Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mindaugas Kvietkauskas "Uosto fuga"

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kol vis dar po Kristinos Sabaliauskaitės perversmo laukiame dar vieno gero romano, kuris galutinai užbaigtų romano atsinaujinimo ciklą, lietuviškoje literatūroje vis dar atsiranda puiki tos elegantiškos ir daugiasluoksnės, aktualios eseistikos, kuri, regis, tuoj turėtų išsikvėpti, bet kasmet sulaukiame bent po vieną dėmesio vertos knygos. Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys Uosto fuga jau įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir vis dar nepaliauja atrasti savojo skaitytojo prieš visai atguldama į bibliotekų lentynas. Tiesą sakant, Uosto fugą įsigijau prieš gerą pusmetį, kai krimtau tuokart R. Rastausko Privačią teritoriją, kuri pasižymėjo intelektualiu šmaikštumu, tačiau, knygai įpusėjus, žavesys ja prigeso ir visko pasidarė tiek tiršta, kad tapo net nebeskanu, gal R. Rastauskas ir lėmė, kad M. Kvietkauską užmečiau pusmečiui į šalį. Štai M. Kvietkausko eseistika turi visus patraukliausius bruožus įtampai ir aktualumui išlaikyti iki pat paskutinio puslapio, todėl mano bibliotekoje eseistikai kaip pas šventą Petrą vėl atrakinti visi vartai.

Visų pirma, knyga dvelkia sąžiningos paties autoriaus pozicijomis, asmenybės, kuriai rūpi, kas dedasi su lietuvių kultūra, su literatūra, kaip kuriama istorija, kaip išsaugojama sukaupta patirtis, kuriai ne vis vien emigruoti, ar uždirbti šimtu euru daugiau. Pirmiausia knyga palieka išsilavinusio žmogaus užkrečiamą energiją, intelektualams suprantamą aktualijų lauką, o paprastiems mirtingiesiems, kurie save laiko už kultūros barų ar vien tik masinės kultūros vartotojais, vargu ar tekstai apskritai kuo gali pasirodyti įdomūs.

Eseistas savo tekstuose apjungia net keletą ryškių humanitarinių bazinių rezervų – literatūrą, istoriją ir filosofiją. Šios trys bazės sukuria stiprų išsilavinusio ir atviro žmogaus įvairiais kultūriniais rakursais piešiantį ir į dialogą su skaitytojais kviečiantį rašytoją. Retai kada beperskaitoma šiuolaikinė grožinė lietuvių rašytojų knyga, kurioje būtų mezgamas nuoširdus santykis su skaitytoju, verčiant kartu į problemas žvelgti kaip bendruomenė, tą įspūdį stiprina kai kada pasirinktas įvardis „mes“, pajunkant skaitytoją prie savęs kaip polifoninio balso elementą. Dažniau literatūroje visgi išryškėja individualioji rašytojų pozicija, klyksmai tyruose, cinizmo pliūpsniai, norit pritraukti skaitytoją prie intelektualių dalykų, tačiau M. Kvietkauskui šio masalo nereikia, jo stiprioji pusė lieka atviras santykis su skaitytojais, neprarandant ir kritiško žvilgsnio į nūdienos tautos kultūrinius procesus.

Pirmoji knygos pusė, ypač pirmieji trys-keturi Uosto fugos tekstai literatūriškai visumoje atrodo tvirčiausi, kadangi jie parašyti labiau laikantis poetinės literatūros krašto nei atviro dialogo, kuris taip tinka eseistikai. Pirmoji esė Uosto fuga pasakoja apie legendinę (mitinę?) Uosto gatvę Vilniuje, kurioje gyveno Sofija Kymantaitė ir pas kurią ateidavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Esė iš esmės iškart patraukia apsišvietusį žmogų, nes jis žino šias istorines asmenybes, yra priverstas sekti jų biografijos pėdsakais ir leistis į kažin kokį pusiau detektyvinę intelektualinę kelionę, nes istorija pasakojama trejais laikmečiais: viena jų vyksta Čiurlionio laikais, kita pasakojama Milašo ir Jadvygos meilės istorija ir paskutinioji apie paties autoriaus aptiktą Uosto gatvės kampą. Trys gijos ir paralelės, aplipintos istorinių paradoksalių, kontekstų, kuria mažo, bet gilaus idėjiškai ritmingo teksto įspūdį, įterpiant pasakotojo apsiskaitymo kontekstus iš literatūros barų.

Mindaugas Kvietkauskas

Gyvas kambarys apie rupūžes ir G. Orwellį tikriausiai bus vienas labiausiai įsimintinų rinkinių tekstų. Autoriui itin literatūriškai pavyko apčiuopti archajišką rupūžės įvaizdį ir jį „pritempti“ analogiškai ne tik prie šiuolaikinių migracijos procesų, bet elegantiškai ir poetiškai kone lengva filosofine ristele perbėgti per Vilniaus geografiškai besiformuojantį kultūrinį ir istorinį klodą, atskleidžiant kritinį santykį į lietuvių gyvenseną ir požiūrį, dažniausiai mėtant akmenis į biurokratinės valdžios darželį.

Uosto fugos centre – Vilnius, o ne Klaipėda, tai autorius aiškina per istoriją, kai Vilnius išties buvo uostu, kai Nerimi keliavo laivai ir garlaiviai. Ne tiek Lietuvos sostinė, kiek miestas autoriui (ir daugeliui iš mūsų) formavęs ir davęs asmenybių, todėl istorinės dokumentikos nuotrupų ir netgi akivaizdžios autoriaus aistros domėtis miesto praeitimi ir ieškoti pasekmės ir priežasties ryšių su šių dienų Vilniumi nuteikia detektyvinei kelionei. Panašiai būta tekste Amžino judesio miestas, kuriame savaip perpasakojama Vilniaus baroko statinių architekto genijaus Glaubicos biografija ir paties autoriaus detektyvinė kelionė, ieškant pražuvėlio šaknų. Apskritai malonu, kada autorius dažniausiai renkasi ne konkretų visokeriopai atskleistą žavinčią istorinę asmenybę, kiek paraleliai jungdamas su kitomis asmenybėmis, kartais visai netikėtai surasdamas panašumų tarp to, ko paprastai net intelektualiausias skaitytojas nebuvo pastebėjęs.

Štai Platanų šaknys nuo šiol vers tikriausiai kiekvieną skaičiusį nors kiek pasidomėti Sylvia Plath asmenybe. Neskaitant fakto, kad jauna literatė nusižudė, įkišusi galvą į orkaitę, M. Kvietkauskui labiau šioje esė rūpi feminizmo literatūros laikysena, nors čia pat teigiama, kad lytis kūryboje neturi reikšmės, tai tėra laikmečio kultūros požiūrių padiktuotos tendencijos. Tarp S. Plath vedama nuspėjama Virginios Woolf likimo ir kūrybos paralelė. Prisimenamas Savas kambarys, kurioje feministinė rašytoja išsakė savo moters rašytojos pozicijas, o M. Kvietkauskas persako visa tai plačiau, išeidamas ir palikdamas lyčių klausimą kitiems, ir prabyla lygindamas šias dvi rašytojas apskritai apie žmogų kūrėją, kuriam tiesiog yra būtinybė kurti: „...turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko? (p. 49)“.

Dar vienas įsimintesnių eseistikos tekstų rinkinyje buvo Esteros žirklutės, kuris teikė malonumo ir glumino. Visų pirma, parašyta vedant ryškias aliuzijas į Bibliją, aiškinant vardo reikšmę ir t. t. ir pan., tačiau šioji istorija apie žydaitę Holokausto metu išties stulbina, bet kai rodos, tuoj autorius sudės visus taškus ant i, staiga ima pasakoti apie savo ir Esteros susitikimą bei didžiulę sunkiai prieinamą žydų biblioteką, apie kurią, dievaži, absoliučiai nieko nežinojau ir tikriausiai, kas nesidomėjo žydais Vilniuje, tas ir nežino. Tie intelektualūs tramplynai ir netikėti rakursai M. Kvietkausko eseistikoje išties nuteikia įdomiam ir turiningam skaitymui.

Maždaug įpusėjus knygą, ima ryškėti kita knygos tendencija, labiau publicistinė, einanti labiau į dialogą su skaitytojais (daugelis jų publikuoti įvairiuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose), čia jau nebe tos svaiginančios istorijos apie asmenybes, kiek išgryninta eseistika per probleminį lauką, o jų autorius nesivaiko ir vienaip ar kitaip iš vienos esė į kitą atkartoja tomis gaidomis, kurios jam pačiam svarbios: apie poeto ir poezijos reikšmę, apie kultūros vertinimą, apie emigraciją ir t. t. Tekstai suguldyti nuo 1998 metų, kai kurie turi naujų prierašų, komentarų, įvairių svarstymų, todėl pabaigoje tekstai šiek tiek tampa dėl polemikos gaidų suvienodėję.

Nepaisant visko, rinkinys gyvas, jame išryškėja ne tik Mindaugo Kvietkausko asmenybė, bet ir piešiamas ištisas lietuvių literatūros peizažas, kuris turi empirinį autoriaus liudijimą, kritišką žvilgsnį į istorinius įvykius ir nūdienos sprendimus. Šiam literatūros peizažui svarbūs kontekstai, lietuviški ir pasauliniai, daug paradoksų ir paralelių kuria netikėtų rakursų žaismę, o sąžiningas pasakotojo balsas, kuris atjaučia ir supranta kitus intelektualus, kultūros ir meno žmones, atsidūrusius globalaus pasaulio pakraščiuose, leidžia nesunkiai tapatintis su autoriaus pozicijomis. Knyga labai estetiškai paruošta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, nespalvotos fotografijas, iliustruojančios ne tiek tiesioginėmis sąsajomis su tekstais, kiek papildančios jų paliktas emocijas ir būsenas. Tiesą sakant, nesitikėjau tokio gero rinkinio, todėl buvau nusiteikęs kritiškai, tačiau M. Kvietkausko balsas ir pozicija mano pasipūtimą pavertė atjautos, jeigu ne vandenynu, tai bent lietuviška dumbliais pražydusia kūdra.

Jūsų Maištinga Siela