Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Jaume Cabré "Prisipažįstu"

Jaume Cabre. „Prisipažįstu“ – Vilnius: Alma littera, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Retais atvejais galima perskaičius knygą paploti ir pagirti. Dar rečiau, kada norisi tą knygą saugoti ir šaukti visam pasauliui apie jos įdomumą, bandyti trumpai įvardyti jos privalumą. Viena iš tokių, žinoma, yra katalonų rašytojo Jaume Cabre didžiulis romanas Prisipažįstu (ispan. Yo Confesso), kurią į lietuvių kalbą išvertė Valdas V. Petrauskas, o išleido Alma littera. Išties knygą pirmą kartą išvydau rudens viduryje viename knygyne ir iškart patraukė dėmesį puikiai pačią knygą atliepiantis viršelis. Dar nė neatsivertus atgalinės knygos dalies, energetiškai buvo galima knygą pajausti, jeigu tai išvis įmanoma: knyga tuokart surado mane, o aš ją. Vėliau įvairios recenzijos, komentarai, topai tik patvirtino, kad knyga išties neeilinė, nors ją ir išleido komercinė leidykla, tik retkarčiais nušvintanti vienu kitu išties puikiu kūriniu.

Kad knyga vertinga, niekas tikriausiai nesiginčys. Romanas Prisipažįstu beveik 800 puslapių storio epas, kuris pasakoja Adriano Ardevolio gyvenimą nuo mažumės iki jo mirties su daugybe istorinių inkliuzų, netikėtai paradoksalių šalutinių siužetų, kurių veiksmas nusidriekia net iki gūdžių viduramžių, kol galiausiai (nors įgudusiam skaitytojui aišku nuo pat pradžių) visose paralelinėse tikrovėse-pasakojimo linijose randasi vienas ir tas pats Adrianas. Rašytojui kažkaip pavyko išvengti fantastinių reinkarnacijos vaizdavimo būdų ir užteko pasitelkti vien nuojautas, ryškias aliuzijas, atsikartojančius įvykių niuansus. Jeigu pagal Prisipažįstu būtų pastatytas vaidybinis filmas, tai tikriausiai jis būtų kažkuo panašus į David Mitchell‘o romano Debesų atlasas ekranizavimą, tik be ateities įžvalgų ir fantastinių motyvų.

Daugiasluoksnis pasakojimas ir dėmesys intelektualiai aplinkai tampa stipriausia šios knygos idėjine jėga. Tiems skaitytojams, kuriems patinka ilgi nenuobodūs, bet priešingai – provokuojantys, grakščios idėjinės architektūros konstruojami pasakojimai kaip L. Tolstojaus Karas ir taika, F. Dostojevskio Idiotas, Nusikaltimas ir bausmė, M. Proust Prarasto laiko beieškant ar netgi egzotiškojo Salman Rushdie romanai, manau, šis tvirtai suręstas pasakojimas turėtų greitai atsidurti Jūsų namų bibliotekoje. J. Cabre išlaiko tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą, kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius, pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.

Muzika viena ryškiausių meno šakų šioje knygoje, kurios kruopščiai mokosi vunderkindiškų savybių turintis mažasis poliglotas Adrianas, mokantis per dešimtį skirtingų kalbų. Knygos pradžia smarkiai paveiki, joje atsiskleidžia uždari ir tik nuo tėvų valios priklausomas vaikų auklėjimas XX amžiaus pirmoje pusėje. Tėvo ir motinos auklėjimo politika, Adriano užimtumas kartais toks aštrus ir įtemtas, kad negalima atsiplėšti nuo knygos, todėl lyginant su gana išsišakojusia knygos pabaiga, pirmoji romano pusė atrodo kiek stipresnė, vėliau galima pajusti ištęsimo ir idėjinio „mindžikavimo“. Mažasis Adrianas visą gyvenimą engia muzikos meno ir trokšta visai ko kito, o štai jo draugas Bernatas, kuris neturi vidinių galių griežti tobulai smuiku, tampa jo viso gyvenimą neišsipildžiusios motinos svajonių „trofėjumi“. Kartais skaitytojui gali pasirodyti keista, kad per tiek dešimtmečių du draugai grumiasi su savo vaikystės demonais: Bernatas trokšta būti solo ryškus atlikėjas, todėl imasi literatūros, tačiau jo rašymai neturi vertės, o Adrianas, bėgęs nuo smuiko, imasi kalbų ir kolekcionuoti supirktus rankraščius. Kartais atrodo, kad draugai vieni kitiems pavydi, Adrianas menkina savo atviromis nuomonėmis Bernato kūrybą ir sako, kad jis gimęs muzikai, o Bernatas nesupranta, kodėl Adrianas metė smuiką... Rodos, smuikas, kuris guli Adriano tėvo seife, pelnytas kriminaliniais būdais iš holokausto krematoriuman pasiųstų žydų tampa šių konkuruojančių ir liūdnų draugų jungiančiu simboliu. 

 Rašytojas Jaume Cabrė.

Romanas ne tik apie draugystę, bet ir meilę, kuri kone sumitinta iki Euridikės ir Dantės Beatričės. Adrianas taip smarkiai įsimyli žydaitę Sarą Epštein, kad kartais atrodo, jog jis myli ne pačią moterį, bet būvimą šalia jos ir meilės idėją. Tą sumitinimą sustiprina keli romano pasakojimo sluoksniai: paties Adriano romano rašoma versija apie savo gyvenimą ir Bernato kuriama nusavinta versija. Tačiau kad ir kokia atrodytų šioji meilės linija, kur, bent man, romane atrodė viena nykiausių pasakojimų gijų, kur kas įdomesnė buvo neregėto talento išvaistymas pavėjui, kai žmonijai veikėjai galėjo suteikti kur kas daugiau nei suteikė iš tikrųjų. Kartais personažai atrodo begaliniai melancholikai, sergantys statiška depresija, trūnijantys laiko būčiai, kaip kad rašytojo G. G. Marquez personažai. Tačiau kad ir kiek tų aplinkybių ir gijų J. Cabrė besukurtų šiame epiniame pasakojime, didžiausias idėjinis branduolys – blogio ir atpirkimo, jos nuplovimo, apsivalymo motyvas, kuris per personažus kartojasi kaip koks užkratas. Biblijinis krikščioniškos nuodėmės kaip blogio sampratos pagrindas romane sužvilga įvairiais rakursais, kartais atrodo, kad autorius pamiršo ir pernelyg nukrypo į siužetus nuo blogio idėjos, bet žiūrėkite, štai jis pasireiškia kitoje situacijoje visiškai kitaip. Adrianas perima tėvo nuodėmę dėl kriminalinės praeities, todėl jo mylimoji Sara nuolat jaučiasi besitraukianti atatupsta: užsidariusi savo kambaryje nuolat piešia viena juoda anglimi, apmąstydama savo santykį su žydų praeitimi ir atpirkdama savo praeities klaidas. Kaip išpirkti tai, kas iš pažiūros tau nepriklauso? Tėvo nuodėmės persekioja Adrianą, tačiau blogis vaikšto iš gyvenimo į gyvenimą ir konceptualiai žiūrint, per tuos ištisus šimtmečius štampuoja ir atsikartoja panašiomis paradoksaliomis situacijomis.

Rodos, tuose šimtmečiuose, jungtų nuojautos, glūdi tie patys nuolat reinkarnacijos principu gimstantys veikėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nuodėmės atpirkimo idėjos eina per žmones ir kultūras „ieškodama paguodos“ arba tikslaus suvokėjo, kuris įvardytų, pagal kokią matricą rutuliojasi žmogaus likimas. Be analogiškų situacijų per šimtus personažų jungiamuoju simboliu tampa smuikas, padarytas prieš daugel amžių iš ypatingojo klevo, kuris užaugo miške iš užkasto lavono kišenės, perimdamas į savo medieną žmogaus griaučių ir likimo sunkumą, taigi ir blogio prigimtį. Vėliau smuikas keliaudamas per įvairias kartas ir kultūras tampa kaip prakeiksmo estafetės lazdelė, bet iš esmės ir materialus blogio užkrato simbolis, sujungiantis ir čia pat išskiriantis ištisas kartas. 

Esminio romano kūrybiškumo kertiniu rodikliu tampa dinamiškai kintanti kalba. Sakinys gali prasidėti viename laike, kurį pasakoja kuris nors XX amžiaus veikėjas, o užbaigti geba viduramžių vienuolis. Atrodytų tokia kalba sunkiai sutvarkoma ir chaotiška, bet rašytojui šįkart pavyko kalbą paversti meninių vaizdų ir istorinių klodų ekskavatoriumi, kuris išvarpo kompostą taip, kad suprastume, kada joje lapai supuvo prieš dešimtmetį ir kada prieš šimtmetį. Populiariosios literatūros skaitytojus toks kalbos kodas gali šiek tiek erzinti, bet manau, netgi ir jiems įkandama. Milžinišką darbą nuveikė vertėjas Valdas V. Petrauskas, kuriam teko milžiniškas intelektualinis dirvožemis, katalonų ir ispanų kultūros nuorodų perpratimą ir perteikimą lietuvių kalba paversti savaime suprantamu dalyku. Kartais būna, kad giriame vertėjus už tiesiog gerą vertimą, tačiau kai kada jaučiasi ne vien įdirbis, bet ir kultūrinis „užkulisinis“ darbas.

Dievaži, šioje knygoje nemažai jautrių epizodų, skaitytojui vėl teks grįžti ir į koncentracijos stovyklas, išgirsite ir apie Vilnių, apie kalbų genezę, apie muziką, karus, religiją, istoriją, skaitysite apie daugybę personažų, dalyvausite detektyviniuose įvykiuose, kurie švelniu nuojautomis grįstu magiško realizmo pagrindu sukurta kažin kokia pralaidi amžių istorija, kurią kruopščiai aštuonerius metus kūrė J. Cabrė, bandydamas brėžti istorinę priežasties ir pasekmės paradigminą. Skaitant ne kartą galima rasti sąsajų su jau mano minėtais rašytojais, su tuo pačiu Vėjo peizažas autoriumi Carlos Ruiz Zafon, kitais garsiais ispanų rašytojais, bet kažkodėl artimiausias iš viso, ką esu skaitęs, man pasirodė intelektualusis Umberto Eco. Tačiau tik panašus, nes Jaume Cabre turi savitą ir unikalią sukurptą pasaulį, kuriame vaikščiojau taip ilgai, kad ištrūkęs iš šios knygos gniaužtų, pasijutau taip, tarsi būčiau nugyvenęs atskirą kažkieno kito gyvenimą. Ir kartais atrodo, ne gėda dabar ir prisipažinti, įdomesnį nei savo paties gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela