Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela

Kur žiūri moterys knygų viršeliuose? Gyasi "Auksinės šaknys", Oksanen "Valymas", Flaubert "Ponia Bovari", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

 

Sveiki,

 

Yra daug pasakymų apie kelius, kurie teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, kad visi keliai veda į Romą, arba nemesk kelio dėl takelio. Arba, kad vyras (paprastai!) pasuko šeiminiame gyvenime į kairę. Ar pastebėjote, kad dažnai moterys, jeigu jos pavaizduotos šonu ant knygos viršelio, jos dažniausiai pasisukusios į dešinę pusę. Tai nėra absoliuti tendencija, turiu bibliotekoje ir į kairę pusę, tačiau visgi dažniausiai skirtingi leidėjai ir knygos dizaineriai renkasi būtent tokį moters profilio vaizdavimą ant grožinės literatūros knygų viršelių. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Gal visiškai nieko.

 

Maištinga Siela

Kodėl Gustave Flaubert knyga "Ponia Bovari" yra viena įtakingiausių grožinių knygų pasaulyje?

 Sveiki,

 

Gustave'o Flaubert'o romanas „Ponia Bovari“ (pranc. „Madame Bovary“), išleistas 1856 metais, yra pripažintas vienu įtakingiausių grožinės literatūros kūrinių pasaulyje dėl kelių esminių priežasčių. Visų pirma, jis žymi realizmo epochos pradžią literatūroje. Flaubert'as atmetė romantizmo idealizavimą ir sentimentalumą, vietoj to, ypatingą dėmesį skirdamas kruopščiam ir objektyviam kasdienio gyvenimo, visuomenės trūkumų bei personažų psichologijos aprašymui. Jo siekis rasti „tinkamiausią žodį“ (pranc. „le mot juste“) ir preciziškumas, tobulinant kiekvieną sakinį, pakeitė literatūros rašymo principus ir paveikė daugelį vėlesnių rašytojų kartų.

 

Antra, romano sėkmę lėmė išskirtinis psichologinis gylis ir pagrindinės veikėjos Emos Bovari sudėtingumas. Ema yra ne tiesiog „gera“ ar „bloga“, o kompleksinė asmenybė, valdoma iliuzijų, nusivylimo, visuomenės spaudimo ir vidinės tuštumos. Jos nuolatinis nepasitenkinimas, romantiškų svajonių susidūrimas su žiauria realybe ir tragiška baigtis atskleidžia gilius žmogaus prigimties ir visuomenės reiškinių aspektus. Flaubert'o ištartas posakis „Ponia Bovari – tai aš“ puikiai iliustruoja jo tapatinimąsi su veikėja ir jos vidiniu pasauliu.

 

Trečia, „Ponia Bovari“ yra aštri XIX amžiaus buržuazinės visuomenės kritika. Nors Flaubert'as vengė tiesioginių pamokslų, romanas subtiliai, bet negailestingai atskleidžia provincijos nuobodulį, filisteriškumą, veidmainystę, finansines machinacijas ir moralinį nuosmukį. Kūrinys analizuoja, kaip visuomenės normos, pinigai ir iliuzijos gali sugriauti žmogaus gyvenimą, tapdamas socialine analize apie to meto realybę.

 

Galiausiai, romano įtaką sustiprino ir kilęs skandalas bei teisminis procesas. Išleistas kūrinys sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, ir Flaubert'as buvo apkaltintas amoralumu bei religijos įžeidimu. Nors rašytojas buvo išteisintas, šis įvykis tik dar labiau išgarsino romaną ir pabrėžė jo drąsą laužyti nusistovėjusias normas. Be to, pagrindinės romano temos – nepasitenkinimas realybe, iliuzijų žlugimas, socialinės iliuzijos ir laimės paieškos – yra universalios ir aktualios visais laikais, todėl „Ponia Bovari“ ir toliau išlieka svarbiu kūriniu, priverčiančiu skaitytojus mąstyti apie žmogaus prigimtį ir visuomenės įtaką.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Eroso agonija"

 

Byung-Chul Han. „Eroso agonija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 80.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pietų Korėjos vokiškai rašantis filosofas Byung-Chul Han (g. 1959) Lietuvoje savo mažomis eseistinėmis filosofinėmis knygutėmis padarė, sakyčiau, šiokią tokią revoliuciją. Galbūt ir klystu, tačiau jo knygos Nuovargio visuomenė (Kitos knygos, 2024), Eroso agonija (Kitos knygos, 202), Psichopolitika (Kitos knygos, 2024) yra pastebėtos ir aptariamos šiaip su filosofija nieko konkretaus neturinčių asmenų (bet ar reikia filosofuoti, jeigu skaitai A. Camus Sizifo mitą?).

 

Šįkart aptarsiu man patikusias idėjas iš antrosios lietuviškai pasirodžiusios knygos Eroso agonija (vok. Agonie des Eros), kurią į lietuvių kalbą išvertė ir pabaigos žodį parašė Tomas Sodeika. Kodėl sakau, kad vėl tarsi su Byung-Chul Han aktualizavo filosofiją iš principo ja net nesidominčius? Ogi iš asmeninių liudijimų, kadangi kalbu su kai kuriais jaunais studentais ar vyresniojo amžiaus mokiniams ir, taip, jie yra girdėję Byung-Chul Haną iš dėstytojų, iš mokytojų, o kai kurie taip susidomėję prašė paskolinti knygų, kad galėtų perskaityti. Neišvengiama Hano sėkmė Lietuvoje kyla iš jo gebėjimo greitai reaguoti į mūsų tikrovę ir ten ieškoti pavyzdžių pagrįsti aktuliai atpažįstamais pavyzdžiais pateikiamą sampratą, apmąstyti ne tiek universalią, kiek, be jokios abejonės, šių dienų apčiuopiamus visuomenės procesus ir savo asmeninį vaidmenį gyvenime.

 

Nepaisant to, kad filosofinė esė vokiškai pasirodė dar tik 2012 metais, tačiau idėjos, sakyčiau, neišsikvėpusios, mat autorius kiekviename skyriuje remiasi populiariosios masinės vartojimo kultūros kūriniais (kai kada klasika), pavyzdžiui, Larso von Triero filmu Melancholija, kuri buvo pasirodžiusi 2011 metais, tuo metu labai populiaria E. L. James erotine knygų serija Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar net Gustave Flaubert romanu Ponia Bovari. Šioje nedidukėje knygoje įžanginį žodį taria Alain Badiou Iš naujo išrasti meilę. Įžanginis žodis ne kokia skambi metafora, bet iš esmės tampa viso Hano knygos visrakčiu. Išties pagal Haną esame pamiršę mylėti. Pasitelkęs graikų mitologinį dievą Erosą, jis kalba apie meilės badą mūsų visuomenėje. Erosas – graikų dievas, atstovaujantis aistringą meilę ir geismą, kūrybinę galią. Jis arba pirminė dievybė iš Chaoso, arba (pagal kitus pasakojimus) Afroditės sūnus, sukeliantis meilę lanku ir strėlėmis.

 

Žinomas filosofas kurdamas savo filosofines mintis remiasi priešybėmis, pvz., pozityvumo ir negatyvumo priešybe, arba Aš ir Kito priešybe. Šiandien mylėti kitą dažnai reiškia ne Erosą, o Narcizą, nes individas yra išmokytas atpažinti kitame save, jį gausinti, išnaudoti ir (su)tapatinti, taip užkertant kelią nepažinumui arba Kito priėmimui su jo išskirtinėmis savybėmis. Kitaip sakant, toli žiūrėti nereikia, užtenka įsijungti laidą Valanda su Rūta, kur išsipusčiusios ir šeštą kartą išsiskyrusios ponios aiškina, kokie vyrai sumauti, nes nesugebėjo joms kažko duoti. Kitaip sakant, meilė, santykiai yra davimas, kapitalizmo išraiškos bendravimo schema, sunaikinanti intymumo paslaptį.

 

„Šiandien meilė supozityvinama paverčiant ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui. Seksas yra pasiekiamas. O seksiškumas yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti. Taigi jis nebėra asmuo, nes yra suskaidytas į dalinius sekso objektus. Nėra tokio dalyko kaip sekso asmenybė (p. 25).“

 

Asmeniškai prisimenu laikus, kai viskas, ką rinka pardavinėjo, buvo reklamuojama apsinuoginusių jaunų merginų. Britney Spears bamba su auskaru Pepsi reklamoje buvo etalonas, merginos su liemenėlėmis batų, vaistų, grąžtų reklamose buvo toks perteklinis, kad, sakyčiau, viešojoje erdvėje šiandien turime priešingą variantą – deseksualizavimą. Billie Eilish pasirodęs įvaizdis taip paveikė jaunas merginas, kad jos metė svajones apie padidintas krūtines ir įlindo į apsmukusius džinsus ir XXL džemperius, supanašėjo su vaikinais, tačiau iš santykių šito taip lengvai pagal rinkos madą, matyt, neišguisi, mes išmokome į kitą patys to nežinodami žiūrėti kaip į tą, kuris būtinai turi ką nors duoti.

 

Autorius skiria skyrių pornografijai ir tai, ką ji (pa)keičia mūsų visuomenėje. Buvau šiek tiek nustebintas, kad vartotojiškumo principus meilės atžvilgiu autorius randa 1856 metais (taigi romantizmo laikotarpyje!) pasirodžiusiame romane Ponia Bovari. Matyt, tai epochos lūžio kūrinys, kuris kaip tik iliustruoja kuo netrukus pavirs žmonių meilės ryšiai. „Vargu ar naujosios komunikacijos priemonės įkvepia vaizduotę. Priešingai, didelis informacijos, ypač vaizdinės informacijos tankis vaizduotę slopina. Hipermatomumas vaizduotės neskatina. Tad pornografija, kuri maksimizuoja vizualinę informaciją, erotinę vaizduotę griauna. Flaubert‘as vizualinio trūkumo negatyvumą panaudoja erotinei vaizduotei stimuliuoti. Paradoksalu, bet erotiškiausioje romano scenoje beveik nieko nematyti. Leonas sugundo Emą pasivažinėti karieta. Karieta be tikslo ir niekur nesustodama važiuoja per miestą, o jie abu aistringai mylisi už nuleistų užuolaidų. Flaubert‘as kruopščiai vardina aikštes, tiltus ir bulvarus, pro kuriuos blaškosi karieta, ir vietas, pro kurias ji pravažiuoja <...> Tačiau nematome nieko, kas būtų susiję su įsimylėjėliais (p. 53).“

Byung-Chul Han

 

Visgi neapleidžia jausmas, kad Byung-Chul Hanas nuolatos remiasi kapitalizmu kaip esminiu negatyvumo šaltiniu. Neapleido mintis, kad autorius šiek tiek idealizuoja praeitį, rodo kaip nusigyveno žmonės perspektyvą vergaudami kaip nuovargio visuomenės žmonės savo pačių verslams. Kartais norisi stabtelėti ir sakyti: o anuomet, kada gyveno Ema iš Ponios Bovari buvo išties geriau? Gėdinami žmonės, valdomi religinių kvailų dogmų, lyčių kontrolės... Nebuvo juk tos jau meilės geros, nors ir su paslaptimi, gėda, Kito nepažinumu iki galo, bet kur čia tas visuomenės Eroso klestėjimas, kai Hamleto Ofelija galimai iš meilės nusiskandina, o Romeo ir Džuljeta nusinuodija, o ne racionaliai sukirtę rankomis pasuka skirtingais keliais? Tam tikra prasme negatvyvumas meilės santykiuose atnešdavo herojišką ir kvailą dramatizmą, galgi net nesusikalbėjimą ir kitokio smurto apraiškas. Nesakau, kad supozityvinta visuomenė ,šiandien bijanti santykiuose sunkumų ir monotonijos, byra ir tampa individams santuokų skaičius viešais olimpiniais medaliais, beveik vyrų ar moterų medžioklės trofėjais – tą rodo ir mūsų TV laidos, kuriose iš esmės yra mūsų santykių, (ne)meilės atspindys.

