Kur žiūri moterys knygų viršeliuose? Gyasi "Auksinės šaknys", Oksanen "Valymas", Flaubert "Ponia Bovari", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

 

Sveiki,

 

Yra daug pasakymų apie kelius, kurie teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, kad visi keliai veda į Romą, arba nemesk kelio dėl takelio. Arba, kad vyras (paprastai!) pasuko šeiminiame gyvenime į kairę. Ar pastebėjote, kad dažnai moterys, jeigu jos pavaizduotos šonu ant knygos viršelio, jos dažniausiai pasisukusios į dešinę pusę. Tai nėra absoliuti tendencija, turiu bibliotekoje ir į kairę pusę, tačiau visgi dažniausiai skirtingi leidėjai ir knygos dizaineriai renkasi būtent tokį moters profilio vaizdavimą ant grožinės literatūros knygų viršelių. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Gal visiškai nieko.

 

Maištinga Siela

Nemokamas kultūrinis žurnalas-laikraštis "370": istorija, leidimai, informacija

Sveiki,

Dažnai tenka kur nors kavinėje ar restoranėlyje paimti leidinį „370“, teko kai kada įdomesnį numerį ir paslapčiomis įsidėti į kuprinę, nors jis ir nemokamas. Pradėjau galvoti, kada jis atsirado, lyg ir pamenu, kad jau seniai jis visur, bet štai ką sužinojau... 

Nemokamas kultūrai skirtas priedas „370“ buvo pristatytas dienraščio „Vilniaus diena“ iniciatyva 2010 metų pavasarį. Jo pagrindinė idėja buvo sukurti platformą šiuolaikinės Lietuvos kultūros reiškiniams, suteikiant balsą įvairiems kūrėjams, intelektualams ir meno kritikams. Pavadinimas „370“ greičiausiai simbolizavo Lietuvos tarptautinį telefono kodą, taip tarsi pabrėžiant lietuvišką kontekstą ir siekį vienyti kultūros lauką.

Pradžioje žurnalas buvo numatytas leisti kiekvieno mėnesio pabaigoje ir platinamas kartu su „Vilniaus diena“ Vilniaus mieste bei atskirai tam tikrose kultūros erdvėse. Ankstyvieji pranešimai pabrėžė norą publikuoti ne tik pripažintų menininkų, bet ir jaunų kūrėjų darbus, atkreipti dėmesį į aktualius kultūros įvykius ir renginius. Taip pat buvo akcentuojamas komentarų ir analitikos svarba, siekiant skatinti diskusiją apie šiuolaikinės kultūros tendencijas.

Tai, kad žurnalas sėkmingai gyvuoja iki šiol ir jūs turite jo balandžio mėnesio numerį, rodo, kad projektas buvo sėkmingas ir rado savo skaitytojų auditoriją. Tikėtina, kad per daugiau nei dešimtmetį žurnalo formatas ir turinys galėjo šiek tiek evoliucionuoti, prisitaikydamas prie besikeičiančių kultūros ir medijų tendencijų. Galbūt atsirado naujų rubrikų, nuolatinių autorių ar specialiųjų teminių numerių.

Radau jų oficialiame tinklapyje https://370.diena.lt/ šitokią informaciją.

Ką reiškia pavadinimas?

Suprask kaip nori. Vieniems – tai tarptautinis Lietuvos telefono kodas, kitiems  – skaičius, reiškiantis daugiau nei 360 laipsnių. Kiek laipsnių gali pasisukti tavo mintis?

 

 Kas jį leidžia?

UAB „Sunra“ kartu su UAB “Dienamedia”.

 

 Kas jį spausdina?

„Lietuvos ryto“ spaustuvė.

 

 Tai žurnalas ar laikraštis?

Laikraščio dydžio mėnesinis žurnalas, spausdinamas ant itin kokybiško knyginio popieriaus.

 

 Apie ką jūs rašote?

Apie tai, ko vengia ir prisibijo kiti. Mada, muzika, teatras, literatūra, menas, fotografija, naujosios technologijos ir kitos temos, aktualios jaunam, smalsiam ir kultūringam miestiečiui.

 

 Kam jis skirtas?

Smalsiems protams – socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams.

 

 Koks leidinio tiražas?

Popierinio – 10 tūkst. egzempliorių. Kiek perskaito internete, nelabai ir skaičiavome.

 

 Su kuo valgomas „370“? 

Su kava, arbata, vynu, alumi tavo mėgstamoje kavinėje, bare, universitete ir pan. O jeigu rimtai, „370“ nevalgomas, tik skaitomas. Jei nespėjai nučiupti popierinio mieste, skaityk internete elektroninę versiją.

 

 Kada ieškoti? 

Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno viešose vietose  – mėnesio viduryje. Internete – visą mėnesį.

 

 Ar jį kas nors remia? 

Taip, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Ir ačiū jam labai už tai.

 

 Ar „370“ straipsnių galima rasti internete? 

Taip.

 

Maištinga Siela

Leidyklos "Rara" visos šiuo metu išleistos serijos knygos

Sveiki,

Leidykla „RARA“, įkurta 2019 metais, išsiskiria savo kryptimi į kokybišką, išskirtinę ir neįprastą literatūrą. Tai nedidelė, tačiau ambicinga leidykla, kuri daugiausia dėmesio skiria šiuolaikinei ir klasikinei užsienio autorių grožinei literatūrai. „RARA“ siekia atrasti ir pristatyti Lietuvos skaitytojams kūrinius, kurie būtų ne tik įdomūs, bet ir praturtintų kultūrinį akiratį, skatintų naujas patirtis ir mąstymą. Leidyklos pavadinimas „RARA“, lotynų kalboje reiškiantis „retas paukštis“, puikiai atspindi jų filosofiją – ieškoti ir leisti unikalius, retai sutinkamus literatūros perlus.

Viena iš pagrindinių „RARA“ išskirtinumų yra kruopštus knygų atrankos procesas ir ypatingas dėmesys knygos dizainui. Leidykla bendradarbiauja su talentingu dizaineriu Linu Spurga jaunesniuoju, kurio dėka kiekviena „RARA“ knyga tampa ne tik turinio, bet ir vizualiniu malonumu. Leidyklos logotipas – stilizuotas paukščio profilis – taip pat pabrėžia jų siekį išsiskirti ir būti atpažįstamiems. „RARA“ leidžia ne tik pripažintus pasaulio literatūros klasikų kūrinius, bet ir pristato naujus, eksperimentinius autorius, dažnai ignoruojamus didžiųjų leidyklų.

„RARA“ iki šiol yra išleidusi nemažai reikšmingų knygų, atspindinčių įvairias literatūros kryptis ir žanrus. Tarp jų galima rasti tokius autorius kaip Vladimiras Nabokovas („Pninas“, tapęs pirmuoju leidyklos leidiniu), Italo Calvino („Nematomi miestai“, „Kosmikomiksai“, „Ponas Palomaras“), Jorge Luis Borges („Fikcijos“), Cormac McCarthy („Kraujo meridianas“), Anne Carson („Raudonos autobiografija“), Max Porter („Tamsios sielvarto plunksnos“), Olga Ravn („Darbuotojai“, „Vaško lėlė“), Benjamin Labatut („Kai liaujamės suprasti pasaulį“, „Maniac'as“), Georgi Gospodinov („Laiko slėptuvė“, „Liūdesio fizika“), Fernanda Melchor („Paradais“), José Emilio Pacheco („Mūšiai dykumoje“) ir daugelį kitų. Šie autoriai atstovauja įvairioms šalių literatūroms ir rašymo stiliams, tačiau juos vienija aukšta meninė kokybė ir gebėjimas įtraukti skaitytoją į savitą literatūrinį pasaulį. Leidykla taip pat pristato ir mažiau žinomus, bet talentingus autorius, tokius kaip Shuang Xuetao, Adania Shibli, Yoko Tawada, Tine Høeg ir kitus, taip praplėsdama Lietuvos skaitytojų literatūrinį horizontą.

Maištinga Siela

Laikraštis dienraštis "Klaipėda" švęs 80 metų sukaktį – reklaminis dienraščio stendas

 Sveiki,

 

Dienraštis „Klaipėda“ yra leidžiamas nuo 1945 metų lapkričio mėnesio, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir leidžiamas beveik be pertrūkio 6 kartus per savaitę lietuvių ir rusų kalbomis. Belaukdamas taksi stotelėje ir žiūrėdamas į šį reklaminį stendą, ėmiau skaičiuoti, ką turėjo išgyventi šis istoriškai senas leidinys, kurį skaitydavo kai kurie jau mirę mūsų seneliai ar proseneliai.

 

Maištinga Siela

Antje Babendererde "Laumžirgių vasara": du knygos leidimai

 

Prieš daugel metų įsigijau dar litais, bet taip ir neperskaičiau vokiečių rašytojos Antje Babendererde romaną jaunimui ir suaugusiems „Laumžirgių vasara“. Tos leidyklos „Gimtasis žodis“, kuri jau seniai nuėjo į kapus, leido stebėtinai gal vizualiai ir nepatrauklia poligrafija, tačiau turinio atžvilgiu (dabar pagaunu) gana gerą vertybiškai formuojamą literatūrą. Jau ko vien vertas Jan Guillou romanas „Blogis“, kuris turėtų būti akylesnės leidyklos perleistas ir kūrinys galėtų tapti mokyklinės programos dalimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Skirtingos leidyklos, tas pats viršelis? Ellen Alpsten "Carienė", Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

 

Sveiki,

 

Kai Lietuvoje per vieną savaitę išleidžiama dešimtis vien naujų grožinės literatūros kūrinių, viską sužiūrėti kas ir kaip gal ir neįmanoma paprastam žmogui, o kaip rinkos ir leidyklų rangovams? Sunku irgi pasakyti. Tai joks kaltinimas ar pasipiktinimas, įvykis man net šiek tiek šmaikštus. Naujausiame numeryje „Literatūra ir menas“ atsiverčiau Lauros Tomaševič recenzijų skyrių, kuriame iš įpročio dėl savo vizualiosios atminties (nes ne antraštes pirma sužiūriu, o viršelius, apie ką bus recenzijos), tad maniau paskaitysiąs apie neseniai leidyklos „Briedis“ išleistą E. Alpsten romaną „Carienę“, tikėdamasis sąsajų su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ dalimis. Ir vaje... Pasirodo, kad knyga visai kita, tik beveik tuo pačiu viršeliu – prieš metus trečiąkart leidyklos „Tyto alba“ perleistas A. Makine romanas „Prancūziškas testamentas“. Štai Lietuvos knygos leidyboje būna ir taip.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: vertėjas Laimantas Jonušys apie Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų seriją

 

Sveiki,

 

Šios citatos tikriausiai nebūtų, jeigu nebūčiau aptikęs įrašo Monikos Bertašiūtės-Čiužienės facebooko profilyje pasidalytu straipsniu, kuriame autorė kalbino puikų vertėją Laimantą Jonušį apie 1986 metais pradėtą leidyklos „Vagos“ leisti knygų seriją „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Šių knygų apstu beveik kiekvienuose namuose, kuriuose mokslo ir žodžio laisvės svarba buvo suprantamas dalykas. Kai kas tas knygas rinko vien dėl to, kad pasistatytų gražiai savo sekcijoje. Apie tai daugiau galite pasiskaityti pačiame interviu ČIA.

 

Visgi pats anuomet nuo konteinerio šių knygų parsivilkau du didelius maišus. Visiškai neskaitytų, galbūt (kaip įtariu) net nė karto neatverstų. Toje serijoje ir „Tuštybių mugė“, ir antikinės komedijos ir tragedijos, beveik visa F. Kafkos kūryba, W. Faulknerio, O. Wildo ir dar daug kitų autorių. Man tik žinote, kas įdomu šioje citatoje? Knygos, kuri necenzūruota, troško beveik visi, ne tik kaip kūrinio, bet kaip ir galimybę turėti tą laisvesnį, propagandos nesudrumstą žodį arti savęs.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas, literatūrinis mėnraštis "Metai": senasis dizainas prieš naująjį

Sveiki,

Paskutiniu metu paskaitau mėnraštį „Metai“, kadangi jis man tampa kaip savotišku literatūros pranašu tiek vertimuose, tiek lietuvių grožinės literatūros leidyboje. Visgi „Metai“ nuo šiais metais pakeitė jau ne vieną dešimtmetį trukusį leidybinę išvaizdą. Berods pirmą kartą išgirdau apie būsimą atsinaujinimą iš Andriaus Jakučiūno. Labai apsidžiaugiau, nes „Metams“ šio etapo tikrai reikėjo, juolab, kad ir „Nemunas“ padarė ryžtingą ir itin kardinalų pasikeitimą, mano galva, ypač skoningą ir įdomų. Matyt, panašiai to tikėjausi ir iš „Metų“.

Žinoma, nesitikėjau, kad bus pilnas estetiškų iliustracijų, visgi leidinys orientuotas į pačią literatūrą, tačiau įvykęs pokytis manęs asmeniškai netenkina. Lyginant netgi su senuoju dizainu, šiandieninis kai kuriais aspektais netgi pralaimi. Suprantu, kad tas atsinaujinimas labiau susijęs su kaštais, nei su noru eiti į XIX amžių, na, ir tikriausiai su „Metų“ tradicijų palaikymu.

Visų pirma pasikeitė viršelis. Mano akimis, į prastąją pusę. Iš slidaus ir kokybiško, ilgaamžio pereita prie paprasto popierinio, dažnas egzempliorius jau dėl to prekyboje būna numurzintas, nepatvarus ir lengviau sulankstomas. Visgi išlaikytas dvispalvis variantas, tas pats užrašo šriftas ir pakoreguota tik pavardžių pateiktis.

Ne ką didesni pokyčiai ir viduje, nors jie ir pastebimi. Gerai, tas dešiniajame kampe užrašas „Metai“ –veikia dinamiškai, tačiau paraštės man asmeniškai priimtinesnės senojo leidimo. Atsirado nespalvotų per visą puslapį fotografijų, kurios iš esmės pagyvino numerį, bet mano supratimu, tikrasis atsinaujinimas visgi neįvyko, nes kai kas suprastėjo, kai kas pagerėjo.

Tikriausiai ir nereikia kaltinti atsinaujinimo neryžtingumu, nes „Metai“ niekada ir nėjo į komercinę rinką. Viso labo 1000 egzempliorių pasklidęs po Lietuvą visgi liko tik tarp jau išaugintų ištikimų skaitytojų ir kažin, ar bepritrauks kokiais komerciniais triukais, nors gal aš ir klystu, nes „Nemunui“ gi pavyko pritraukti daugelį kitų meno šakų skaitytojų, bet „Nemunas“ yra ne vien literatūrinio pasaulio leidinys.

Norėčiau sveikinti „Metus“ su atsinaujinimu, bet nesveikinu. Palauksiu dar keletą dešimtmečių, jeigu gyvuos ir kardinaliai pasikeis, tada ir paspausiu like.

Jūsų Maištinga Siela