Knyga: Jorge Luis Borges "Fikcijos"

 

Jorge Luis Borges. „Fikcijos“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 176.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mano pažintis su argentiniečių rašytoju Jorge Luis Borges (1899–1986) laukė ilgai. Kadaise nusipirkta jo knyga Smėlio knyga iki šiol tebėra mano knygų lentynoje, laukia eilės, bet štai leidykla Rara su papildymais perleido Valdo V. Petrausko verstus Borgeso tekstus, pavadintus Fikcijos (ispan. Ficciones). Kadangi mėgstu Raros serijos knygas, pamaniau, kad nebereikia nieko atidėlioti, o imti ir puikiai progai pasitaikius susipažinti su legendiniu Borgesu.

 

Tiesa, man Lotynų Amerikos literatūra nesvetima, ji turi jau ilgą susiformavusią magiško realizmo tradiciją, kuriai pagrindą paklojo Juan Rulfo ir G. G. Marquez – pastarųjų knygos perleidžiamos kartas nuo karto lietuviškai. Smagu, kad leidžiamos ir kitokios, pvz., Cesar Aira. Nors Jorge Luis Borges ir nėra magiškojo realizmo kartos rašytojas, tačiau jo prozos tekstai turi savitą magišką efektą, bent jau sprendžiu iš Fikcijų. „Minties ir formos sinkretiškumu pasižymi ir Fikcijose surinkti tekstai, pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai. Žanriškai primenančios kritines esė, Kafkos paraboles ir XVIII a. prancūzų fantastines pasakas (conte fantastique), Borgeso fikcijos tikrina realistinio pasakojimo plastiką, siužetą neretai pakeisdamos filosofine hipoteze, kurios neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti (p. 10),“ – sako Rūta Šlapkauskaitė, parašiusi įvadinį straipsnį Jorges Luiso Borgeso vaizduotės alchemija.

 

Knygos pabaigoje savo žodį taria ir pats vertėjas Valdas V. Petrauskas, pasidalijęs mintimis apie Borgesą, asmeninius vertimo užkulisius bei Borgeso vertimo praktikos įvairovę pasaulyje. „Borgeso kūryboje kiekvienas žodis itin svarbus, pasvertas, skleidžiantis aliuzijų tinklą, kaip „Šokančių takelių sode“ takai nelyg augalai, nelyg medžiai leidžia šakas, atšakas, šakoja, sudarydami labirintą (p. 170)“.

 

Taigi šią nedidelę knygą sudaro iš viso 16 trumpų prozos pasakojimų, neskaitant dviejų trumpų autoriaus praktiškų pratarmių, primenančių labiau pastabas. Pirmieji knygos Šakojančių takelių sodas dalies pasakojimai man asmeniškai buvo patys įdomiausi. Jame autorius nuo pat pradžių pribloškė savo išmone jau pirmajame Tlonas, Uqbaras, Orbis Tertus, kuriame Borgesas konstruoja keistą išgalvotą (o gal nelabai?) istoriją apie enciklopediją, kurioje pagrindinis veikėjas aptinka informaciją apie kadaise egzistavusią ir niekam nežinomą tautą, pastaroji turėjo visiškai kitokią bendravimo manierą, mąstymo būdą, komunikavo vien veiksmažodžiais ir t. t. Detalus šios istorijos perteikimas išties primena eseistiką, atrodo, kad skaitytum kartu ir mokslinio tyrimo gaires, tačiau apie išgalvotą dalyką. Rašytojas sukuria intelektualią ir nuoseklią pasakojimo struktūrą, kurios pamatu tampa kone pažinimo, kylančio iš nuostabos, kaip čia gali būti?, detektyvinės linijos.

 

Tiesa, tiesioginį detektyvą kaip siužetinį vyksmą panaudoja jis Mirtis ir kompasas, kada detektyvas seka mirčių žemėlapį, kol galiausiai tampa pats ritualinių žmogžudysčių auka (savo sąmoningu noru!), kad būtų išbaigtas pats ritualo sumanymas. Taigi autoriui svarbu yra pabrėžti, kad išmonės pasaulis prieš tikrovę yra logiškesnis ir galingesnis, panašiai kaip H. Radausko teigimas, kad pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Tiesa, Borgesas išmonės pasaulį suklastoja, perkopijuoja. Dažnas painios istorijos elementas būna labirintas arba veidrodinis tikrovės atspindys (pastarasis ir tikrovės bei teksto struktūros elementas, kaip dauginti pasaulius), kuris ne klastoja, o pagal Borgeso pasaulio logiką, netgi yra tikresnis už tikrą.

 

Štai kūrinyje Pierre‘as Menardas, Don Kichoto autorius vyksta absoliučiai absurdiški dalykai. Po Menardo mirties jam rašomas nekrologas ir prisimenamas vienas svarbiausias, deja, neįvertintas darbas – Menardas iš savo laikmečio perrašo visą Servanteso Don Kichotą, kaip teigia pasakotojas, žodis po žodžio, tačiau Menardo versija tampa daug tikresnė už Servanteso, nes ji parašyta ne Barako laikotarpyje, todėl jo suvokimo ir plėtotės galimybės yra daug didesnės, nors parašytas identiškas Servanteso sakinys yra siauresnės prasmės. Ką tai reiškia? Argi ne tai, kad visi literatūros rašytojai vieni kitus nuolat perrašinėja, kopijuoja, skolinasi idėjas ir iš esmės, pagal knygos logiką, mes visi esam šekspyrai vien dėl to, kad atsiverčiame, skaitome jo tekstus ir per ritualą tokiu aktu virstame šekspyrais? „Tiesiog neįtikėtina, kad istorija kopijuoja istoriją, bet jau visiškai nesuvokiama, kad istorija gali kopijuoti literatūrą (p. 117)“.

Jorge Luis Borges

 

Labai sudėtinga versti Borgesą vien dėl, kaip sako vertėjas, dėl tikslaus žodžio pajautimo. Semantiškai kiekvienas žodis lyg ir tampa dviprasmybe, kalambūru ar net vos pakitusia reikšme, kuri lemia pasakojimo prasmę. Tą skaitytojas pajus vos perskaitęs vieną kitą pasakojimą. „Jūs atkirsit, kad tikrovė neturi būti įdomi. O aš atsakysiu, jog tikrovė iš tiesų neprivalo būti įdomi, bet hipotezė privalo (p. 120)“. Kol visas pasaulis ieško ir lygina Borgeso padarytą įtaką kitų rašytojų kūriniuose, man norisi paties Borgeso tekstus lyginti su kitais kaip lygiaverčiais, matyt, tai neišvengiama, kai Borgesas ateina per vėlai ir reikia laiko suvokti jo literatūrinį įtaką kitiems.

 

Fikcijos iš esmės man priminė kito lotynų amerikiečio Benjamino Labatuto knygą Kai liaujamės suprasti šį pasaulį. Tik pastarasis kūrė remdamasis neįtikėtinais istoriniais sutapimais, priartinančiais prie mūsų tikrovės stebuklo, stilistiškai ir savo pasakojimo tirštumu man labai panašu į Borgeso kūrybą, tačiau drauge tai nesulyginami autoriai, nes Borgesas tyrinėja tikrovės ir išgalvotų hipotetinių tikrovių santykį, dažnai po mokslinės eseistikos plečiasi misticizmas, šioks toks šamanizmas, tarsi autorius savo tekstais baugiai pranašautų, juk ir labirintai, veidrodžiai, mįslės, atsirandantys nebūti enciklopedijos puslapiai, išnykusios civilizacijos, ritualinių apeigų griuvėsiai, per kuriuos iš sapno į kitą tikrovę atvedami susapnuoti žmonės... Yra maginiai ir ritualiniai simboliai, kuriuos, beje, naudojo ir žydų talmudistai, gal todėl neretai tekstai mane versdavo prisiminti ir lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas. Borgeso išmonės architektoniškai struktūruoti pasakojimai savo konstrukcija iš dalies primenantys taip pat ir Umberto Eco kūrybą, bet lakoniškumu, tarkim, ne per seniausiai skaitytą Italo Calvino Nematomi miestai. Nepaisant to, kad yra į Borgeso kūrybą stilistiškai, idėjiškai ir išmone panašių kūrinių, tačiau jie parašyti jau po to, kai Borgesas buvo išleidęs Fikcijas ir galimai vienokiems ar kitokiems autoriams darė nemenką įtaką.

 

Asmeniškai Fikcijos skaityti buvo įdomu ir nelengva. Pirmosios knygos dalies tekstai skaitėsi su užsidegimu, turiu savo mėgstamų tekstų, tačiau buvo ir struktūriškai bei veidrodiškai sunarpliotų istorijų, kurios sunkiai skaitėsi. Manau, tai mano kaip skaitytojo techninė klaida, nes Fikcijas reikia skaityti lėtai, netgi po vieną kūrinį ir jį apmąstyti, nes skaitymo sprintas iš tikrųjų sujaukia kai kuriuos pasakojimus. Įspūdis toks, kad apie kiekvieną kūrinį būtų galima rašyti atskirą disertaciją ar kokį rimtą literatūrinį tiriamąjį darbą. Tai knyga ne greitojo skaitymo maratonui, o intelektualiam ir lėtam mąstymui su puikiai apgalvotu vertimu į lietuvių kalbą. Neretai reikėdavo stabtelėti ir perskaityti pastraipą kelis sykius. Visgi knygoje aptikau daug mane nustebinusių dalykų, įtraukių ir intriguojančių tekstų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad susipažinau su Borgeso kūryba ir dabar galiu dar aiškiau susidėlioti XX amžiaus pasaulio moderniosios prozos vaidinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Emausas"

Alessandro Baricco. „Emausas“ – Vilnius: Alma littera, 2010 – 144 p.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, yra pasaulyje tokių knygų, kurias lengva skaityti, nes įvykiai veja įvykius, nes stilius lengvas ir neįmantrus. Yra tokių knygų, kurios turi kažin kokį sodrų ir tirštą stilių, gilią minties prasmę, skvarbią visumos idėją ir jas taip gera gurmaniškai skaityti palengva ir mėgautis. Yra tokių knygų ir rašytojų, kaip italas Alessandro Baricco (g. 1958), kuris kaip kūrėjas apima pirmųjų dviejų knygų tipų diapazoną: filosofinę gelmę ir stiliaus lengvą grakštumą.

Kažkas dar bandė šį, mano akimis, stebuklingą autorių lyginti su Paulo Coelho, kuris, bent jau man, po Alchemiko yra nepaskaitomas autorius, nes nei stiliaus, nei gelmės, vien plokščio pasaulio banalybės. Galima plokštumu apkaltinti ir A. Baricco knygą Emausas (ital. Emmaus), kuriame lyg ir prislopintas poetinis grakštumas, nebėra jūrų platybių, nepasiekiamų svajonių, kukius dalykus galėjome įskaityti ir saviškai patirti jo geriausiuose kūriniuose Jūra vandenynas, Aistrų pilys, Novečentas, City, Šilkas. Nuo 2000 metų autorius gerokai „suplokštėjo“, tačiau...

Tačiau vis tiek jis kaip gėlės žiedas vilioja savo skaitytojus bites. Matyt, iš to ilgesio. Taip, Emausas toli gražu nėra geriausias jo kūrinys, ir vargu, ar rašytojas kada nors beparašys geresnių kūrinių, tačiau romano visuma vis vien daro gerą įspūdį. Istorija pasakoja apie septyniolikmečius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie iš tolo stebi Andrė, mergaitę karalienę, gerokai subrendusią jų amžiaus merginą, kurios trokšta visi ir ji neatsisako. Smarkiai erotizuotame romane rasime daug jaunuoliškos aistros, geismo, kuris slepiasi po krikščioniškuoju įvaizdžiu. Vaikinu gaujelė, iš kurios perspektyvos žvelgiama į pasaulį, randasi dvigubo pasaulio standartai: vienas nevaržomas pasaulietinis, o kitas – smarkiai katalikiškų šeimų paveiktas, kone atitvertas pasaulis nuo pagundų, įrėmintas bažnytinių ritualų, senolių slaugos namų. Tačiau geismas abejuose pasauliuose yra tas pats geismas, kuris nori būti išreikštas, todėl jis tampa centrine veikėjų ir nelaimių varomąja jėga.

Iš tikrųjų veiksmas vyksta Italijoje, bet A. Baricco vienas iš tų rašytojų, kuris pasižymi tokia literatūra, kurioje nusitrina nacionaliniai ženklai ir tai, atrodo, gali vykti bet kur. Beskaitant vis dingojosi, kad istorija kažin kokia amerikietiška, vietomis labai priminė Jeffrey Eugenides kultinę knygą Jaunosios savižudės, kada iš vaikinų perspektyvos pasakojama apie šeimą per nuotolį, darant savitas išvadas, idealizuojant veikėjų ydas, moralinius nukrypimus.

Stipriausioji šios jaunatviškos istorijos literatūrinė vertė yra autoriaus mokėjimas aiškinti susipriešinusių pasaulių skerspjūviais – pasaulietinio (realaus, esamo) ir religinio (išgalvoto, bet siekiamo) sankirtomis. Kad ir koks atrodytų patogus, doras, pilnas moralės religinis pasaulis, kurį gyvena „geri“ berniukai, jis pagrindiniam pasakotojui atrodo kažin koks fasadinis. Tikriausiai nederėtų knygos turinio ir pasakotojo tapatinti su autoriumi, tačiau giliai povandeninės literatūrinės prasmių sankirtos suponuoja manyti, kad pats A. Baricco turi ne itin geriausią santykį su bažnyčia, nors kituose jo kūriniuose šių pasakojimo prasmių nėra. Iš ko tai rodosi? Iš to, kaip samprotauja pasakotojas, bandydamas priešpriešomis įvertinti religijos (ne)naudą.

Alessandro Baricco

Emausas – tai miestas, į kurį žygiavo žmonės, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, kai Dievas žmogaus pavidale buvo nužudytas, dar neprisikėlęs, vadinasi, pats nusivylimo metas, pačios sutemos iki dar vienas gerosios žinios – prisikėlimo. Savotišką meilės, aistros ir praradimų tamsumas išgyvena gauja katalikų berniukų, kurie vis labiau išsižada sekmadieninės bažnyčios ir vis labiau leidžiasi užvaldomi aistros ir pasaulietinio gyvenimo. Aišku, galima tarp eilučių stabtelėti ir pagalvoti, ar dėl tų nelaimių – savižudybės, abortai, žmogžudystės – yra tos pasireiškiančios aistros ar lokaliosios religijos priežastis? „Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis (p. 82).“

Kitas labai svarbus, kone beveik skausmingai knygoje aidintis probleminis laukas – tėvų ir vaikų santykiai, jų nesusikalbėjimas, šeiminis apleidimas „... mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi (p. 100)“. Akivaizdu, kad ne šventieji puodus daužo ir akivaizdu, kad neidealiame jaunuolių gyveniman ima kilti ir jų tėvų netobulas gyvenimas – neištikimybė, noras nusižudyti, abejingumas. Jie norom nenorom perima jų ydas ir polinkius, nors sekmadienio bažnyčioje katalikiškai šypsosi vieni kitiems. „Galimas daiktas, dieną mūsų širdys perpildytos gėdos ir pasibjaurėjimo, prasiveržiančio giliai viduje glūdinčiu liūdesiu, – mes kaip įskilę indai, suvokiantys savo slaptus trūkumus (p. 104).“

Galima numanyti, kad romano principas yra supriešinti tikėjimo ir potyrio, siekiamybės ir realaus pasaulio vaizdinius. Iš esmės tai tik būdas, kurį pasirinko autorius, norėdamas atskleisti žmogiškumo prigimtį. Pabaigoje įterpiama transvestito Silvijos istoriją – jį nužudo, tačiau pasakotojas filosofiniame lygmenyje kalba apie žmonių kūnus ir skirtingas prigimtis: kodėl vieni turi tramdyti ir būti tokiais, kokie nėra, o kiti, išėję iš komforto zonos, geba džiaugtis savo kūniškumu, bet už tai yra niekinami?

Labiausiai mėgstu A. Baricco kūrinio minties apibendrinimus kūrinių pabaigose. Kaip ir romane Be kraujo, taip ir Emause, pasakotojas padaro esminius apibendrinimus apie tikėjimą ir praktinį gyvenimą, apie įvaizdžius, kuriais sekame pamesdami savo kelią. Emause tai pati skaidriausia ir kartu skaudžiausia kūrinio dalis, nes romanas ilgą laiką bylojęs apie seksualinį jaunuolių gyvenimą, per jaunuolių patirtis pateikia savas išvadas, kurios ne vien grakščios literatūrinės plunksnos vertas skaitymas, bet byloja ir apie autoriaus gebėjimą emociniu intelektualu apčiuopti, – ko visada tikiuosi iš A. Baricco – nuslėptos ar paslėptas gyvenimiškos tiesos, kuri pasakoja apie mūsų prieštaringą ambivalentiškamą tarp gyvenimo būdo ir noro gyventi geriau, tarp gyvenimą namuose ir būvimą sociume, tarp kūno ir dvasios, tarp meilės ir keršto... Ir tai jis paverčia filosofine minties poezija.

Tiesiog negaliu nepacituoti. „Kur kas aukštesniu – mirties – lygmeniu paženklintas mūsų galutinis ir neatšaukiamas paveikslas, nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, – rodos, nesutaikomų kraštutinumų, tėvas sūnus šventoji dvasia, suvedimas į vienatinį lavoną, kuris yra ir nėra Dievas. Iš aporijos par excellence pasidarėme fetišką – vieninteliai visame pasaulyje garbiname mirusį dievą. Ir kaip dabar galėtume neišmokti šio neregėto gebėjimo – ir siekio įveikti bet kokį atstumą? (p. 136).“

Alessandro Baricco – galite jį mėgti, galite ne, – yra savitai genialus rašytojas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Didier Decoin "Karpiai imperatoriui"

Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Sveiki, skaitytojai,

Yra knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs) gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.

Leidykla Alma littera paskutiniuoju metu labai mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais vaizdiniais.

Prancūzų rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite. Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias pilnas nuotykių ir pavojų...

Siužetas, sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir, žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja, pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina, trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną, sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos, bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės, sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.

Didier Decoin.

Iš esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis – autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys, kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio procedūrų kaip: „Tyru mergišku moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.

Romane esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi išskirtinumą.

Romane esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“ vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos, o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant, nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.

Griaudžioji šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga, tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.

Nieko ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jaume Cabré "Prisipažįstu"

Jaume Cabre. „Prisipažįstu“ – Vilnius: Alma littera, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Retais atvejais galima perskaičius knygą paploti ir pagirti. Dar rečiau, kada norisi tą knygą saugoti ir šaukti visam pasauliui apie jos įdomumą, bandyti trumpai įvardyti jos privalumą. Viena iš tokių, žinoma, yra katalonų rašytojo Jaume Cabre didžiulis romanas Prisipažįstu (ispan. Yo Confesso), kurią į lietuvių kalbą išvertė Valdas V. Petrauskas, o išleido Alma littera. Išties knygą pirmą kartą išvydau rudens viduryje viename knygyne ir iškart patraukė dėmesį puikiai pačią knygą atliepiantis viršelis. Dar nė neatsivertus atgalinės knygos dalies, energetiškai buvo galima knygą pajausti, jeigu tai išvis įmanoma: knyga tuokart surado mane, o aš ją. Vėliau įvairios recenzijos, komentarai, topai tik patvirtino, kad knyga išties neeilinė, nors ją ir išleido komercinė leidykla, tik retkarčiais nušvintanti vienu kitu išties puikiu kūriniu.

Kad knyga vertinga, niekas tikriausiai nesiginčys. Romanas Prisipažįstu beveik 800 puslapių storio epas, kuris pasakoja Adriano Ardevolio gyvenimą nuo mažumės iki jo mirties su daugybe istorinių inkliuzų, netikėtai paradoksalių šalutinių siužetų, kurių veiksmas nusidriekia net iki gūdžių viduramžių, kol galiausiai (nors įgudusiam skaitytojui aišku nuo pat pradžių) visose paralelinėse tikrovėse-pasakojimo linijose randasi vienas ir tas pats Adrianas. Rašytojui kažkaip pavyko išvengti fantastinių reinkarnacijos vaizdavimo būdų ir užteko pasitelkti vien nuojautas, ryškias aliuzijas, atsikartojančius įvykių niuansus. Jeigu pagal Prisipažįstu būtų pastatytas vaidybinis filmas, tai tikriausiai jis būtų kažkuo panašus į David Mitchell‘o romano Debesų atlasas ekranizavimą, tik be ateities įžvalgų ir fantastinių motyvų.

Daugiasluoksnis pasakojimas ir dėmesys intelektualiai aplinkai tampa stipriausia šios knygos idėjine jėga. Tiems skaitytojams, kuriems patinka ilgi nenuobodūs, bet priešingai – provokuojantys, grakščios idėjinės architektūros konstruojami pasakojimai kaip L. Tolstojaus Karas ir taika, F. Dostojevskio Idiotas, Nusikaltimas ir bausmė, M. Proust Prarasto laiko beieškant ar netgi egzotiškojo Salman Rushdie romanai, manau, šis tvirtai suręstas pasakojimas turėtų greitai atsidurti Jūsų namų bibliotekoje. J. Cabre išlaiko tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą, kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius, pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.

Muzika viena ryškiausių meno šakų šioje knygoje, kurios kruopščiai mokosi vunderkindiškų savybių turintis mažasis poliglotas Adrianas, mokantis per dešimtį skirtingų kalbų. Knygos pradžia smarkiai paveiki, joje atsiskleidžia uždari ir tik nuo tėvų valios priklausomas vaikų auklėjimas XX amžiaus pirmoje pusėje. Tėvo ir motinos auklėjimo politika, Adriano užimtumas kartais toks aštrus ir įtemtas, kad negalima atsiplėšti nuo knygos, todėl lyginant su gana išsišakojusia knygos pabaiga, pirmoji romano pusė atrodo kiek stipresnė, vėliau galima pajusti ištęsimo ir idėjinio „mindžikavimo“. Mažasis Adrianas visą gyvenimą engia muzikos meno ir trokšta visai ko kito, o štai jo draugas Bernatas, kuris neturi vidinių galių griežti tobulai smuiku, tampa jo viso gyvenimą neišsipildžiusios motinos svajonių „trofėjumi“. Kartais skaitytojui gali pasirodyti keista, kad per tiek dešimtmečių du draugai grumiasi su savo vaikystės demonais: Bernatas trokšta būti solo ryškus atlikėjas, todėl imasi literatūros, tačiau jo rašymai neturi vertės, o Adrianas, bėgęs nuo smuiko, imasi kalbų ir kolekcionuoti supirktus rankraščius. Kartais atrodo, kad draugai vieni kitiems pavydi, Adrianas menkina savo atviromis nuomonėmis Bernato kūrybą ir sako, kad jis gimęs muzikai, o Bernatas nesupranta, kodėl Adrianas metė smuiką... Rodos, smuikas, kuris guli Adriano tėvo seife, pelnytas kriminaliniais būdais iš holokausto krematoriuman pasiųstų žydų tampa šių konkuruojančių ir liūdnų draugų jungiančiu simboliu. 

 Rašytojas Jaume Cabrė.

Romanas ne tik apie draugystę, bet ir meilę, kuri kone sumitinta iki Euridikės ir Dantės Beatričės. Adrianas taip smarkiai įsimyli žydaitę Sarą Epštein, kad kartais atrodo, jog jis myli ne pačią moterį, bet būvimą šalia jos ir meilės idėją. Tą sumitinimą sustiprina keli romano pasakojimo sluoksniai: paties Adriano romano rašoma versija apie savo gyvenimą ir Bernato kuriama nusavinta versija. Tačiau kad ir kokia atrodytų šioji meilės linija, kur, bent man, romane atrodė viena nykiausių pasakojimų gijų, kur kas įdomesnė buvo neregėto talento išvaistymas pavėjui, kai žmonijai veikėjai galėjo suteikti kur kas daugiau nei suteikė iš tikrųjų. Kartais personažai atrodo begaliniai melancholikai, sergantys statiška depresija, trūnijantys laiko būčiai, kaip kad rašytojo G. G. Marquez personažai. Tačiau kad ir kiek tų aplinkybių ir gijų J. Cabrė besukurtų šiame epiniame pasakojime, didžiausias idėjinis branduolys – blogio ir atpirkimo, jos nuplovimo, apsivalymo motyvas, kuris per personažus kartojasi kaip koks užkratas. Biblijinis krikščioniškos nuodėmės kaip blogio sampratos pagrindas romane sužvilga įvairiais rakursais, kartais atrodo, kad autorius pamiršo ir pernelyg nukrypo į siužetus nuo blogio idėjos, bet žiūrėkite, štai jis pasireiškia kitoje situacijoje visiškai kitaip. Adrianas perima tėvo nuodėmę dėl kriminalinės praeities, todėl jo mylimoji Sara nuolat jaučiasi besitraukianti atatupsta: užsidariusi savo kambaryje nuolat piešia viena juoda anglimi, apmąstydama savo santykį su žydų praeitimi ir atpirkdama savo praeities klaidas. Kaip išpirkti tai, kas iš pažiūros tau nepriklauso? Tėvo nuodėmės persekioja Adrianą, tačiau blogis vaikšto iš gyvenimo į gyvenimą ir konceptualiai žiūrint, per tuos ištisus šimtmečius štampuoja ir atsikartoja panašiomis paradoksaliomis situacijomis.

Rodos, tuose šimtmečiuose, jungtų nuojautos, glūdi tie patys nuolat reinkarnacijos principu gimstantys veikėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nuodėmės atpirkimo idėjos eina per žmones ir kultūras „ieškodama paguodos“ arba tikslaus suvokėjo, kuris įvardytų, pagal kokią matricą rutuliojasi žmogaus likimas. Be analogiškų situacijų per šimtus personažų jungiamuoju simboliu tampa smuikas, padarytas prieš daugel amžių iš ypatingojo klevo, kuris užaugo miške iš užkasto lavono kišenės, perimdamas į savo medieną žmogaus griaučių ir likimo sunkumą, taigi ir blogio prigimtį. Vėliau smuikas keliaudamas per įvairias kartas ir kultūras tampa kaip prakeiksmo estafetės lazdelė, bet iš esmės ir materialus blogio užkrato simbolis, sujungiantis ir čia pat išskiriantis ištisas kartas. 

Esminio romano kūrybiškumo kertiniu rodikliu tampa dinamiškai kintanti kalba. Sakinys gali prasidėti viename laike, kurį pasakoja kuris nors XX amžiaus veikėjas, o užbaigti geba viduramžių vienuolis. Atrodytų tokia kalba sunkiai sutvarkoma ir chaotiška, bet rašytojui šįkart pavyko kalbą paversti meninių vaizdų ir istorinių klodų ekskavatoriumi, kuris išvarpo kompostą taip, kad suprastume, kada joje lapai supuvo prieš dešimtmetį ir kada prieš šimtmetį. Populiariosios literatūros skaitytojus toks kalbos kodas gali šiek tiek erzinti, bet manau, netgi ir jiems įkandama. Milžinišką darbą nuveikė vertėjas Valdas V. Petrauskas, kuriam teko milžiniškas intelektualinis dirvožemis, katalonų ir ispanų kultūros nuorodų perpratimą ir perteikimą lietuvių kalba paversti savaime suprantamu dalyku. Kartais būna, kad giriame vertėjus už tiesiog gerą vertimą, tačiau kai kada jaučiasi ne vien įdirbis, bet ir kultūrinis „užkulisinis“ darbas.

Dievaži, šioje knygoje nemažai jautrių epizodų, skaitytojui vėl teks grįžti ir į koncentracijos stovyklas, išgirsite ir apie Vilnių, apie kalbų genezę, apie muziką, karus, religiją, istoriją, skaitysite apie daugybę personažų, dalyvausite detektyviniuose įvykiuose, kurie švelniu nuojautomis grįstu magiško realizmo pagrindu sukurta kažin kokia pralaidi amžių istorija, kurią kruopščiai aštuonerius metus kūrė J. Cabrė, bandydamas brėžti istorinę priežasties ir pasekmės paradigminą. Skaitant ne kartą galima rasti sąsajų su jau mano minėtais rašytojais, su tuo pačiu Vėjo peizažas autoriumi Carlos Ruiz Zafon, kitais garsiais ispanų rašytojais, bet kažkodėl artimiausias iš viso, ką esu skaitęs, man pasirodė intelektualusis Umberto Eco. Tačiau tik panašus, nes Jaume Cabre turi savitą ir unikalią sukurptą pasaulį, kuriame vaikščiojau taip ilgai, kad ištrūkęs iš šios knygos gniaužtų, pasijutau taip, tarsi būčiau nugyvenęs atskirą kažkieno kito gyvenimą. Ir kartais atrodo, ne gėda dabar ir prisipažinti, įdomesnį nei savo paties gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela