Knyga: Guzel Jachina "Zuleicha atmerkia akis"

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Drąsus dar vienas mėginimas priminti, kad rusų kultūra nesibaigia vien tik Putinu ir politika, bet šioje galingoje šalyje yra dar ir turtinga kultūra, ypač literatūra. Kasmet šiuolaikinės rusų literatūros sulaukiame vertimų vos kelių knygą, tad smagu, kad Alma littera po Olgos Slavnikovos išversto romano 2017 nenukabino rankų ir pamažu grąžina rusų literatūrą į verstinės konkurencingus literatūros nišas. Tiesa, įtariu, kad Rusijoje Didžiosios knygos premija apdovanota Guzel Jachninos romanas Zuleicha atmerkia akis vertimą į lietuvių kalbą turėjo ne vien Liudmilos Ulickajos užnugaris, kiek nepamiršta tremties tema, kuri primena skolas Rusijos politinės santvarkoms tiek nuskriaustiems lietuviams, tiek G. Jachinos aprašomiems Kazanės srities gyventojams. Tokia „teisinga“ literatūra, kuri remiasi tautos potyriais ir vaizduoja Sovietų Sąjungos virsmą ne taip gražiai byloja ir apie šiuolaikinės literatūros tendencijas Rusijoje – visgi nesama tokios jau griežtos cenzūros, bet Ezopo kalbos nepamirštiems vyresniosios kartos skaitytojams Zuleicha atmerkia akis kūrinį be jokios abejonės gali suvokti ne vien kaip meninį potyrį, bet ir savotišką manifestinę, politiką kritikuojančią literatūrą.

Autorei vargu, ar rūpėjo kažką kritikuoti, menkinti ar įrodinėti, o tuo labiau atlikti misionierės funkciją, atkuriant istorinę tiesą. Istorijos atokiuose Rusijos miesteliuose nesumeluosi, žmonės turi atmintį, todėl autorė rėmėsi savo močiutės pasakojimais apie totorių išbuožinimą į Sibirą, nuvertus carinę imperiją ir į valdžią atėjus raudoniesiems. Toli gražu romanas ne biografinis, tačiau gyvų ir autentiškumą liudijančių detalių galima rasti nemažai, ypač romano pradžioje, kai tekstas pirmuosius 100 puslapių tiesiog įsiurbia akylųjį skaitytoją, panardindamas į juslių liūną. Pirmuosiuose šimtą puslapių randame atokaus kaimo gyvenimą, musulmonišką stepių gyvenimą ir jaunąją Zuleichą, praradusią ne vieną dukrą, todėl laikoma namuose ne kaip žmona, o kaip vergė, kuri nuo pat ryto dirba, bandydama įtikti vyrui ir aklai uošvei Vampyrei. Būtent „vienos trobos susigyvenimas“ ir buvo pati įtaigiausia ir įdomiausia knygos dalis, kuriame aidi ir senieji mitiniai pasakojimai, ir mistiniai folkloriniai elementai, žiaurūs tarpusavio žmonių santykiai.

Romaną galima „kaltinti“ netolygumu, nes ilgas tremties proceso aprašymas pakankamai užtęstas ir jau neblogai atpažįstamas kitose literatūrose, pavyzdžiui, Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų ar Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevo jūros, pastarosios, tikriausiai savo autentiškumu ir įtaigumu niekas nebepramuš, o štai Guzel Jachina leidžia sau literatūriškai įsikeroti, bandydama suderinti nuspėjamą meilės istoriją tarp Zuleichos ir komendanto Ignatovo, kuri man priminė iš esmės kitą skaitytą knygą apie susipriešinusių karo fronto meilę suomių rašytojas Katja Kattu Už nuodėmes bus atleista, kurioje absoliučiai užburiančiai perteikta moters aistra. G. Jachinos romanas „ramesnis“ ir šioji meilės istorija labiau veikiama veikėjų sąmonės ir Zuleichos kultūrinių ir moralinių įsitikinimų tramdymo. Kitą vertus – autorė akivaizdžiai norėjo žaisti taisykles laužančiais prigimtiniais žmonių jausmais, kas visada audrins skaitytoją.

 Guzel Jachina

Persiritus jau per šimtąjį auksinį puslapį, knyga išsikeroja dar ir dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl joje tampa tremties literatūros puikiai atpažįstamų potyrių ir jau skaitytų aplinkybių, kas, bent man, kūrinį padarė nebe tokį stelbiantį ir ryjantį dėmesį. Pradedama pasakoti atskira Ignatovo istorija ir iš esmės įspūdingoji Zuleicha „susitraukia“ iki vargšės nėščiosios traukinyje, kuriai rūpi tik jos kūdikis. Išplėtojami ir kai kurie antraplaniai veikėjai, ypač vokiečių kilmės daktaras, jo beprotybės perteikimas išties keistas ir magiškas, kiek netikėtas ir peržengiantis realististinius kūrinio rėmus. Kitą vertus, kaip pavaizduoti sudėtingus pašlijusios sąmonės procesus, jeigu nemistifikuojant? Moksliniai terminai šiuo atveju tik atvertų romane vilkduobes.

Be knygos netolygumo galima paminėti, kad knyga ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška, nors pirmoji pusė paveiki ir norisi žerti komplimentus vertėjai Zitai Marienei, kuri „pagraibė“ ir įdomesnių, senovinių žodžių formų, kad net kviptelėjo metų vertėjos krėslo pamušalu, bet likusi knygos dalis plaukė jau be didesnio įnykimo. Kinematografiškumą lemia ir tai, kad autorė kuria kiną (straipsnis: „Mėgstu paprastas istorijas“) ir šiuo metu palengva rašo dar vieną kūrinį. Romanas kaip filmas, konstruojamas tarsi atskiros scenos, bet tikriausiai rusų rašytoja Liudmila Ulickaja ne veltui parašė knygai įvadą, girdama autorę už grąžinančią rusų literatūrai kiek kitokį literatūrinį balsą. Manau, ji turėjo labiau galvoje turinį, ne tiek literatūrinę raišką, nes kinematografiškumu priminė Alvydo Šlepiko Mano vardas Marytė ir šis rašymo būdas, kai neišgyventos tiesiogiai rašytojų patirtys, labai tinka.

Minėjau, kad autorė žaidžia susipriešinusių frontų meile – išbuožintoji ir komendantas bolševikas, tačiau knyga kur kas įtaigiau ir jautriau užčiuopia Zuleichos motinystės instinktus ir juos perteikia kaip išgyvenimo ir gyvasties šaltinį – kraujas kalba už savąjį kraują, todėl knygos finalas tarp Zuleichos ir Sibire užaugusio sūnaus Juzufo išties jaudina labiau, nei Ignatovo gailestingumas ir jo nušalinimas iš pareigų. Motinos ir vaiko ryšys tampa kertiniu akmeniu tiems politiniams neteisybės vėjams virš Angaros upės ir revoliucijos ištiktos Rusijos. 

Kažkas klausė, ar verta skaityti Zuleicha atmerkia akis? Dabar neabejoju, kad tie, kurie praleido pro akis tremtinių literatūrą ir dar nesugraužė Tarp pilkų debesų, knyga padarysianti kur kas stipresnį įspūdį, nei tikriesiems skaitytojams veteranams. Bet kokiu atveju, reikia džiaugtis, kad šiuolaikinė rusų literatūra neužmiršta ir retkarčiais blyksteli verčiamų kūrinių sraute.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jens Christian Grøndahl "Spalio tylėjimas"

Jens Christian Grondahl. „Spalio tylėjimas“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai, 

Garsaus danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanus lietuviškai išverstus turime net tris: Kitokia šviesa, Luka ir Spalio tylėjimas. Būtent Spalio tylėjimas, kurį kažkada leidykla Alma littera buvo išleidusi nuostabioje knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, 2013 metais perleido antrąkart, būtent šį leidimą ir teko skaityti. 

Spalio tylėjimą pagrįstai galima laikyti literatūros brangakmeniu, nes tai yra ta tylioji egzistencinė literatūra apie gyvenimą, kuri nesistengia šokiruoti vaizdiniais ar netikėtais aštriais trilerio vertais herojų veiksmais, nesistengia ir pataikauti, bandydama sudominti ir prikaustyti skaitytoją nuo pat pirmojo puslapio. Toji tylioji proza artima aukščiausiai XX a. grožinės literatūros mokyklai ir galima gana atvirai lyginti su tokiais meistrais kaip Marcel Proust ar William Faulkner. Spalio tylėjimas, kurio pavadinimas nepaprastai gajus ir įsimenantis kaip ir pati knyga, atliepia žmogaus gyvenimo rudenį, apmąstymą, savo gyvenimo įvertinimą iš naujo. Išties knyga sukrečianti, bet ne įvykiais, o ta subtilia ir pagaulia žmogaus santykių ir kasdienybės analize. 

Romano pasakotojui arti penkiasdešimties ir jį palieka žmona Astrida, tiesiog vieną dieną susirenka būtiniausius daiktus ir išvyksta, o pasakotojas lieka tuščiuose namuose be žmonos ir vaikų, kurie jau užaugę ir gyvena savus gyvenimus. Lieka tik tuštuma ir gyva beveik kone apčiuopiama egzistencinė vienatvė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, visada buvo pačiame pasakotojuje, tik pasitraukus Astridai iš jo gyvenimo, šioji vienatvė tarsi vinis išlindo kiaurai pėdą. Skaudus ir gilus pasakojimas, pilnas egzistencinių parabolių, įvairių santykių analizių ir interpretacijų. Kaip pat pasakotojas įvardija: „Mano pasakojimas tėra interpretacijų interpretavimas, nieko daugiau, tik vangūs, beviltiškai iškreipti prisiminimai tos svarbos, kurią paskyriau tam tikroms vietoms, tam tikriems veidams, ir kaip tie veidai ir tos vietos po truputį keitė savo reikšmingumą“ (p. 167).

Nors įvykių atskaitos taškas yra diena, kai Astrida palieka vyrą, bet iš esmės pasakojimas yra nuolatinis grįžimas į praeitį: į vaikystę, į laikus, kai pasakotojas turėjo meilužę, analizuojami tėvų santykiai, buvusi moteris Inesa, susitikimas su Astrida, vaikų auginimas, darbas, pasivaikščiojimai po miestus. Būvimas atskaitos taške ir būvimas tuose praeities įvykiuose iš tikrųjų kuria atotrūkį, pasakotojo kitokį paveikslą būnant tuose įvykiuose ir vertinant juos iš nūdienos atskaitos taško.

Visos tos istorijos lyg ir būtų apie pasirinkimus, apie žmonių santykių prisirišimus, bet iš tikrųjų nuo pasakotojo lūpų tai dvelkia tik vienu ir tuo pačiu – tai pasakojimai apie vienokius ar kitokius praradimus. Tai itin jautrus ir liūdnas pasakojimas, kiekviename puslapyje jaučiama tyra ir giedra egzistencinė melancholija, ruduo, kai viskas pamažu slopsta ir praeina, o anuometiniai pasakotojo potyriai šiandien atrodo kaip bandymas atgaminti ir iš naujo absorbuoti įvykius. Skaitant neapleidžia jausmas, kad atmintis ir potyriai yra nepaprasta galia, kartais net gniuždanti ir apverčianti viską aukštyn kojom.

Rašytojas Jens Christian Grondahl.

Kalbant apie romano tekstą, tai ištisas vientisas pasakojimas be jokių tiesioginės kalbos intarpų, primenantis ištisą veikėjo monologą, pasivaikščiojimą po gyvenimo jausmų ir potyrių labirintą, tokį subtiliai ir vyriškai jautrų. Knyga apie moteris, jų įtaką vyro gyvenimui, apie išdavystės poveikį dvasiai, apie sūnaus ir motinos nesuprastą ryšį, apie amžiną tylėjimą dviese, netgi savotišką slapstymąsi už kasdienybės veiksmų: rūpinimosi buitimi, darbo reikalais, vaikais... Ir viskas taip automatizuota, kad net ištinka šokas, jog žmogus, kuris daugybė metų buvo šalia, yra iš tikrųjų nepasiekiamas, neatpažįstamas žmogus, tu nežinai nei jo troškimų, nei norų, nes viskas yra aukojama čia ir dabar, už tylą ir vienatvę dviese, už neatpažįstamą žmogaus pusę.

Romanas pilnas juslių ir gražių poetinių niuansų, kurie tekstui suteikia meninės vertės. Kad ir štai viena nuotrupa iš Astridos ir jos vyro pasivaikščiojimo, kai vyras grįžta pas ją iš po trijų savaičių praleistų su meiluže Elizabeta: „Galbūt, mudviem stovint prie parapeto, juosiančio kalno šlaitą paupy, ir juokiantis iš berniukų, katedros pasienyje spardančių futbolo kamuolį, jai radosi įtarimas – mažytė, neįžiūrima skylutė mintyse, pro kurią įsiskverbė šaltas vėjas. O mes šypsojomės iš portveino užeigų pavadinimų, didelėmis neono raidėmis degančių pietiniame krante, gerai žinomų angliškų vardų, kurie, žėrintys nakties danguje, staiga ėmė nieko nebereikšti“ (p. 171).  Apie tylą dviese ir joje gimstančias abejones. 

Sakysite, knyga daugiau skirta perkopus keturiasdešimtmetį, bet ar tikrai? Žinoma, kad tas juslias kitaip perskaitys žmonės, kurie išgyveno vidutinio amžiaus krizę, bet apskritai romanas labai jautriai bus perskaitytas ir tų, kurie nors kartą gyvenime patyrė skaudų išsiskyrimą. Tas lūžis tampa tikra permąstymų ir buvimo kartu prasmių lavina, būtent toks ir yra Spalio tylėjimas – tylus automatizuotas būvimas kartu, kažkoks įprotis, be kurio, rodos, gyventi nebeįmanoma, tačiau, kas nutinka, kada kai kas iš dviejų nusprendžia, kad jau laikas mesti įpročius ir pradėti gyventi? Puiki, aukštos klasės literatūra, nekasdieninė knyga, ieškanti mąstančio, gyvo ir jaučiančio skaitytojo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Anthony Doerr. „Neregimoji šviesa“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasirodžius Anthony Doerr romanui Neregimoji šviesa (angl. All the light we cannot see), pagalvojau: „Kaip greitai leidyklos ir vertėjai apsisuko“. Knyga originalo kalba pasirodė vos pernai ir ne taip seniai jai įteikta Pulitzerio literatūrinė premija, kuri laikoma viena prestižiškiausių. Vos sužinojau, kad ši knyga išėjo lietuviškai, jau žinojau, kad ją būtinai turėsiu savo bibliotekoje. O priežastis buvo visai paprasta: prieš pusmetį skaičiau Adam Johnson knygą Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri taip pat buvo įvertinta Pulitzerio premija. Taigi, genamas anos knygos įspūdžio ir gilumo, net neabejojau, kad Neregimoji šviesa taip pat nepameluos.

Įpusėjęs knygą, pagalvojau: „Romanas, kaip romanas, kuo gi jau jis ypatingas?“ Bet skaičiau toliau ir nesigailėjau, ir tik užvertęs paskutinį puslapį lengviau atsidusau – gera istorija. Anthony Doerr nėra daug parašęs, bet šioji knyga tapo išties išskirtinė, kadangi jis sugebėjo suderinti literatūrinį skalpelį su istorijos pjūviais. Nors nieko nuostabaus, rašytojas turi istorijos bakalaurą ir puikiai žino kokiuose baruose kapstosi. Visgi knyga iš pradžių šiek tiek baugino. Ne, visai ne dėl jos storio, o dėl teksto stiliaus. Pasirodė truputį primityvokas – prieš tai buvau skaitęs labai sodrius tekstus ir staiga A. Doeer vyriškas stilius pasirodė tarsi be „padažo“, kažkokie istoriniai faktai, atskrendantys lėktuvai, Antrojo pasaulinio karo atmosfera, lyg ir viskas brutalu, neįdomu, regėta ir matyta filmuose, sakiniai sausoki – tokius parašytų bet kuris pradedantis rašytojas. Atmetimo reakcija, įtariu, gali ištikti ne tik mane, bet neapsigaukite, knyga verta laiko ir gaišaties. Tik vėliau pamažu ima vertis šios knygos žavesys – neapčiuopiama žmogaus lemtis, mažojo žmogaus istorijos didelių titaniškų įvykių apsuptyje. Nors stilius tik iš pradžių atrodo gana primityvokas, jau po gerų 100 puslapių tampa aišku, kad ne rašymo stilius čia svarbiausia, (o už ką, po paraliais, teikiamas Pulitzeris, sakysite?), bet tai, KAIP papasakota šioji istorija.

