Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Ian McEwan "Šeštadienis"

Ian McEwan „Šeštadienis“. – Vilnius: Alma littera, 2007.

Sveiki, skaitytojai,

Elitinės literatūros skaitytojams tikriausiai nereikia aiškinti, kas toks Ian McEwan, kokią gerą ir kokybišką jis kuria. Paskutiniu leidykla Jotema išleido du jo romanas Vaiko gerovė ir Kevalas, tačiau nusprendžiau susipažinimą su šiuo autoriumi pradėti nuo Alma litteros išleisto romano Šeštadienis (angl. Saturday), kuris laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių, buvo nominuotas prestižinei Booker literatūrinei premijai.

Tikriausiai rašant apie I.McEwan recenziją būtų galima tikėtis aukščiausių pagyrų, tačiau noriu pradėti nuo perspėjimo, kad knyga nėra kelių vakarų prisėdimas prie mėtų arbatos ilgais vakarais, ištiesus nuvargintas kojas ant pufo. Tai ne iš tų knygų, kurios iškart „pasiduoda ir atsiriša“ visomis savo prasmėmis. Šeštadienis – tai vienas iš tų sodrių romanų, kurie reikalauja atidaus skaitymo ir mėgavimosi ne siužetiniais vingiais, kurie, rodos, tik iš pirmo žvilgsnio nelabai svarbūs, bet be jo kartu neįsivaizduojama kūrinio sąranga. Knyga reikalauja atsidavimo stiliui, smarkiai tapatintis su pasakotoju, stebėti kartu vykstančius pagrindinio veikėjo Henrio Perouno vidinius ir išorinius procesus – tokios knygos, kurios yra skvarbios ir iš esmės pasakoja atskirą visatą „iš žmogaus vidaus“ gali pasirodyti pernelyg erzinančiai apsunkintos aprašymais. Šeštadienyje I.McEwan lyg viso šito sunkumo atsisako ir panardina skaitytoją į vienos dienos istoriją, kurioje papasakoja tiek daug ir su tokiu klasikinio romano literatūrine išmone, kad beregint stebiesi, kaip iš pažiūros nykios ir kasdienės dienos aprašymais atskleidžiamos gyvenimiškos realybės tendencijos.

Rašytojas du metus stebėjo neurochirurgų darbą ir gilinosi į jų profesijos užkulisius, darbo specifiką, todėl romane nemažai medicininių terminų, operacijų aprašymų, kurie, tiesą sakant, šiek tiek gali gąsdinti, jeigu manote, kad tai jūsų nė kiek nedomina ir nejaudina. Tačiau I.McEwan pavyko visa tai perteikti taip suprantamai ir kartu neprarandant savitos teksto stilistikos. Tiesą sakant I.McEwan yra itin kruopštus rašytojos, kuriam svarbu pačiam natūralistiškai ištirti aprašomus vaizdus, išmanyti ne tik chirurgiją, bet ir muziką, poeziją, psichologiją, žmonių santykius ir visos sritys perteiktos ne per metaforas, ne paviršutiniškai, bet su analitine anatomija, ar tai būtų veikėjų veiksmai, ar tik požiūris į pasaulį, kas iš esmės sudaro tvirto ir rimto rašytojo įspūdį.

 Rašytojas Ian McEwan.

Vienas geriausių šiuolaikinių britų rašytojų kuria tik iš pirmo žvilgsnio snobišką literatūrą, kur veiksmas vystosi lėtai, daug pagrindinio veikėjo, artėjančio prie penkiasdešimtmečio, apmąstymų: santykiai su žmona, erotika, vaikų auklėjimas, mirštanti motina, darbo profesionalumas, sportas... Šituose spektruose, kasdienybės anatomijoje skleidžiasi visa tai, ką galima vadinti tradiciniu vyriškumu. Neslėpdamas solidaus jautrumo, personažas primena kiek tipinį gerai išauklėtą britą, todėl tie, kurie iš literatūros tikisi provokacijos, vertybių sistemos griovimo, dvipolio veikėjo, kuris stato ir vėliau griauna savo įsitikinimus, stebina skaitytoją radikaliais sprendimais, viso to Šeštadienyje nėra, nes I.McEwan sukūrė brandų, jau susiformavusį pagal gerąsias intelektualiosios britų kultūros kanonus veikėją. Kur kas labiau jaudina situacijos, kuriose atsiduria Henris: konfliktas gatvėje, kuris vėliau išvystomas į įkaitų trilerį lyg ir būtų tas kabliukas, kuris kūrinį pritemptų prie populiariosios literatūros, tačiau Henrio pozicija, jo jausmų dinamika viską išlaiko kaip raugintą agurkėlį pagal ypatingą literatūrinį receptą.

Autorius buvo sukrėstas Rugsėjo 11-osios įvykių ir jo pagrįstos baimės, pasauliniai pokyčiai simboliškai dvelkia ir romane. Krentantis rusų lėktuvas Londono rytiniame peizaže įgauna simbolinės reikšmės nenuspėjamų dienos įvykių kontekste. Iš esmės neįmanoma papasakoti kasdienybės be kontekstinių staigių ir netikėtų įvykių, kurie mums, paprastiems žmonėms, tampa rezonuojančiais dienos įvykiais. Henriui visą dieną rūpėjo teroristiniai išpuoliai, o mūsų lietuvių kasdienybę galbūt pakeičia kokio nors vaiko įmesto į šulinį istorija – paveikus I.McEwan kasdienybės kūrimas tampa egzistencinės anatomijos pavyzdžiu, kuris savo įtaiga ir literatūrinio polėkiu stebina sodrumu ir gyvumu, kad skaitytojas, kuris turi literatūrinę klausą, būtinai pajus autoriaus gebėjimą fiksuoti ir kurti juslių ir įvykių dermės visatą. Šią visatą, sakyčiau, gerai perteikė vertėja Mėta Žukaitė, kuriai teko nelengva užduotis versti išties sudėtingą tekstą, kur išmanymo ir pasikaustymo įvairiose sferose tikrai reikia.

I.McEwan Šeštadienis nėra toji literatūra, kuri sukrečia savo istorija. Galų galiausiai šio autoriaus romanas skirtas nesukrėsti, kaip ir M. Prousto Prarasto laiko beieškant, įspūdis susidaro toks, kad per regimą realybės šydą bandoma įžvelgti laiko ir gyvenimo tėkmę, įspėti, kiek žmogus pats yra gali valdyti situaciją, o kiek įvyksta tiesiog lemtingų atsitiktinumų dėka. Šis santykis neišmatuojamas, niekas nežino, kaip atsikėlus šeštadienio rytą baigsis šeštadienio vakaras. Visas dienos ilgis su aliuzijomis į Henrio praeitį, jo asociatyvų analitinį mąstymą perteikia ne vien skrupulingai tiksliai, bet nepamirštamas ir dienos ritmo bangavimas. Literatūriškai romanas pulsuoja kartu su veikėjo dienos ritmu ir net šiurpas pagaugais nuėjo, kaip genialiai perteikta romano pabaiga tarsi K.Ishiguro Dienos likučiai ar J.Ch.Grondahl Spalio tylėjimas, kai nuovargis ir dienos apmąstymas per personažą vibracijomis pereina į patį tekstą ir ritmu kuriamas nuovargio ir turiningos dienos (ir kartu literatūros) įspūdis skaitytojui. Žinoma, tai aukščiausios pavaros ir meistriškumo knyga, kuri savo istorijos vingiais niekada neprilygs išradingiems ir sudėtingos konstrukcijos romanams, tačiau savo gyliu ir egzistencijos pajautomis nustebins pačius išrankiausius skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jens Christian Grøndahl "Spalio tylėjimas"

Jens Christian Grondahl. „Spalio tylėjimas“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai, 

Garsaus danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanus lietuviškai išverstus turime net tris: Kitokia šviesa, Luka ir Spalio tylėjimas. Būtent Spalio tylėjimas, kurį kažkada leidykla Alma littera buvo išleidusi nuostabioje knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, 2013 metais perleido antrąkart, būtent šį leidimą ir teko skaityti. 

Spalio tylėjimą pagrįstai galima laikyti literatūros brangakmeniu, nes tai yra ta tylioji egzistencinė literatūra apie gyvenimą, kuri nesistengia šokiruoti vaizdiniais ar netikėtais aštriais trilerio vertais herojų veiksmais, nesistengia ir pataikauti, bandydama sudominti ir prikaustyti skaitytoją nuo pat pirmojo puslapio. Toji tylioji proza artima aukščiausiai XX a. grožinės literatūros mokyklai ir galima gana atvirai lyginti su tokiais meistrais kaip Marcel Proust ar William Faulkner. Spalio tylėjimas, kurio pavadinimas nepaprastai gajus ir įsimenantis kaip ir pati knyga, atliepia žmogaus gyvenimo rudenį, apmąstymą, savo gyvenimo įvertinimą iš naujo. Išties knyga sukrečianti, bet ne įvykiais, o ta subtilia ir pagaulia žmogaus santykių ir kasdienybės analize. 

Romano pasakotojui arti penkiasdešimties ir jį palieka žmona Astrida, tiesiog vieną dieną susirenka būtiniausius daiktus ir išvyksta, o pasakotojas lieka tuščiuose namuose be žmonos ir vaikų, kurie jau užaugę ir gyvena savus gyvenimus. Lieka tik tuštuma ir gyva beveik kone apčiuopiama egzistencinė vienatvė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, visada buvo pačiame pasakotojuje, tik pasitraukus Astridai iš jo gyvenimo, šioji vienatvė tarsi vinis išlindo kiaurai pėdą. Skaudus ir gilus pasakojimas, pilnas egzistencinių parabolių, įvairių santykių analizių ir interpretacijų. Kaip pat pasakotojas įvardija: „Mano pasakojimas tėra interpretacijų interpretavimas, nieko daugiau, tik vangūs, beviltiškai iškreipti prisiminimai tos svarbos, kurią paskyriau tam tikroms vietoms, tam tikriems veidams, ir kaip tie veidai ir tos vietos po truputį keitė savo reikšmingumą“ (p. 167).

Nors įvykių atskaitos taškas yra diena, kai Astrida palieka vyrą, bet iš esmės pasakojimas yra nuolatinis grįžimas į praeitį: į vaikystę, į laikus, kai pasakotojas turėjo meilužę, analizuojami tėvų santykiai, buvusi moteris Inesa, susitikimas su Astrida, vaikų auginimas, darbas, pasivaikščiojimai po miestus. Būvimas atskaitos taške ir būvimas tuose praeities įvykiuose iš tikrųjų kuria atotrūkį, pasakotojo kitokį paveikslą būnant tuose įvykiuose ir vertinant juos iš nūdienos atskaitos taško.

Visos tos istorijos lyg ir būtų apie pasirinkimus, apie žmonių santykių prisirišimus, bet iš tikrųjų nuo pasakotojo lūpų tai dvelkia tik vienu ir tuo pačiu – tai pasakojimai apie vienokius ar kitokius praradimus. Tai itin jautrus ir liūdnas pasakojimas, kiekviename puslapyje jaučiama tyra ir giedra egzistencinė melancholija, ruduo, kai viskas pamažu slopsta ir praeina, o anuometiniai pasakotojo potyriai šiandien atrodo kaip bandymas atgaminti ir iš naujo absorbuoti įvykius. Skaitant neapleidžia jausmas, kad atmintis ir potyriai yra nepaprasta galia, kartais net gniuždanti ir apverčianti viską aukštyn kojom.

Rašytojas Jens Christian Grondahl.

Kalbant apie romano tekstą, tai ištisas vientisas pasakojimas be jokių tiesioginės kalbos intarpų, primenantis ištisą veikėjo monologą, pasivaikščiojimą po gyvenimo jausmų ir potyrių labirintą, tokį subtiliai ir vyriškai jautrų. Knyga apie moteris, jų įtaką vyro gyvenimui, apie išdavystės poveikį dvasiai, apie sūnaus ir motinos nesuprastą ryšį, apie amžiną tylėjimą dviese, netgi savotišką slapstymąsi už kasdienybės veiksmų: rūpinimosi buitimi, darbo reikalais, vaikais... Ir viskas taip automatizuota, kad net ištinka šokas, jog žmogus, kuris daugybė metų buvo šalia, yra iš tikrųjų nepasiekiamas, neatpažįstamas žmogus, tu nežinai nei jo troškimų, nei norų, nes viskas yra aukojama čia ir dabar, už tylą ir vienatvę dviese, už neatpažįstamą žmogaus pusę.

Romanas pilnas juslių ir gražių poetinių niuansų, kurie tekstui suteikia meninės vertės. Kad ir štai viena nuotrupa iš Astridos ir jos vyro pasivaikščiojimo, kai vyras grįžta pas ją iš po trijų savaičių praleistų su meiluže Elizabeta: „Galbūt, mudviem stovint prie parapeto, juosiančio kalno šlaitą paupy, ir juokiantis iš berniukų, katedros pasienyje spardančių futbolo kamuolį, jai radosi įtarimas – mažytė, neįžiūrima skylutė mintyse, pro kurią įsiskverbė šaltas vėjas. O mes šypsojomės iš portveino užeigų pavadinimų, didelėmis neono raidėmis degančių pietiniame krante, gerai žinomų angliškų vardų, kurie, žėrintys nakties danguje, staiga ėmė nieko nebereikšti“ (p. 171).  Apie tylą dviese ir joje gimstančias abejones. 

Sakysite, knyga daugiau skirta perkopus keturiasdešimtmetį, bet ar tikrai? Žinoma, kad tas juslias kitaip perskaitys žmonės, kurie išgyveno vidutinio amžiaus krizę, bet apskritai romanas labai jautriai bus perskaitytas ir tų, kurie nors kartą gyvenime patyrė skaudų išsiskyrimą. Tas lūžis tampa tikra permąstymų ir buvimo kartu prasmių lavina, būtent toks ir yra Spalio tylėjimas – tylus automatizuotas būvimas kartu, kažkoks įprotis, be kurio, rodos, gyventi nebeįmanoma, tačiau, kas nutinka, kada kai kas iš dviejų nusprendžia, kad jau laikas mesti įpročius ir pradėti gyventi? Puiki, aukštos klasės literatūra, nekasdieninė knyga, ieškanti mąstančio, gyvo ir jaučiančio skaitytojo.

Jūsų Maištinga Siela