji). Visa ta baltosios rasės maišalynė atrodo knygoje kaip tikras receptas, suplakta Margarita, kad iš to išeitų ir problemos, ir konfliktas, ir kad Polio gyvenimas būtų įdomesnis skaitytojams. Tekstą paįvairina ir antroji istorijos dalis, kai Polis netiesiogiai veda airių ir indėnų kilmės lakūnę Vainoną. Atrodo, kad Polis tuoj kartos savo tėvo klaidas, bet pasakojimo tonas, kalbant apie Vaivoną, atsiranda toks saldus, kad net priminė meilės romanų pasažus, ryškus idealizavimas ir nė vieno kultūrinio tarpasmeninio konflikto, netgi dėl neoficialios indėniškos santuokos. Visgi būna (galbūt?) gyvenime ir tokių išimčių.

Jean-Paul Dubois

 

Iš esmės šios dvi kartų istorijos gana nuobodokos, kažkur jau skaityta, kažkur jau matyta, kai kur labiau išplėtota ir įdomiau, pavyzdžiui, Marianne Fredriksson romane Ana, Hana ir Johana. Autorius bando sukurti ypatingą priešpriešų pasaulį: tėvo ir motinos nenusisekęs gyvenimas, kuris paneigiamas sūnaus Polio ir Vainonos gyvenimu. Ar būtų šabloniškiau, jeigu viskas kartotųsi iš kartos į kartą? Nepaisant to, veikėjai pasirodo negyvi, kinematografiškai statiški, nudailinti pasakotojo tonacijos. Iš vienos pusės pateisinama, nes pasakoja ne autorius, o Polis, ir dažnai apie mums brangius žmones, ypač mirusius, esame linkę kiek pagražinti, tačiau tokia pasakojimo perspektyva nuobodoka, nors kai ką gali sužavėti tas švelnumas ir pagarba. Istoriją bandoma chuliganiškai prablaškyti įterpiant kalėjimo draugo realijas, žiurkes, prasidėjusį masinį kalinių viduriavimą ir t. t.

 

Įtarimas kyla ir dėl pasakojimo pasirinktos tonacijos, kuri knygoje ilgą laiką atrodo švelniai melancholiška, neatskleidžianti jokių įdomesnių Polio charakterio savybių. Jis puikus pasakotojas, o prieš savavalį daugiabučio „Egzelcioris“ apsukruolį nesugeba išspausti nė žodžio. Pasakojimą veda tik troškimas sužinoti, kodėl visgi Polis atsisako prisipažinti nekaltu ir dėl kokių motyvų jis padarė nusikaltimą. Kitaip sakant, autorius ilgą laiką modeliuoja šeimos sagą be intrigos, su klasikiniu pasakojimo ritmu, įterpdamas poetiškus metafizinius palyginimus, kurie, estetiškai, bent jau man, pasirodė gražūs, tačiau vietomis naivoki. Pavyzdžiui, labai nuvalkiota kolibrio pakabučio ir Vaivonos tikėjimo sąsaja, primenanti šešto dešimtmečio Holivudo romantinius filmus. Visa knyga, daugiau ar mažiau, man priminė seniau skaitytą amerikiečių autoriaus Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kur ganėtinai išlavintu amerikietišku pasakojimo būdu perteikiamas visas žmogaus gyvenimas su jo tėvų meilės istorija.

 

Stipriausia knygos dalis – šmaikštus finalas. Galiausiai sužinome, dėl kokių aplinkybių Polis papuolė į kalėjimą. Polio darbas tiek prieš žmonos mirtį, tiek po jos man priminė tą sustabarėjusį absurdiškoje biurokratinėje terpėje besikamuojantį Kafkos Proceso pagrindinį veikėją, kuris negeba pasipriešinti biurokratijos vietinei valdžiai ir nuo to kenčia dėl savo pacifistinio ir humanistinio polinkio. Galiausiai Polis romano pabaigoje pateisina žmogaus žvėries, – kantraus, bet ne tiek, kad nebūtų įsiutintas, – lūkesčius ir romanas tampa tam tikra keršto puota, kurios laukia skaitytojas. Šitas valdžios ir pavaldaus asmens konfliktas yra gyviausia ir labiausiai pavykusi autoriaus perteikta personažo lūžio pagava, perteikta ir melancholiškai, ir su švelnia ironija. Vien dėl jos buvo verta skaityti, nes knygos finalas, bent jau man, pateisino kūrinio užmatytus lūkesčius: net ir šilčiausias, sąžiningiausias žmogus turi savo pažeminimo ribas, o skriaudikas – atpildą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Šuns archipelagas"

Philippe Claudel. „Šuns archipelagas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020 – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Retai šnekamojoje kalboje vartojamas žodis archipelagas yra daug kam paprasčiausiai nežinomas. Panašios kilmės salų virtinė – tokį geografinį darinį vadiname archipelagu. Pripažinkime, knygos pavadinime vartoti tokį žodį nėra geras komercinis strateginis žingsnis, tačiau kai tai daro pasaulyje ir ypač Prancūzijoje pripažintas rašytojas, kino režisierius Philippe Claudel (g. 1962), tikriausiai joks mažai žinomas žodis ir jo reikšmė nepamaišys, galgi net priešingai – suteiks mistinio žavesio, kaip be komercinio prieinamumo galima patraukti minias skaitytojų pirkti ir dalytis nuomone apie naujausią rašytojo kūrinį Šuns archipelagas (pranc. L‘Archipel du Chien).

Tai jau trečiasis mano paties skaitytas rašytojo romanas. Anuokart didžiulį įspūdį palikęs Brodekas tikriausiai ir liks pačiu mėgstamiausiu rašytojo kūriniu. Vėliau skaitytos Pilkosios sielos bei dabar Šuns archipelagas, deja, jau nebepalieka tokio įstabaus poveikio, tačiau idėjiniame romane vis vien yra daug literatūrinių įdomybių.

Viena pagrindinių Ph. Claudel romano siužetinių struktūrinių elementų yra detektyvinė nusikaltimo linija, per kurią išryškėja visuomenės dvilypumas bei prigimtinė žmogaus tamsuma, kuri niekaip nesiderina su tobulėjančios visuomenės vizija. Kaip ir Pilkosiose sielose, taip ir čia, autorius plėtoja žmogžudystės temą, kurios pagrindiniu liudytoju tampa saloje gyvenantis Mokytojas, pastarasis vieną dieną aptinka Daktarą, Merą ir Senę jūros pakrantėje tyrinėjančius tris vyrų kūnus. Mokytojas padeda Merui atsikratyti jų lavonais ir nenorom prisideda prie ramaus salos gyventojų gyvenimo, gyventojų, kurie tik nori, kad jų sala būtų sėkminga turistams. Nesunku įsivaizduoti, jog Ph. Claudel remiasi per paskutiniuosius penkerius metus suaktyvėjusia Viduržemio jūros regiono pabėgėlių problematika. Nelegalūs keleiviai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos keliauja laivais per jūrą ir nemaža dalis jų žūsta.

Šuns archipelagas – tai salynas, kuris primena šunį (kaip ir ant knygos viršelio!), kuriame gyvenama tik vienoje šuns galugerklinėje saloje, kur nuo seno žmonės čia augino vynuoges, užsiėminėjo tunų žvejyba. Visame romane šuns archipelagas turi simbolinę metaforinę prasmę. Gyventojai gyvena šuns gerklėje, pritvinkę godumo, melų ir nusikaltimų; galiausiai juos pats gyvenimas išspjauna iš tos salos. Geografinė struktūra ir salos gyventojų moraliniai ir dvasiniai parametrai turi filosofinę prasmę ir tai yra vienas iš įdomesnių knygos elementų. Nemažai aliuzijų į Bibliją, į Kristaus nukryžiavimo istoriją, kada pedofilija apkaltintas mokytojas uždaromas požemiuose. Salos gyventojų neapykanta primena Barabo ir Kristaus teismą, keršto ir įsiūčio ugnis labai primityvi, tačiau galinga. Iš esmės autorius atkartoja Biblijos tiesas, perfrazuoja šiuolaikiniuose kontekstuose moralės, teisingo pasirinkimo, šmeižto ir žudymo istorijas.

Yra toks danų sukurtas filmas Medžioklė (dan. Jagten, 2012), kuriame mokytojas apkaltinamas vaiko tvirkinimu. Galia manipuliuoti žmonių mases, naudojant fake news, yra beribė. Kasdien mus, paprastus gyventojus, prifarširuoja galybe netikrų naujienų, per jas mums formuojamas iškreiptas, netikslus suvokimas apie pasaulio sąrangą. Ph. Claudel taip pat panaudoja šiuos galios svertus, ypač, kai Mokytojas apkaltinamas priekabiavimu: „Jūs vadinate tai glostymu ir iš karto suteikiate tam žodžiui iškrypėlišką reikšmę. Tai buvo tik prielankumo, padrąsinimo gestai. Būdas juos kompensuoti. Mes ne automatai ir dirbame ne su automatais (p. 135).“ Žodžių daugiareikšmiškumas ir jų potekstė sukelia visuotinę salos gyventojų pyktį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vaikomasi sensacingumo, skandalų kaip vieno svarbiausio tiesos įrodymo, labai lengva gniuždyti ir traiškyti atpirkimo ožio gyvenimą.

Philippe Claudel

Šuns archipelagas labiau idėjinė knyga, pasakotojas atitolęs nuo veikėjų, neleidžia išplėtoti jų įsitikinimams ir, mano akimis, kiek primityvokai atskleidžiami veikėjų charakteriai. Akivaizdu, kad autorius rinkosi priešingą strategiją nei rašydamas Brodeką – atskleisti visuomenės vaidmenų ir veidmainių archipelagą, išplitusį nedorybių ir egoizmo žemėlapį. Tačiau, mano akimis, romanas dėl to, kad neturi iki galo išplėtoto ir atskleisto centrinio veikėjo figūros, praranda įtaigą. Kodėl Brodekas, kuriame skaitytojas nuo pradžių iki paskutinio knygos puslapio alsuoja į nugarą, įtikina? Nes autorius leidžia tapatintis, abejoti ir kankintis kartu su iš koncentracijos stovyklos sugrįžusiu Brodeku, kuris nežino, ko nori iš jo aplinkinis pasaulis. O štai Šuns archipelage neturime atramos, viskas „praplaukia“ ganėtinai paviršutiniškai, lyg filmo scenarijaus apmatai, kurie turi aiškią idėją, aiškią nuotaiką, tačiau neturi centrinės istorijos, kuria būtų galima patikėti iki galo.

Iš vienos pusės buvau beveik patikėjęs, kad Meras bus tas raktas, kuris atves istoriją iki naujo filosofinio lygmens, tačiau jis liko amoralus toks, koks buvo knygos pradžioje. Maniau, kad Mokytojas bus tas raktas, kuris iš pradžių kiek priminė Brodeką, kuris atlieka tyrimus, fiksuoja jūrų sroves, mėto į bangas manekenus, tačiau jo reikšmė irgi nublanksta. Tada atsiranda Komisaras, su kiek mistiška ir, bent man, iki galo neįtikinančiai pateikiama istorija, kad jis visiškai ne Komisaras, o kažkoks savamokslis detektyvas vardan savo egoistinės pramogos. Bet ir jo reikšmė tik kaip eilinio pėstininko. Galiausiai visoje toje istorijoje trūko stipraus ir literatūriškai įtaigaus veikėjo, nors visuminis knygos vaizdinys, primenantis antiutopinį literatūros žanrą su F. Kafkos, A. Camus ir kitais absurdą nagrinėjančiais egzistencialistais, tapo patogiai supresuota ir pateikta šių dienų idėjinė žmogiškumo apokalipsę.

Idėjų Philippe Claudel turi nemažai, jis geba rašyti įdomiai, jo problemos universalios, aprėpiančios į visuomenę įsimetusius ydingus navikus, tačiau jau trečias kūrinys, kuriame jaučiu išrašytus tuos pačius siužetinius sprendimus, kuriuos iš vienos pusės galima vadinti Ph. Claudel stilingo pasakojimo autentika, o tai jau nebenustebina manęs kaip skaitytojo. Kitą vertus, galbūt autoriui, kaip ir Agatai Kristi, malonu tiesiog vėlei pradėti naują detektyvinę istoriją, tik kaskart vis kitomis aplinkybėmis. Žinoma, mano palyginimas su Agata Kristi nėra lygiavertis, Ph. Claudel visgi idėjinis ir filosofinis autorius, kuris formaldehide preparuoja išpjautus žmonių civilizacijos ydingus apendicitus ir mums pateikia kaip eksponatą, kurį galime tyrinėti priploję nosis ir akis prie stiklo gaubto ir stebėtis civilizacijos bjaurastimis.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela