Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomas Vaiseta "Paukščių miegas"

Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2014.

Sveiki,

Pirmosios knygos konkursas neretai žavi savo debiutų erudicija ir literatūrinėmis naujienomis. Nemenką atgarsį sulaukė ir Tomo Vaisetos prozos knyga Paukščių miegas, kuris buvo įtrauktas į įvairius literatūrinius topus, todėl nutariau perskaityti šiuos prozos tekstus, apie kuriuos taip gerai buvo atsiliepta ne tik tarp eilinių skaitytojų, bet ir tar pačių rašytojų bei literatūros kritikų.

Nesimpatizuoju smulkiajai prozai, tačiau kai kada būna dėmesio vertų tekstų. Žvelgiant į rinkinio visumą iš esmės išaiškėja ne tik paukščio miego metafora, bet ir apskritai T. Vaisetos kūrybinio kelio pradžia. Savo tekstais pagarsėjęs autorius informaciniuose portaluose ir periodinėje spaudoje, neseniai išleido romaną Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal ir jau sulaukė pirmųjų teigiamų recenzijų spaudoje. Regis, jaunasis autorius bus pastebėtas visuomenės vis dažniau, todėl pamažu formuojasi apie jį kūrybinė idėjų kryptis. Ir jau nuo Paukščių miego galima sakyti, kad ji susijusi su mūsų tautos praeities įvykiais, daugiausia tai karo meto formuojamomis situacijomis. Ar tai aktualu kalbėti šiandien? Tikriausiai nė vienas tuo neabejoja, kad istorija puiki motina ir yra ko iš jos pasimokyti ir prisiminti. Istorinių karo nuojautų rekonstrukcija primena juslių anatomiją, kuri iš esmės sukuria viso rinkinio bendrą energetiką. Kokia tekstų energetika ir apskritai ar apie ją kas nors kalba paskutiniu metu? Nelabai. O štai Paukščių miegas gana konstruktyviai ir apgalvotai sukaltas.

Būtent teksto disciplina formuoja akivaizdų rašytojų loginį mąstymą ir stilistiškai bei turinio atžvilgiu suvaldytus tekstus. Kai kurie tekstai, tarkime, Avietė, rašomi gana kieta sakinio konstrukcija, atskleidžiant autoriaus vyrišką mąstymą ir pasaulėvoką. Akivaizdu, kad svarbu autoriui atskleisti pojūčių sistemą, kaip vienokios ar kitokios ekstremalios situacijos paveikia tiek pasakotoją, tiek kūrinių veikėjus. Neretai jaunoji rašytojų karta mėgsta kalbėti apie pažeidžiamumą, menkumą arba priešingai – ciniškai ir aštriai, bet visgi patvirtindami iš esmės tą patį destruktyvųjį pasaulėvokos ir pasaulėžiūros pradą. T. Vaiseta ir apskritai visi tie, kurie rašo istorinius romanus ir novelės, kažkodėl to liudijimo lieka itin mažai. Regis, ten, kur to nihilizmo turėtų būti daugiausiai, istorinė distancija nutrina ir ekstremaliose situacijose pasirodo tas gyvnagis, kurio taip trūksta šiuolaikiniuose tekstuose – gyvenimo vertės patvirtinimo, o ne jo beprasmybės įrodymo. Nihilizmo užuomazgų neišvengia ir T. Vaiseta būtent tuose tekstuose, kurie yra šių dienų filosofiškai sugestikuliuotos situacijos, pvz., sėdėjimas su draugu kavinėje, tekste Birželio 15-oji. 

 Rašytojas Tomas Vaiseta.

Ne visi tekstai pasirodė patrauklūs. Užuot skaitytojas ieškojęs kokių nors užslaptintų kultūrinių simbolių, datų, aliuzijų į istorinius įvykius, trokšta dar ir stipraus epinio pasakojimo, kuris sužadintų vienokias ar kitokias emocijas. Vienas silpnesnių tekstų pasirodė Avietė, kurioje pasakojama apie avietyne besislepiantį vyruką, kuris belūkuriuodamas pamažu silpsta fiziškai ir protiškai, todėl paleidžia vidurius. Nors juslių schema aprašyta su dinamiškai įtikinamu polėkiu, tačiau siužetiškai klausiama: tai apie ką šis tekstas? Apie baimę ir garbę? Apie žmogaus menkumą ir atkaklumą? Regis, nieko neįvyko, todėl toks tuštokas jausmų ir juslių aprašymas ne kažin kuo ir patrauklus. Neįtikino ir Birželio 15-oji, toks filosofinis sofistinis gestas, kai kada blykstelėdavo tik geros idėjos. Apskritai žvelgiant, man labiausiai patiko Elgetų susirinkimas, kuris įsimena dėl didelių istorinių erdvių ir estafetinio pasakojimo dinamikos, brėžiant istorinį Vilniaus socialinį ir kultūrinį žemėlapį.

Be abejo labiausiai patikęs tekstas – Paukščių miegas, kuris pasakojamas dviem rakursais: viena istorija lyg ir eina tikrovėje, o kita tarsi užslaptinta, pilna sapnui būdingų motyvų. Čia išryškėja seksualinis požiūris dabar ir sovietmečiu: jaukus moters ir vyro guolis staiga tampa smarkiai Lietuvoje pavėluotos seksualinės revoliucijos plaustu, kuriame veriasi biseksualaus vyro prigimtis vienaip tenkinti savo prigimtinius poreikius, o kitaip gyventi viešą gyvenimą. Visa tai brėžiama per anekdotiniu virtusiu posakiu, kad Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo. Esama ir kitokių tekstų, vis pateikiančių savitą žiūros kampą, bet kartu ir žaismingą T. Vaisetos pasakojimo struktūrą. Neretai atrodo, kad kai kurie tekstai sukarpyti gabalais ir sudėti, stengiantis aprėpti kuo daugiau jausenų ir skirtingų veikėjų pozicijų. Tas labai sveikintina.

Apskritai kalbant, knyga itin didelio įspūdžio nepadarė: nesudrebino, neįbaugino ir itin nesudomino, tačiau analizuojant rinkinį, visgi tenka pripažinti, kad knyga turi šiek tiek novatoriškų bruožų. Gal ne tiek pasakojimo temomis, kiek, sakyčiau, pasakojimo struktūros elementais, skirtingų pozicijų ir žiūros taškų daugiamatiškumu. Knygą vertinčiau kaip neblogu debiutu, skiriant dėmesį ne tuščioms ir beprasmišką nihilizmą demonstruojančioms temoms.

Jūsų Maištinga Siela