Visiems bijantiems klampių ir liūliuojančių tekstų – šioji knyga neturėtų išgąsdinti, ji turi pramoginės literatūros polėkių. Įvykių čia tikrai netrūksta, o skaitosi gana greitai. Autorius naudoja gana patogią tiek rašytojams, tiek skaitytojams rašymo sistemą – trumpučiai skyreliai su pavadinimais. Knyga dėl to atrodo labai kinematografiška, tarsi tuose smulkiuose skyreliuose aprašomos tam tikros mizanscenos, truputį „įsiuvama“ poetikos ir paralelių – jų romane išties netrūksta. Ir išties, skaitant įvykius labai lengva įsivaizduoti tarsi neskaitytumėte, o regėtumėte, todėl manau, knyga neblogas kąsnelis kino industrijos kompanijoms. Kaip tik dėl šių mažių skyrelių („scenų“) knygą autoriui dar lengviau skaidyti chronologiškai, maišyti įvykių laikus, atskiras siužetines veikėjų linijas. Iš esmės knygoje pasakojama dviejų karo arenoje atsidūrusių vaikų-paauglių gyvenimai – Mari Lora ir Verneris, kurie taip pat atstovauja skirtingiems karo frontams, mat, Verneris yra vokietis, o Mari Lora prancūzė. 

Rašytojas Anthony Doerr.

"Neregimoji šviesa" mano lentynoje.

Negana to, kad vaikai gyvena karo frontų formuojamomis kultūromis ir „tiesomis“, skaitytojas belaukdamas, kol šių vaikų keliai susikirs (o jie tikrai susikirs!), dar įvedama ir mistinė detektyvinė linija apie brangakmenį, pavadintą Liepsnų Jūra. Būtent Liepsnų Jūra tampa atsvara A. Doerr pasakojamoje istorijoje. Nors istorija konstruojama gana logiškai, jame gana detaliai nupasakojami Antrojo pasaulinio fronto judėjimo kryptys, radijo specifika, briliantų struktūros, kriauklių ir moliuskų atsiradimai – žodžiu, mokslinis romanas klodas įsileidžia ir metafizinį lygdmenį, tačiau literatūra toli gražu nepriartėja prie magiškojo realizmo. Legendos Neregimoje šviesoje ir išlieka legendomis, nors autorius visada palieka didelį „jeigu“. Skaitant romaną, „skaniausia“ ir geriausia yra tai, kad tais visais aprašomais prietaisais, antenomis, civilizacijos žiniomis apie evoliuciją, mes priartėjame prie Dievo, kitaip sakant, prie tos „neregimos šviesos“, savotiškos kitokios pasaulio ir galbūt visos visatos tvarkos, kuri nesuvokiama žmogaus protui ir neregima plika akimi, tik jau ne Antrojo pasaulinio karo kontekste. Toje chaotiškoje santvarkoje gyvena viskas vienu metu, ir sielos, ir mirusieji, ir realūs įvykiai, „vaikšto tais pačiais keliais“ kaip dabar mūsų sms žinutės ir elektroniniai laiškai... Galbūt Liepsnų Jūra buvo mažytis legendomis ir mitais apipintas akmenėlis, tačiau romane jis virsta išbalansuojančiu raktu, tai, kas veikėjams taip aiškiai suprantama ir tai, apie ką kartais belieka tik pasvajoti – apie mokslo ir dvasios tuoktuves, apie faktų ir neįmenamų mįslių santuoką: „Bet nė vienas labirintas nėra painesnis už žmogaus smegenis, pasakytų Etjenas, tai galbūt sudėtingiausias daiktas pasaulyje – vienas šlapias kilogramas, kuriame sukasi begalė visatų“ (p. 465).

Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu karo aprašymus, tačiau, kaip jau recenzentai spėjo paminėti, šioji knyga skirta ne Antrojo pasaulinio karo baisumams ir žuvusiems atminti. Apskritai ne karas knygoje svarbiausia, o žmogiškoji drama, apie tuos, kurie išgyveno ir išliko per atsitiktinumą, o gal juos kažkas apsaugojo iš aukščiau? Akla mergaitė ir elektronikos genijus berniukas, sakyčiau, neįtikėtini veikėjai, nors daug likimų ir protų buvo pasmerkta Antrajame pasauliniame kare. Apie galimybę išlikti chaose su savo vidine šviesa. Miestas Sen Malo iš tikrųjų egzistuoja ir rašytojas jame lankėsi, būtent ši vieta ir padėjo pamatus knygos atsiradimui. Tiesą sakant, Etjeno namas buvo viena įdomiausių istorijos elementų visoje istorijoje – senove dvelkiantis, paslaptingas nišas turintis namas, Atlanto jūra ir kriauklių grota – knygoje atmosferos ir vietovių tikrai netrūksta. Mergaitė, skaičiuojanti lietvamzdžius bei laukianti tėvo iš konclagerio bei berniukas, trokštantis mokslo žinių – kas gali būti žaviau ir, nepabijokime to žodžio – „holivudiškiau“? Autorius įpina ir Žiulio Verno veikalų motyvų, juos drąsiai cituoja ir gretina su savo istorija. Istoriniai baisūs Antrojo pasaulio įvykiai ir situacijos prilygsta jūros pabaisoms iš Mari Loros skaitomo romano. 

Nepasakyčiau, kad knyga yra pati geriausia, kokią esu kada nors skaitęs šiemet. Visgi jos lengvas stilius, „popsiškumas“ jaučiamas visumoje, neretai primena nuotykių romaną, nors čia pat suvokiama, jog autorius stilizuoja ir modifikuoja pagal tam tikras taisykles istorinius įvykius. Net neabejoju, kad 2014 metais buvo parašyta ir geresnių knygų, kodėl kritikai išrinko būtent šią – sunku pasakyti, bet iš to, kokias paskutiniu metu Alma littera leidžia knygas, galiu drąsiai teigti, kad šioji knyga viena geresnių ir rimtesnių, pasirodžiusių šiemet. Graži veikėjų ir istorijų mozaika, nesudėtinga, bet tikriausiai, kaip jau ir minėjau, knygos kokybiškumas pastebėtas dėl autoriaus išmanymo derinti faktų pasaulį su neapčiuopiama metafizine energija, kuri kartais panašėja į poetinius inkliuzus tarp tų gana paprastai nubrėžiamų veikėjų „misijų“ ir mizanscenų. Vietomis atrodo gana „popsiškai“ naivoka, sentimentalu, o kai kada po skyrelių net norisi žagtelėti: „Ak, kaip gražiai ir išmoningai parašyta!“. Tekstą vertė labai patyrusi vertėja Zita Marienė, taip, ta pati, kuri vertė „Hario Poterio“ epopėją ir kitas knygas paaugliams. Vertimui priekaištų tikrai neturiu, viskas buvo suprantama ir paprasta, netgi tie techniniai radijo sandaros ir veikimo aprašomi principai.

Neregimoji šviesa Jums gali pasiūlyti įdomų istorinį kontekstą, ypatingus personažus, detektyvinę liniją, pirmosios meilės užuomazgas, vaikystės svajonės, mistinę likimo istoriją, žiaurumų, rūpesčio – o tai jau ne taip jau ir mažai. Gana gera knyga, kuri, mano akimis, lengvai skaitoma masėms, nors akivaizdu, kad už A. Johansono Našlaičio prižiūrėtojo sūnų romanas kiek silpnesnis, tačiau knygos pabaigoje autorius vis tiek pasiekia savo – išplėšia iš skaitytojo ilgesio ir atsidūsėjimo emocijas, o ko dar reikia gerai knygai?

Jūsų Maištinga Siela