Knyga: Alessandro Baricco "City"

Alessandro Baricco „City“. – Vilnius: Alma littera, 2002.

Sveiki, skaitytojai,

Jau gerokai apleidau kažkada leistą Alma littera nuostabią knygų serija Dvidešimto aukso amžiau fondas, kurią beveik surinkau, tik perskaityti niekaip nepavyksta, mat vis iššoka naujos knygos, nauji horizontai, nauji pasauliai. Su puikiuoju italų rašytojų Alessandro Baricco susipažinau pirmiausia perskaitęs jo puikų romaną Aistrų pilys, prieš keletą metų – Jūra vandenynas. Po Jūra vandenynas praktiškai neabejojau, kad sugrįšiu prie šio autoriaus, nes jį skaitant apima kažkoks keistas magiškas jausmas, kad rankoje laikai nepaprastą knygą, kuri dreskia egzistencijos siūles ir nuneša tave į paralelinę realybę, kur melancholija tampa tiršta būties sudedamoji dalis. Sunku nusakyti šį jausmą žodžiais, nes tiek, kiek esu skaitęs literatūros, nė vienas autorius nėra tokio kitoniško jausmo suteikęs.

Jo romanas City ilgokai pratūnojo mano namų bibliotekoje, tiesiog keistai laukiau, buvau paveiktas įvairių internetinių komentarų, kad šioji autoriaus knyga kur kas silpnesnė, ne tokia sodri pasakojimu ir kad ją apskritai sunku skaityti. (Štai taip mane veikia visokios internetinės rašliavos ir padrikos replikos – stabdo, paralyžiuoja, neleidžia džiaugtis maloniais atradimais. City neabejotinai yra A. Baricco knyga, parašyta tokiu pat puikiai subrandinto vyno stiliumi). 

City knyga siūlo pasinerti į kelių siužetų pasakojimą. Nors daug kas šioje knygoje akcentuoja vesterną, tačiau kur kas daugiau vietos pasakojime užima istorija apie vaiką genijų Gouldą. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad pasakojimas kažkoks bejausmis ir Gouldas neturi jausmų arba yra antiagnostinis veikėjas, nelinkęs į pasaulio analizę, nuobodžiai vaikšto į paskaitas, tačiau nereflektuoja potyrių, kalba trumpais sakiniais ir nė kiek neprimena genijaus. Priešingai – vaikas, kuris negali panešti genijaus etiketės, tarsi pripažinimas tampa našta, priešu, atėmusiu jam vaikystę ir džiaugsmą. Jis nuolat eina prie mokyklos, retkarčiais galvoja apie Nobelį, stebi mokinius, tačiau su jais nedraugauja, pats yra izoliuotas genijaus statuso aptvare ir bendrauja tik su išgalvotais draugais – milžinu Dyzeliu ir nebyliu Pumerangu. A. Baricco sukuria personažo galybę ir gelmę kažką neapčiuopiamai eliminuodamas ir pridėdamas sveiku protu nesuvaldomą aistrą, galgi net talentą būti etikete. Boksininkas Laris trokšta tapti pasaulio čempionu, generolas bendrauja su sūnumi tik telefonu ir keistuolė „auklė“ Šatsi Šel, kuri trokšta leistis su Gouldu į pasaulį geltonų gyvenamuoju autobusiuku, bet nuolat rašo vesterną.

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Knygos veikėjai turi begalės aistrų, kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jų biografijos išgaunamos per ypatingą jų charakterių žodinę tapybą, akcentuojant jų trūkumus, demoniškas kančias kaip privalumus, poetizuojant, todėl nuolat atrodo, kad Gouldas, Šatsi, Laris, generolas, futbolo treneris ir vesterno veikėjai balansuoja ant beprotybės slenksčio. Įdomu ir tai, kad jie beviltiškai pakantūs vienas kitų beprotybėms ir aistroms, silpnybėms, todėl jų „draugystė“ ir dialogai, kurių romane gana daug, atšlieja veikėjus kaip atskirus kosminius darinius, tarp jų nuolatos veriasi beviltiška praraja, nutrūkę žmogiškieji ryšiai, kitaip sakant, kiekvienas veikėjas kovoja su savo gyvenimu, todėl tampa uždari citadelėje, uždarame savo vidiniame mieste. Iš esmės ši veikėjų pozicija siejasi ir su knygos pavadinimu „Miestas“, veikėjai yra savo lūkesčių ir beprotybės vergai, tačiau ir pati romano struktūra, pereinantys atskiri siužetiniai pasakojimai komponuojami kaip atskiri kvartalai.

Šioje knygoje taip pat neprarandamas melancholijos natos. Apskritai melancholija A. Baricco romane tampa žodžių muzika. Tai vienas iš tų rašytojų, kuriam be galo svarbi sakinių ir minčių vibracijos dermė, kuri išsiplečia į daugiasluoksnį pasakojimą, ir kuris primena ilgą muzikinį kūrinį. Autorius turi absoliučią pasakojimo klausą ir gebėjimą pasakoti, to nesunaikina net Ingos Tuliševskaitės vertimas į lietuvių kalbą. Sunkoka palyginti pasakojimą su Jūra vandenynas, tačiau įtariu, kad būtent toji knyga mūsų skaitytojams turėtų patikti labiausiai, kadangi City visgi kiek kitoks pasakojimas, jis uždaro veikėjus, todėl mėgautis tenka ne jų sodriais charakteriais, tačiau jų beprotybe ir A. Baricco pasakojimo konstrukcija. Vesternas papasakotas magiško realizmo principu – dykumos apleistas miestelis, kuriame 34 metus neteka laikas, primena vaiduoklių miestą, tačiau toks tas vesternas, jame visada turi nuaidėti lemtingas šūvis, šūvis nuaidi ir rašantiems šį romaną. City yra kūrinys siūlantis dar ir kūrinį savyje, šios pasakojimo gijos tik iš pažiūros neturi nieko bendra, tačiau netrukus įsitikinama, kad dar ir kaip turi – analogiška vesterno ir pamišėlių mąstysenos konstrukcija leidžia išgaubti logiškus veikėjų veiksmus ir pasaulio suvokimą, todėl pats knygos smagumas yra iš nuotolio žiūrėti ir stebėti veikėjų žaidimą, kaip ne veikėjai valdo savo likimą, bet užprogramuota tam tikri teksto, šiuo atveju miesto, kaip dieviškosios matricos programa.

Šiaip ar taip City nuostabus romanas. Gal ne pats mėgstamiausias, tačiau patyriau ir vėl nuostabią A. Baricco gebėjimą pasakoti istoriją taip, lyg ji būtų vienintelė ir paskutinė šioje Žemėje. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Aklasis žudikas"

Margaret Atwood. „Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.

Sveiki, skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai. Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines premijas: Booker ir Kanados nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.

Beveik 600 puslapių solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas, kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas, minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.

Pasakojimo kompozicija susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie 1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo, paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį. 

Kitas pasakojimo rakursas yra Aklojo žudiko pozicija, kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant, ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį, susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas: moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.

Trečiasis romano kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai, nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai – piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių ringą romano visumoje. 

Rašytoja Margaret Atwood.

Kalbant apie romano kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia „kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį, įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike, už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis premijomis.

Didžiulis ir ambicingas kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu, kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų, ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią žmogaus pasaulėjautos sąmonę.

Aklasis žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos ir tikrovės. 

Jūsų Maištinga Siela