 

Visgi filosofas eina toliau ir apmąsto Erosą ne tik kaip santykių ir meilės kūrimo plotmę, bet ir protinę plotmę, kaip galimybę mąstyti (labai patiko Platono ir Sokrato sugretinimas!). „Mąstymas be Eroso tėra vien pakartojimas ir papildymas. O meilė be Eroso, be jo dvasinio postūmio, išsigimsta ir virsta „paprastu juslumu“. Juslumas ir darbas yra tos pačios eilės dalykai. Jie stokoja dvasios ir geismo (p. 62).“ Autorius vis nepamiršta laikytis negatyvumo reikalingumo mūsų gyvenime ir tikrovėje dėmens, o mes taip iš visų pusių bandome save visur ir visada motyvuoti, eikvoti (aliuzija į Nuovargio visuomenę), kad bet koks negatyvas turi būti „išpjautas“ iš mūsų patirčių lauko.

 

„Didėjanti informacijos masė, šis pozityvumo perteklius reiškiasi kaip triukšmas. Perregimumo ir informacijos visuomenėje yra visuomenė, kurio triukšmo lygis nepaprastai aukštas. Tačiau, jei nėra negatyvumo, tai lieka tik Vienodybė. Dvasia, kuri pirmiausia reiškia nerimą, už savo gyvybingumą yra dėkingumą negatyvumui (p. 65).“  Prisiminiau paprastą gyvenimišką mūsų pačių pavyzdį, kai visi esame pertekę daiktais, kelionėmis, dovanomis, belieka tik dejuoti, kad per Kalėdas vėl nėra ko nupirkti, nes visur vien šlamštas, visiems viskas galima, visi gali viską jau turėti, įsigyti, nebėra kaip nustebinti, ypatingumą nebeįmanoma sukurti – viskas tampa vienoda. Matyt, tenka pripažinti, ir su žmonių Erosu, kai viskas atidengta, nebėra paslapties, Aš supanašėja su Kitu ir neleidžia numirti Aš, kad būtų patirta vadinamoji kitovė, tada išeina, kad turime begalinį pozityvų lauką, kuriame visi tampa nuogi, nes nėra kuo apsirnegti, visi viską turi tą patį. Paradoksas tame, kad kuo daugiau įvairovės – tuo visi vienodesni.

 

Šiaip knygą prisibraukiau įstrižai ir išilgai. Būtų dar galima tęsti ir tęsti potemes iš atskirų eseistinių teksto vietų, bet visumoje Eroso agonija aiški. Pabaigoje Tomas Sodeika tarsi vėl perfrazuoja visos knygos turinio idėjas ir leidžia skaitytojui vėlei kaip iš kokio konspekto susidėlioti perskaitytas Byung-Chul Han mintis. Nors autorius beveik neliečia buitinio lygmens, tačiau būtent savo filosofinėmis mintimis nusako, kodėl klestintys ir smarkiai dirbantys europiečiai vis mažiau nori turėti vaikų, kodėl lengviau auginti du šunis ir nekęsti kaimyno vaikų, kodėl sunku išgyventi 30 ar daugiau metų santuokoje, kodėl nebemokame priimti kito ir taip aršiai įrodinėjame savo vertę ir nuomonę, kovojame ir vartojame, kovojame ir vartojame... Esame užvaldyti Arėjo inertiškos jėgos, bet iš paskutiniųjų taip trokštame būti mylimi, mylintys ir besąlygiškai pripažinti, – bet dažnai tik tiek, kol kelio nepastoja Narcizas, neleidžiantis išnykti ego.

 

Jūsų Maištinga Siela