Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Aklasis žudikas"

Margaret Atwood. „Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.

Sveiki, skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai. Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines premijas: Booker ir Kanados nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.

Beveik 600 puslapių solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas, kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas, minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.

Pasakojimo kompozicija susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie 1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo, paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį. 

Kitas pasakojimo rakursas yra Aklojo žudiko pozicija, kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant, ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį, susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas: moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.

Trečiasis romano kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai, nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai – piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių ringą romano visumoje. 

Rašytoja Margaret Atwood.

Kalbant apie romano kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia „kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį, įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike, už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis premijomis.

Didžiulis ir ambicingas kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu, kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų, ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią žmogaus pasaulėjautos sąmonę.

Aklasis žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos ir tikrovės. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai lietuviškai pasirodė jos romanas Oriksė ir Griežlys, kuris man padarė neišdildomą ir iki šiol menu siužetinius vingius, pvz., kaip kiaulėse augino organus žmonėms. Kiek žinau, autorė yra parašiusi šio romano tęsinį, bet, deja, lietuviškai mes jo neturime. Apie Tarnaitės pasakojimą mes irgi mažai ką žinojome, kol 2012 metais romano rinktinės prozos serijoje neišleido Baltos lankos. Lietuvoje ir apskritai knyginiuose blogeriuose susilaukė nemenkų vertinimo ir populiarumo. 

Na, Margaret Atwood pati nepyksta, kad yra vadinama distopinių (apie numatomą netolimą ateitį) romanų autore. Tikriausiai neminėsiu, kiek ir kokių įvairių literatūrinių apdovanojimų yra pasiekusi ši rašytoja. Lietuviškai mes turime jos: Aklasis žudikas, Greis, Sugrįžimas, Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją, Oriksė ir Griežlys, o nuo šiol ir Tarnaitės pasakojimą. Tarnaitės pasakojimas tikriausiai yra vizitinė šios autorės kortelė. Su šiuo kūriniu 1985 m. M. Atwood smargiai išgarsėjo ir tapo viena populiariausių kanadiečių rašytojų pasauliniu mastu. Kiekvienas jos knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų susidomėjimo, diskusijų, jie intelektualiai mįslingi ir truputį politizuoti, kritikuojantis mūsų civilizacijos ydas. Pati autorė sakė, kad tikriausiai neįmanoma parašyti distopinio kūrinio, nekritikuojant politikos ir ji šiuo atžvilgiu tikriausiai yra teisi.

Tarnaitės pasakojimas – gudrus pasakojimas apie Gileado valstybę, kuri žymi simbolinę žmonijos ir visos civilizacijos lūžio momentą. Nemažai paramstyta religiniais įvaizdžiais, bet vargu ar galėtume knygą laikyti antireligingą ir nukreiptą prieš krikščionybę. Romane panaudotos tik kai kurios Biblinės interpretacijos, kurios, ko čia slėpti, nuo seno buvo manipuliacijos politiniu įrankiu. Islamas iki šių dienų sėkmingai „plauna“ žmonėms smegenis tiesmukais išvedžiojimais ir tuo sėkmingai skaldo ir valdo. Paveikus žmoniją chemiškai Gileado laikais sunku susilaukti sveikų palikuonių, tam sukuriama ištisa „tarnaičių“ rinka, kuri atlieka Biblijinio indo funkciją ir privalo išnešioti sveikus palikuonis privilegijuotiems užsakovams. Trys bandymai ir skirtingos šeimos, o jei per šiuos bandymus tarnaitė neatneša gyvybės, ji nurašoma į mistišką koncentracijos stovyklą.

Stipri romano mintis, kaip ir Oriksė ir Griežlys, leidžia žmogui pamatyti vieną iš daugelių visuomenės galimų variantų ir neretai šokiruojantį, iškreiptą ir kartu pajusti, jog su mūsų pačia dabarties visuomene irgi ne viskas gerai. Autorė ryškiai išskiria tam tikras temas. Viena iš jų turi ryškią feministinės literatūros pradą. Apskritai apie moteriškumą ir moters biologines funkcijas, „misijas“. Ar gali moters kūnas tapti valstybės nuosavybe ir paversti jį mėsos gabalu, šaudančiu kūdikių sviediniais? Tarnaitės pasakojime apskritai kirba pasirinkimo klausimas, kas toji moters laisvė ir kokią moteris turi teisę spręsti ir lemti savo likimą? Fredinė, pagrindinė knygos veikėja, priversta tapti tarnaite irgi nuolat susiduria su pasirinkimo kaip savos valios turėjimo stoka. Priversta vilkėti raudoną abitą, apgyvendinta sterilioje erdvėje – kambaryje be sietyno, aštrių daiktų, neperdaužiamo stiklo, – ji tampa unikalaus eksperimento pavyzdžiu, kur dingsta žmogaus asmenybė, kai kiekvienas jos žingsnis yra numatomas ir švariai organizuotas. Moteris susitelkia į prisiminimus, todėl tekstas kalba iš dviejų plotmių – iš Fredinės vidaus ir byloja siaubingą sterilios realybę.

Margaret Atwood knygos lietuviškai mano knygų lentynoje.

Knygoje nemažai emocinės įtampos, pasakojime viskas taip trapu, taip tikra, kad kiekvienas Fredinės krustelėjimas, žvilgsnis turi slaptos įtampos tašką, bet koks stipresnis krustelėjimas, rodos, gali jai prišaukti didžiulių bėdų. Tiesa, didelį kūrinio dalį mums neaišku, kokie pavojai laukia tarnaitės ir kas gali su personažu nutikti, jei ji pasielgs ne taip, kaip perauklėjo Teta Lidija. Pasakojimas nechronologiškas, jis fragmentais grįžta į praeitį, prikeliama visuomenės priešistorė, pasakojami Fredinės vaikystės ir santykiai su Luku epizodai, kol pamažu ima dėliotis ištisa Gileado valstybės epocha, jos disciplina ir bendras visuomenės peizažas, kuris labiau panašus į absoliutinį Šiaurės Korėją primenantį režimą. 

Esama knygoje ir meilės temos. Toji meilė Lukui, praėjusiam gyvenimui, neaiškūs santykiai su Niku bei užuomazgos, žmogiškojo priartėjimo prie žmogaus Vado. Tarp Gileado visuomenės sandaros ir sistemos taikosi žmogaus prigimtis ir emocinis būvis, todėl įvyksta atviri ir žiaurūs nužmogėjimo aktai, pvz., tarnaitėms vidury aikštės leidžiama į gabalus suplėšyti gyvą vyrą, tai kartu ir lojalumo šiai sistemai patvirtinimas ir rankų susitepimas, paminant ankstesnės epochos vertybes. Knyga išties dirgina skaitytojo sąžinę ir tarsi tyliai klausia, kodėl mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra, kas ją suformavo, kodėl paklūstame šiai sistemai ir kokią kainą tektų sumokėti už pasipriešinimą. Į tai daugiau ar mažiau bando atsakyti maištingoji Moira ir pogrindyje veikiantys maištininkai. Mirti arba tapti šios sistemos dalimi, paminant savo prigimtį ir laisvę, bet ar toks gyvenimas vertas savo egzistavimo? Sunku atsakyti į šiuos klausimus.

Mane asmeniškai labiausiai neramino Vado požiūris į taisykles. Susikūręs valdybos elitas lankosi Klube, kuris yra oficialus elitinis viešnamis, dovanoja Fredinei suknelę, rankų kremą ir kitas menkas užgaidas, tarsi pats paniekindamas savo rankomis kurtą sistemą. Kam tada ją apskritai kurti, jeigu jos nesilaikai? Manau, atokių sistemų kūrėjai yra gryni fanatikai, atsidavę savo idėjai, kaip antai Hitleris, kuris ir laikėsi savo idėjos, o Vadas tarsi atrodo dvilypis, su mįsle.

Iš pirmo žvilgsnio Margaret Atwood negaišta laiko poetizuodama kiekviename sakinyje teksto, nepuošia minties, nors ir esama tokių sodrių abito ir tulpių palyginimai ir kitos kalbos figūros. Apskritai Fredinės kalbėsena formuojama labiau jausmų leksika, tačiau sakinių struktūra labai paprasta, o šis paprastumas suteikia įtaigumo. Menas pasitelkiant paprastus žodžius, kurti tokį daugiaplanį pasakojimą, todėl tie, kurie baidosi ilgo psichologizavimo diskurso ir krustelėjimų aprašymo, Tarnaitės pasakojime, tie gali būti ramūs, visa tai irgi užfiksuota, bet taupiai, todėl nevargina skaitytojo. 

Sakyčiau, romanas išties pavykęs, jame papasakota įdomiais feministiniais rakursais civilizacinės ydos, galimi kultūriniais išsigimimo atvejai, kuriuos kadaise mes patys esame vienokia ar kitokia forma išgyvenę. Rekomenduoju rimtesnės literatūros skaitytojams.

Jūsų Maištinga Siela