Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela