Knyga: Roy Jacobsen "Neregimieji"

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 264 p.

Sveiki,

Norvegų rašytojo Roy Jacobsen (g. 1954) romanas Neregimieji (noveg. De Usynlige) šiandien laikomas vienas geriausių šiais metais Lietuvoje išleistų verstinės grožinės literatūros knygų. Kad skandinavų literatūra turi puikias šaknis ir ji populiari Lietuvoje, dėl to tikriausiai niekam nekyla abejonių. Neregimieji nominuoti Man Booker Internationl premijai ir tikriausiai tik per plauką nepelnė šio apdovanojimo, nes išduosiu paslaptį – yra dėl ko.

Šiaurietiško dvelksmo knyga yra pilna gaivališkos gamtos atmosferos knyga. Kaip žmonės eina išvien su gamta, dirbdami ir patirdami kasdienybės grožį, tikriausiai lietuvių literatūroje tokį kūrinį galėtume įvardyti Vaižganto Pragiedrulius, tačiau Pragiedruliai šiandieninį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o Neregimieji grąžina gurmaniškam skaitytojui sunkiai nusakomą geros literatūros skonį. Visų pirma knyga trykšta autentiškumu ir autorius sukelia tokį stiprų empirinės literatūros įspūdį, kad taip ir norisi sužinoti, ar jis pats kartais ne iš Norvegijos šiaurėje pabirusių tūkstantinių salų?

Pasakojimo cente – XIX ir XX amžių sandūros laikotarpis, kuriame gyvena ypatingai asketiška šeima atokioje saloje. Iš tikrųjų jie nėra tokie asketai sąmoningai, tiesiog pati gamta ir geografinė padėtis juos pavertė atsiskyrėliais, kitaip sakant, neregimaisiais nuo likusio pasaulio. Jų pasaulis ir horizontai – tai salų virtinė, kur kiekviena kalvelė, statesnė uola, įlanka ar medis turi savo pavadinimą. Atrodytų, viskas labai kaimiška, jeigu ne besikeičianti atšiauri šiaurės vandenų žiema, kuri mums, lietuviams, visgi teikia egzotiškumo įspūdį. Kiekviena šeima turi po savo salą ir tai yra jų stiprybė. Gamtos gaivališkumas diktuoja jų gyvenimo ritmą.

Roy Jacobsen kuria atmosferinį romaną, kuriame tik iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta. Aprašoma geografinė zona, iš Rusijos atklydęs medis, beržynėlis ir kt., tačiau per tai, kaip papasakojama gamta, iš tikrųjų pasakojama to meto gyventojų gyvenimo filosofija. Tik iš pažiūros atrodo, kad pasakotojas porina apie aplinką, norėdamas išvengti tiesioginio žvilgsnio į veikėjus, bet tai tikriausiai būtų klaida, nes žmogus neatsiejamas nuo gamtos, romane jis kaip dar vienas geografinis objektas su savo pavadinimu (bent jau romano pradžioje).

Aprašomi kasdieniniai šeimos darbai itin poetiška ir turtinga kalba. Pasakotojo tone tvyro juntama išgryninta pagarba visumai, vengiant aštrių konfliktų, susipriešinimo akcentavimo, todėl sukuriamas dar ir sakralumo įspūdis. Kai Barbra nėščia pabėga iš salos, atrodo, tuoj kils skandalas, tačiau ne, ji vėl priimama į šeimą, pasakotojui nuslopinus pačių veikėjų nerimą ir žodžius. Atmosferiniame romane nesunku pajusti druską, vėją, jūrą, kietą šiaurietišką žemę. Būtų galima pasigesti intrigos, tačiau jos absoliučiai šiai knygai nereikia. Lėta teksto tėkmė kelia mąslumo, kasdienės egzistencinės pajautą, o iš pažiūros nuostabaus grožio saloje, miniatiūriniai įvykiai apie veikėjus atskleidžia kur kas daugiau nei atviri aprašymai įtempto siužeto detektyvuose. 

Roy Jacobsen

Kalbant apie veikėjus, jie turi savotišką šiaurietišką charakterį. Pavojinga gyventi saloje, orai čia permainingesni už pačius veikėjus: „Salos gyventojai nebijo, jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis (p. 55)“. Rimti personažai tik iš pažiūros atrodo gana statiški ir knyga atrodo tik iš pažiūros statiška. Besikeičiant laikui ir įvykiams, mirštant ir atsirandant naujiems salos gyventojams visgi išryškėja, kad pasakotojo centre visgi yra ne Hansas ir ne Martinas, ir ne Marija su Barbra, o būtent mažoji Ingrida, pasižyminti aštriu protu ir nuovoka. Ji ir Larsas yra naujosios kartos salos gyventojai, kurie neprarasdami tradicijų tęstinumo įveda novatoriškumo.

Persiritus romanui į antrąją pusę, kinta ir pasakojimo dinamika. Vis daugiau ir daugiau pasakojama apie žmonių gyvenimus, jų rūpesčius, ypač Ingridos rūpinimąsi svetimais paliktais vaikais. Jaučiama, kad kinta suardytas gamtos ritmas, civilizacijos pokyčiai ritasi per atokias Norvegijos salas ir kapitalizmas griauna iki tol nerašytus turto ir priklausomybės įstatymus. Vaikai, užaugę visą gyvenimą, susiduria su negailestinga industrializacijos jėga, kuri visiems laikams pakeičia pastoralinę atokios salos gyventojų kasdienybę. Viena iš esmių knygos filosofinių poteksčių būtų kaip iš neregimųjų tampama regimaisiais, apie žmogaus gyvenimą gamtos ir civilizacijos pokyčių laikais, apie mentališką, dvasišką ir socialinę adaptaciją, prisitaikymą, neprarandant archetipinio ryšio su savimi ir pasauliu.

Iš esmės visa knyga yra šeimos saga, apimanti tris kartas. Kažkiek priminė mano mėgstamos švedų rašytojos Marianne Fredriksson Ana, Hana ir Johana, taip pat kai kuriais atmosferiniais dalykais norvego Lars Mytting Plauk su skęstančiais – tai romanai, kurie aprėpia pačią gyvenimo tėkmę. R. Jacobsen tęsia puikias skandinaviškos sagos tradicijas, o jo novatoriškumas būtų pasakojimo išgryninimas, skausmingų gyvenimiškų pokyčių sūkuryje akcentuojamos sakralumo, romumo ir pozityvumo pusės. Romano kalba tokia taki, kad tikriausiai būtina paminėti Noros Strikauskaitės vertimo kokybę, dėmesys senovinės šiaurietiškos gyvensenos leksikai. Tai meditatyvi, išmintinga knyga, kurią be galo gera skaityti ir laikas neprailgsta. Prisipažinsiu – viena iš tų knygų, kurių nenorėjau, kad baigtųsi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela