Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Margaret Atwood "Liudijimai"

 Margaret Atwood. „Liudijimai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 480.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.

 

Kai prieš kokius šešerius metus perskaičiau Margaret Atwood knygą Tarnaitės pasakojimas, (kurią, beje, sunkiai įsigijau iš antrųjų rankų), nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų toji distopija prisikels antram gyvenimui. Populiarus kanalas Hulu sukūrė pagal Tarnaitės pasakojimą TV serialą, kuris, galima sakyti, tapo toks populiarus, kad neabejotinai taps kultiniu. Leidykla Baltos lankos išsyk antrąkart perleido Tarnaitės pasakojimą, o pati rašytoja po 35 metų pertraukos pristatė knygos tęsinį pavadinimu Liudijimai (angl. The Testaments), pastarąją išvertė viena labiausiai mano vertinamų vertėjų Nijolė Regina Chijenienė. Liudijimai dar net neišleisti buvo įtraukti į Booker Prize ilguosius ir trumpuosius sąrašus. Beje, šį apdovanojimą rašytoja ir laimėjo kartu su britų rašytoja Bernardite Evaristo, o pastarajai Bookeris skirtas už puikų kūrinį Mergaitė, moteris, kita. Daug kas svarstė, kad M. Atwood nelabai verta šio apdovanojimo ir jai ši garbė atiteko tik dėl bendro Gileados pasaulio sukūrimo, kitaip sakant, už bendruosius nuopelnus literatūrai.

 

Tikriausiai 1984 metais, kai M. Atwood, tuokart gyvendama Berlyne, sėdo rašyti Tarnaitės pasakojimą, nė pagalvoti negalėjo, kad toji knyga pakeis ne tik jos gyvenimą, bet ir taps vienu ryškiausiu distopinių romanų pavyzdžiu. Tarnaitės pasakojimas, simboliška, bet parašytas būtent 1984 metais, kaip tyčia, tokia aliuzija į G. Orwellio distopinį romaną 1984-ieji. Istorija apie šalį, kuri moteris laiko veislinėmis karvėmis, kurioms uždrausta skaityti ir prieštarauti, o vyrų viešpatavimas yra neginčytinas. Anuomet, kai apsirodė pirmoji knygos dalis, tai buvo veikiau kaip feministinis akibrokštas, tam tikras būdas kalbėti apie lyčių nelygybę.

 

Viename interviu kalbinama kanadiečių rašytoja M. Atwood prasitarė, kad, kurdama po 35 metų knygos tęsinį, jau nebegalėjo kalbėti ankstesnės veikėjos Fredinės balsu. Priežastys, kodėl ji pradėjo rašyti Liudijimus, buvo nesaugumo jausmas, kuris kaip niekad išaugo per tuos tris dešimtmečius. Jeigu anuomet byranti Sovietinė Sąjunga, griūvanti Berlyno siena, laisvėjantys keliai žadėjo visuomenės geopolitinį atsilaisvinimą, tai viskas pavirto į naujus slegiančius spąstus: Rugsėjo 11-oji liepė užsidaryti ir saugotis musulmonų, D. Trumpas ėmėsi statyti sieną su Meksika, 2008 metų prasidėjusi ekonominė krizė liepė saugotis, 2003 metų JAV karas su Iraku, Europoje sustiprėjęs neonacizmas ir fašizmas, Didžiosios Britanijos užsisklendimas nuo Europos Sąjungos, o kur dar (jau po knygos išleidimo) prasidėjęs visuotinis užsidarymas namuose dėl pandemijos. Staiga tikrovės pasaulis ėmė byloti apie ilgalaikį nesaugumą. Pasaulio žmonėms prireikė naujų taisyklių, įstatymų, kurie mus atribotų ir atskirtų kaip tautas, socialines grupes ir pan., o tarp tų įstatymų ir reikalavimų atsiranda dar ir tokių privilegijuotų, kuriems to laikytis nereikia. Iš tos naujosios kontrolės ir baimės skleidimo rašytojai ir atsirado poreikis grįžti į Gileadą ir pratęsti istoriją, kuri labiau ryškintų ne tiek feministines idėjas (nors kartu ir jas), bet kitas socialinės kontrolės ir politinės galios problemas.

 

Liudijimuose vaizduojamas vėlyvasis Gileadas (valstybė), kuri pamažu išgyvena vidinę suirutę. Knygoje prabylama Tetos Lidijos, Agnesės ir Deizės balsais. Teta Lidija įsikūrusi Ardua rūmuose, kur gyvena visos Tetos, slapta rašo savo išpažintį, paaiškina, kodėl ji tapo tokia, kokia yra. Tetos Lidijos kultas Gileade rodo, kad ji buvo stipri politinė figūra, kuri leido Gileadui tapti tokiam, koks jis buvo. Teta Lidija turi savo skulptūrą, jai netrūksta konkurencijos ir, nors pirmojoje dalyje ji buvo pateikiama kaip sadistė, šioje dalyje išaiškėja tikrosios priežastys. Sužinome, jog ji tebuvo tik tos besikuriančios kruvinos sistemos auka: „Aš jums už tai atkeršysiu. Nesvarbu, kiek prabėgs laiko ir kiek per tai prigraibysiu šūdų, bet aš jums atkeršysiu (p. 175)“. Būtent Lidija yra tas balsas, kuri mena, kokio Gileado būta norėta ir kaip Vadų konkurencija dėl valdžios, įsigalėjusi korupcija, pilkoji rinka, spekuliacijos, melas ir smurtas per tiek metų nieko nepakeitė, o maldos ir Dievo tariamas vardas tapo veidmainiškos valdžios devizu. Nusivylusi ir ilgą laiką laikydama pyktį Teta Lidija ryžtasi atkeršyti.

 

Skaitydami knygą Tetos Lidijos literatūriniame portrete matome, kaip aiškiai prasilenkia žmogiškieji moraliniai konstruktai su prigimtiniu noru išgyventi. Labai gerai atskiriama, kas yra tikra, o kas tėra tik socialinės tos epochos vertybės. Tik dvilypumas ir apsukrumas, aštrus analitinis protas, staigūs ir tikslūs sprendimai padėjo Tetai Lidijai tapti pačia įtakingiausia Gileado šalies moteriška figūra. Skaitytojas per Tetos Lidijos pasakojimą retrospektyviai nukeliamas į Gileado kūrimo pradžią, kur pateikiama istorija, kaip Teta Lidija kankinimais buvo „perauklėjama“.

Rašytoja Margaret Atwood

 

Deizė – jaunutė mergina iš Kanados, kuri patyria Perlinių Mergelių (misionierių iš Gileado šalies) išpuolį. Besiaiškindama savo tikrąją kilmę, ji iš vakarietiškos pasaulėžiūros vertina Gileadą. Tai veikėja, per kurią kalba laisvė. Ir priešingai stovyklai atstovauja paauglė Agnesė, kuri visą gyvenimą gyveno Gileade ir ją suvokė kaip laisvą šalį. Kai nežinai, kas vyksta už sienos ir tau nuo mažens meluojama apie Kanadą ir visą likusį pasaulį, tau atrodo, kad tu gyveni pačioje saugiausioje ir geriausioje šalyje, todėl visai nesvarbu, kad turi tuoj išsirinkti vyrą ir tapti jo žmona prieš savo valią. Galiausiai Dezei ir Agnesei lemta susitikti ir išsiaiškinti savo kilmės paslaptis, apie kurias tikrai neverta man pasakoti, tik pasakysiu, kad autorė gana strategiškai pasirinko dviejų skirtingų merginų susitikimą iš skirtingų socialinių ir pasaulėžiūros terpių tam, kad išryškėtų ne tik kontrastas, bet ir kiekvienas skaitytojas susimąstytų apie mūsų kultūrinius skirtumus ir skirtingus suvokimus, kas, pavyzdžiui, irakiečiui yra laisvė, kas yra laisvė Šiaurės Korėjos gyventojui, kas laisvė lietuviui ar kokios atokios salos gyventojui. Ir ne tik laisvė, bet ir moralė, įsitikinimai, tikėjimas, religija ir kiti dalykai, kurie iš esmės yra dirbtiniai, sukurti epochų užgimimų, klestėjimų ir suiručių procesuose.

 

Liudijimus skaičiau su didžiuliu užsidegimu. Buvau nusiteikęs, kad bus tikrai prasčiau už Tarnaitės pasakojimą, bet galiu pasakyti, kad šioji knyga labai gera, netgi vietomis geresnė už Tarnaitės pasakojimą. Kodėl? Todėl kad tokią knygą, jeigu ją skaitysite vien dėl siužetinių vingių ir nuotykių, manau, jos nepajusite, nesuvoksite plačiųjų idėjų. Gali pasirodyti popsinio „greitumo“ literatūra, kur veiksmas gena veiksmą, kur vieni kitus žemina, konkuruoja dėl valdžios, kur bėgama į išsigelbėjimą ir visa tai primena aštriai prikaustantį trilerį, o kai kuriuos siužetinius vingius netgi galima nuspėti. Ir viskas, sakyčiau, su tuo labai gerai, kadangi tokia lektūra prieinama vidutiniam skaitytojui.

 

Intelektualesniam skaitytojui knygą galima skaityti kaip pastarųjų dešimtmečių tam tikrą nesaugumo atspindį t. y. alternatyviame M. Atwood pasaulyje, pavyzdžiui, kaip iš Gileado per upes ir kalnus bėga tarnaitės, susieti su Sirijos pabėgėliais į Europą. Tam tikri manevrai, galios žaidimai iš tikrųjų primena ir mūsų pasaulį. Toli žiūrėti nereikia, užtenka kartais užmesti akį į lietuvišką spaudą ir ten pamatysite suklaidintų žmonių mases, kurios tariasi žinančios tiesą, atsiranda alternatyvūs žinių tinklai, kurie kariauja prieš valstybę, ten sėdi kasdien tūkstančiai lietuvių ir pumpuoja grėsmę ir baimę keliančią informaciją, tokiu būdu iš tikrųjų kelia grėsmę ne tik europietiškoms vertybėms, kurių taip norėjome stodami į Europos Sąjungą 2004 metais, bet išsižadama ir laisvės idėjos dėl galios žaidimų, grįstų dezinformacija.

 

Iš tikrųjų permąstydamas „lietuviškus konfliktus“ dėl Stambulo konvencijos ir taip, kaip nacionalinio susivienijimo žmonės trokšta fašistinio perversmo, manding, priminė tam tikrą gileadišką tikrovės perversiją. „Žmonos pakibdavo ant Sienos už svetimavimą, kurio nebuvo, tiesiog Vadai užsimanydavo kitos, jaunesnės, žmonos. Viešuose teismo posėdžiuose – sumanytuose atsikratyti išdavikų ir atlikti vadovybės valymą – kankinant išgauti parodymai buvo laikomi kaltės įrodymais. Melagingi parodymai taip pat būdavo ne išimtis, o įprastinė praktika. Po išoriniu dorybės ir tyrumo glaistu Gileadas puvo (p. 353).“  Argi ne šiandien vėl norima po liberalesnių dešimtmečių uždėti apynasrį, suvaržyti ir kontroliuoti ne tik socialines grupes, bet ir asmeninius žmonių pasirinkimus. Tą įstatymiškai įteisintą troškimą subordinuoti pagal lytį, seksualinę orientaciją, tautybę galima jausti ne tik šiandienos Lietuvoje, bet ir labai aiškiai ir ryškiai hierarchiškai suskirstytame Gileade pagal vyrų ir moterų nustatytas taisykles: „Tenai eiti mums neleisdavo, nebent per laidotuves, be to, ant akmenų buvo užrašytos mirusiųjų pavardės, galinčios sužadinti norą skaityti, o skaitymas vestų į iškrypimą. Skaitymas – ne mergaitėms: tik vyrams pakanka jėgų susidoroti su skaitymo iššūkiu... (p. 184).“  

 

Iš tikrųjų Liudijimai veikia kur kas paveikiau, jeigu skaitant apmąstome nūdienos pasaulį ir Lietuvą, bandome sugretinti vykstančius pasaulietinius procesus, suprasti ir suvokti ne tiek veikėjų „herojiškus poelgius“, kiek sisteminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl tas pats tautietis yra pasiryžęs (kad kaip buvo vasarą Baltarusijoje) buožėmis uždaužyti savo brolį tautietį, nes jam liepė viršininkas? Kodėl žmogus toks menkas ir kas tą menkumą sukuria, pajungia jį prie iškrypusios sistemos ir įsako elgtis prieš savo valią? Rijau aš tuos liudijimo puslapius, tokius gražiai, įtaigiai parašytus, per kuriuos perteiktas tikras siaubas, ir manęs neapleido jausmas, kad mes taip pat pasaulyje išgyvename savotišką savo Gileadą. Tik neturėdami su kuo palyginti, nes neturime alternatyvios civilizacijos, negalime suvokti to siaubo ir neteisybės, kurią kasdien patiriame kaip „normalumą“. Ačiū dievui, distopiniai pasauliai, į kuriuos galime pasinerti kaip į alternatyvias tikroves, suteikia galimybę įvertinti, bent jau iš dalies, savo istoriją, kultūrą, vertybes, sistemą, nuo kuriuos esame priklausomi. Liudijimai iš tikrųjų liudija daugiau nei tų merginų ir moterų kančias knygoje, jie liudija tai, kas yra už teksto t. y. mūsų tikrovę ir mus pačius. Talentingai, išraiškingai, daugiasluoksniškai parašyta proza, kuri kviečia į savęs kaip žmogaus, kaip socialinės grupės, kaip valstybės ir galiausiai kaip Žemės planetos gyventojo permąstymą ir įsivertinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela