1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Didier Decoin "Karpiai imperatoriui"

Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Sveiki, skaitytojai,

Yra knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs) gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.

Leidykla Alma littera paskutiniuoju metu labai mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais vaizdiniais.

Prancūzų rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite. Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias pilnas nuotykių ir pavojų...

Siužetas, sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir, žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja, pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina, trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną, sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos, bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės, sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.

Didier Decoin.

Iš esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis – autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys, kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio procedūrų kaip: „Tyru mergišku moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.

Romane esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi išskirtinumą.

Romane esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“ vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos, o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant, nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.

Griaudžioji šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga, tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.

Nieko ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marguerite Yourcenar "Rytietiškos novelės"

Marguerite Yourcenar. „Rytietiškos novelės“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų rašytojos Marguerite Yourcenar (1903–1987) knyga Rytietiškos novelės buvo netikėtas atradimo džiaugsmas. Stilingas ir minimalistinis knygos viršelis, kuris itin man patiko, kad net vien dėl jo norisi šią knygelę turėti savo namų bibliotekos lentynoje. Iš tikrųjų M. Yourcenar tikriausiai taip niekada nebūtų atėjusi iki mano skaitytinų knygų, jeigu ne viename interviu Kristinos Sabaliauskaitės prasitarimas apie naujus literatūrinius atradimus.

Rytietiškos noveles autorė parašė gana jauna, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau jos redaguotos ne kartą ir pasirodė kaip rinkinys tik devintajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, kiek keistoka, kad prancūzė rašytų apie Rytus, nebent ji pati būtų gyvenusi Rytuose. Pasirodo, M. Yourcenar buvo tikra keliautoja, intelektuali keliautoja. Turėjusi gerą išsilavinimą, iš knygų pažinusi Antikos kultūrą ir platųjį pasaulį, daugelį įvairių šalių mitus ir legendas, ji perrėmė istorijų pagrindus ir su dideliu kūrybiškumo užtaisu pertransformavo savaip. Autorė neslėpė savo homoseksualumo ir ilgą gyvenimą nugyveno su savo partnere, todėl ir jos kūryboje svarbi prigimties tema, tik Rytietiškose novelėse jos perteiktos potekstėmis, būdingomis apskritai rytų pasakojamajai tautosakai. 

Kalbant apie Rytus, mes dažniausiai įsivaizduojame maždaug tai, kas prasideda už Kaukazo t. y. arabiškos šalys ir tyrai bei kalnai iki pat Japonijos. Novelėse daug europietiškos kultūros, nes rinkinyje daug perfrazuota Balkanų bei apskritai slavų folklorinės kultūros kūrinių. Viena iš tokių novelių Mirties pienas, kuri pasakoja apie tris brolius ir vieno iš jų užmūrytą žmoną, kurios krūtis paliko išorėje, kad galėtų maitinti savo kūdikį. Apie besąlygiškai paklūstančią moterį patriarchalinėje visuomenėje, kur vyras paaukoja žmoną kaip vištos galvą ant kaladės. Kartu tai yra pasakojimas ir apie motinos bei vaiko ryšį, kai vieni įsipareigojimai yra gyvybei, o kiti įstatymams: „Paskui ir vyzdžiai skydo, virto tuščiomis akiduobėmis, kurių dugne šmėkščiojo Mirtis, tačiau jauna krūtinė liko tokia pat kaip anksčiau ir dvejus metus ryto aušroj, vidurdienį ir vakaro žaroj iš spenelių tekėjo stebuklingas pienas, kol galiausiai nujunkęs kūdikis nusisuko nuo krūtinės“ (p. 39).

Štai pirmoji novelė Kaip išsigelbėjo Vangas Fo apskritai būdingas kiniškas ir japoniškas atsidavimas, kur mokytoju pasikliaujama taip besąlygiškai, kad veikėjai tampa kone budistiškai preciziškai disciplinuoti, nepaisantys jokių kitų aplinkybių. Ši novelė – viena įspūdingiausių, ji turi nepaprastai gražių ir neįtikėtinų pasakojimo prasmių, susijusių meno ir tikrovės santykiais – tapytojo paveikslas su vandeniu leidžia herojams išsigelbėti ir išplaukti nuo tuoj įvyksiančios egzekucijos. Magiška, paprasta, bet genialu.

 Rašytoja Marguerite Yourcenar.

Ten kur rytai, ten ir daug pralieto kraujo, kažin kokios estetiškos ritualinės kančios, tai Rytietiškose novelėse taip pat esama: „Staiga Markas atsisėdo, dešine ranka išsitraukė iš kairiosios rankos vinį, stvėrė našlę už rudų plaukų ir pervėrė jai gerklę; paskui, kaire ranka išlupęs vinį iš dešiniosios, perdūrė jai kaktą, o abu akmeninius smaigalius, ištrauktus iš pėdų, suvarė į akis“ (p. 27). Kadangi ir mūsų tautosakoje esama smurto, taip ir Rytų kultūros pasakojimuose. Apskritai novelių veikėjai dažnai ujami, jie kovoja su prigimtimi, skirtingais įsitikinimais, suformuotais nerašytais įstatymais, todėl neretai atrodo, kad veikėjai būtinai turi kažką įrodyti, nes be to, jie pasidarytų paprasčiausiai nebeįdomūs ir nykūs.

Kita šio rinkinio stipri pusė – meninis teksto klodas. Nepaprastai tapybiška kalba, kur šitiek daug nuostabių ir lyg jau šiuolaikinei literatūrai nykstančių būdvardžių vartojimas. Čia tikriausiai reiktų padėkoti ir vertėjui Linui Rybeliui. Atrodytų, tokia kalba preciziškai manieringa, tačiau Rytietiškose novelėse to nėra, nėra net nuobodu, priešingai – žodžiai kaip stikliniai kalėdinės eglutės papuošalai, tokie gražūs ir trapūs, kad galima nusistebėti, kokia „skani“ ir graži gali būti pati kalba. Gausybė palyginimų, simbolių, spalvų ir metaforų – ištisa poetinės kalbos puokštė, būdinga visoms dešimt knygos novelių: „Anglys žioravo, paskui užgeso ir pajuodo kaip nuvytusios raudonos rožės. Ugnis išdegino ant Marko krūtinės platų apanglėjusį žiedą, panašų į šokančių laumių ištryptus ratus žolėje, bet vaikinas nesudejavo ir nė viena jo blakstiena nesuvirpėjo“ (p. 25). 

Magiško realizmo vaizdiniai, ateinantys iš įvairių tautų tautosakos savaime didina rinkinio meninę vertę. Jeigu pasiilgote geros literatūros, kur būtų pasiekta meninė harmonija, kur gražūs žodžiai, stiprus naratyvas, kur meninis vaizdinys pateikia daugiareikšmes prasmes, tada prašom – M. Yourcenar yra nuostabi rašytoja, kad jau pradėjau nekantrauti, kada vėl galėsiu ką nors paskaityti iš šios autorės knygų.

Jūsų Maištinga Siela