Knyga: Didier Decoin "Karpiai imperatoriui"

Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Sveiki, skaitytojai,

Yra knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs) gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.

Leidykla Alma littera paskutiniuoju metu labai mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais vaizdiniais.

Prancūzų rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite. Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias pilnas nuotykių ir pavojų...

Siužetas, sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir, žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja, pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina, trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną, sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos, bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės, sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.

Didier Decoin.

Iš esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis – autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys, kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio procedūrų kaip: „Tyru mergišku moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.

Romane esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi išskirtinumą.

Romane esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“ vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos, o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant, nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.

Griaudžioji šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga, tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.

Nieko ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Žuvys, karpiai ir drakonai apie knygų viršelius: "Pekino dienoraščiai", "Karpiai imperatoriui", "Žuvys ir drakonai"

Sveiki,

Knygų „nemėgėjai“ tikriausiai to nesupras, tačiau knyga toks jau daiktas... Kaip gyvūnas. Sakysite, kurgi ne. Ir galbūt jūs būsite teisūs. Štai beskaitydamas knygą „Karpiai imperatoriui“ ir žavėdamasis puikiu poetišku vertimu į lietuvių kalbą, dažnai mėgstu „atitrūkti“ tyrinėdamas knygos viršelį, bandydamas apmąstyti teksto privalumus arba trūkumus.

Ir kurgi tokie karpiai ar jų fragmentai man jau vaidenosi?

Greit akimis perbėgu per savo namų biblioteką ir randu! Ilgus metus lūkuriuojanti ir taip neperskaityta Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ bei Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ šiemet prikelti antrajam gyvenimui.

Rytų kultūra ir žuvys yra tai, ką itin mėgstu. Neslėpsiu, kaip tik iš šaldiklio išsitraukiau lietuviškų marinuotų linų, tačiau tai, kas valgoma, dar gali būti ir estetiška. Štai akvariumai ir vandens fontanėliai su margaisiais karpiais – tikra dzenbudistinė meditacijos atgaiva. O pas mane, be to, kas regima iškepus lėkštėje, dar estetiškai dekoruota ir ant knygų viršelių.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Undinė Radzevičiūtė "Žuvys ir drakonai"

Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, nė negalvojau kada grįžti prie rašytojos Undinės Radzevičiūtės (g. 1967) kūrybos po absoliutaus nusivylimo, kurį patyriau skaitydamas jos kultine knyga laikomą Strekaza (2003). Ilgai po nusivylimo reikėjo atsigauti, o dabar galvoju, kad ne nuo tos knygos pradėjau. Reikėjo iškart griebti Žuvys ir drakonai, kuri literatūros kritikų net pasirodžiusiems kitiems rašytojos kūriniams 180 ir Kraujas mėlynas vis dar laikoma pačiu geriausiu U.Radzevičiūtės kūriniu. Vien tai viliojo sugrįžti prie šios unikalios rašytojos ir suteikti sau šansą patirti savitą rašytojos stilių ir kuriamą pasaulį, apie kurį daugelis su neslepiamu pasimėgavimu taip gerai atsiliepia.

Vis bandau suvokti, kodėl Strekaza taip nepatiko ir tokį gerą įspūdį padarė Žuvys ir drakonai. Vienas didžiausių pastarojo romano privalumų yra kur kas labiau išplėtotas pasakojimas tiek plokštumoje, charakterizuojant veikėjus per jų dialogus, tiek istorinių kontekstų sąsajomis, kurios, manau, gali nustebinti ne vieną skaitytoją. Strekaza tiesiog buvo per trumpa knyga, kad būtų galima pajusti unikalų visapusišką rašytojos meninį pasaulį, o Žuvys ir drakonai apdovanoja skaitytoją teksto minčių gelmėmis ir tik šiai autorei būdingu stiliumi, kuris tiks iš pirmo žvilgsnio jau buvo susiformavęs Strekaza knygoje.

Nemenkas susidomėjimas Undine Radzevičiūte buvo Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, kurioje pristatyta Žuvis ir drakonai vokiškas vertimas. Tuokart knygos autorius negailėjo gerų žodžių autorei ir sakė, kad tai pasaulinio lygio romanas, kuris turėtų sudominti ne tik vokiečius, kas kad joje nėra lietuvybės ir tik kontekste šiek tiek nuskamba germaniškosios istorijos (kalbu apie Prūsijos istoriją). Kitaip sakant, U.Radzevičiūtę galima vertinti už nepataikaujantį stilių, kurį skaitytojas gali priimti dvejopai. Kai kam trumpi dialogai, kurie primena trūkčiojantį bendravimą, net ne bendravimą, o replikų karus, gali pasirodyti varganos ir „ištrupėjusios“ literatūros rodiklis, kai iš didelio rašto ir įmantrumo išeinama iš krašto, tačiau atidesniam skaitytojui, kuris turi šiokį tokį skaitymo kraitį ir jaučia skirtingas rašytojo energijas-stilius, gali pasirodyti Žuvys ir drakonai (ir apskritai visa autorės kūryba) kaip atskira visata. Taupus replikomis grįstas stilius kuria ironiško stiliaus įspūdį, kuris iš vienos pusės atrodo elegantiškas, konstruojamas tarsi origami, suskambantis tarsi taikliai demaskuojanti realybės absurdiškumą anekdotinė situacija, tačiau teksto prasmės atrodo ne visada taikliai dviprasmiškos. Kyla klausimų, ar veikėjams tikrai vertėjo vieną ar kitą sceną imituoti, kalbėti apie vieną ar kitą dalyką?

 Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.

Knyga rašoma dviem šriftais, kadangi kuriamos dvi skirtingos laiko atžvilgiu istorijos. Viena iš jų jėzuitų misionierių darbai Kinijoje (Uždraustasis miestas), kuriame tikėjimo ir misijos išbandymus atlieka Tėvas Kastiljonė, pastarasis galiausiai svetimoje šalyje pralaimi savo tikėjimo kovą ir grumtynes su kitos kultūros tradicijomis. Kontrastingai atskleidžiami jo psichofiziniai veiksmai ir dvasinės, vėlai pabudusio seksualinio alkio problemos. Kastiljonė dirba Imperatoriams tapytoju, bet iš kontekstų galima suprasti, kad jis yra tiesiog belaisvis ir neturintis kito pasirinkimo, kaip svetimoje žemėje priimti svetimą kultūrą. Kita istorijos linija primena moterų žuvyčių akvariumą – izoliuotas neaiškios šalies butas, kuriame trijų kartų moterys gyvena kasdienį gyvenimą, skaičiuodamos pro langą praeinančius kinus, priimdamos vienišų ir ne itin vykusių moterų likimus. Izoliuotoje erdvėje ypač pavyko sukurti įsimenantį senelės Amigorenos paveikslą: smarkiai prisirišusios prie giminės ir kartu jos nekenčiančios ir mylinčios portretas, kuri dėl savo kieto stačiokiško būdo priminė G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės senelę, Agotos Kristof Storas sąsiuvinis bei L.S.Christensen Įbrolis ar kitas skandinavų šeimos sagas, kuriose vaizduojamos stiprios moterys. 

Dviem klodais pasakojamos skirtinos ir itin nutolusios istorijos iš esmės turi prasmių vertikalę. Misionierių laikų kultūrų maišymasis ir šių dienų difuzija skirtingai veikia žmones, bet kartu išryškina tas konkrečiai romane neįvardijamas, bet nujaučiamas prasmes: kas yra „sava“, o kas „kitų“, kas yra „mes“, o kas yra „jie“, kas yra „žuvys“, o kas „drakonai“. Nors pasaulis Amigorenos pasklidęs ir Mama Nora trokšta gyventi kokioje nors saloje, viena iš dukrų – Vokietijoje, tačiau apsispręsti, kur tavęs reikia pasaulyje nėra taip lengva. Autorė viename interviu minėjo, kad tai knyga apie pabėgimą ir drįsčiau sutikti, kad ji teisi: skirtingų kultūrų difuzija romane rodo ne tik geografinį veikėjų kelionę, bet dvasinį, mentalinį poslinkį, norą įveikti ir kartu priimti.

Žuvys ir drakonai stebina ne tik plačiai aktualiais emigruojančios ir „nukraujuojančios“ Lietuvos aktualijomis, bet ir istoriniais kontekstais. Kurdama kultūriškai turtingą ir kai kada meditatyvų, Rytų pasakojimo pobūdį primenančią Kastiljonės pasakojimo liniją, autorė nemažai remiasi istoriniais kontekstais, įterpdama dailės ir architektūros kultūrinius palyginimus, Prūsijos karaliaus Fridricho kontekstą, XVIII-XIX amžiaus europines kultūrų maišymosi tendencijas, kurios įgauna meno (įskaitant ir literatūrą) priežasties ir pasekmės reprezentuojantį įspūdį, kitaip sakant, autorei svarbu, kodėl meno ir kultūros (iš esmės ir politinis) yra šiandien toks, koks jis yra. 

Daugiau nei 400 puslapių romane įvyko tiek daug, kad net keista, kad taip lengvai ir greitai skaitosi: tai lengvos ir gilios plunksnos valdymo požymis. Romanas Žuvys ir drakonas sunkiai lietuvių rašytojų kontekste su kuo nors sulyginamas kūrinys, kuris turi sodrių ir įtikinamų charakterių gausą, įdomius istorinius kontekstus, aktualius kultūrinių procesų virsmo prasmių paraleles ir paradoksus istorinės paradigmos atžvilgiu. Romanas paliekantis išties geros literatūros įspūdį, leidžia mėgautis intelektualams ir skaitytojams, kuriems užtenka kartais pramoginės ir ironijos nestokojančio pasakojimo. Žuvys ir drakonai yra neabejotinai paženklinta literatūrine išmone ir sėkmės žyme. Jeigu reiktų pradėti skaityti U.Radzevičiūtę, siūlyčiau pradėti nuo šio romano.

„Žuvų ir drakonų“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje:

Jūsų Maištinga Siela