Knyga: Alessandro Baricco "Abelis"

 

Alessandro Baricco. „Abelis“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau kuris laikas pagalvodavau, kodėl niekas nebeleidžia naujų italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) knygų. Pastarasis autorius buvo itin populiarus Lietuvoje, išversta dešimtis jo knygų, bet kurį laiką skendėjo tyla. Visai neseniai leidykla Tyto alba perleido Jūra vandenynas, vieną mėgstamiausių mano autoriaus romanų, matyt, neatsitiktinai, o labiau strategiškai, paruošdama ir primindama jau iš dalies ir pristatydama naujajai skaitytojų kartai, kas toks A. Baricco bei jo literatūra. Pasirodo, pats autorius buvo pristabdęs arklius ir paskutinį romaną, kuris neseniai išėjo lietuviškai Abelis (ital. Abel), rašė itin neskubėdamas, užtruko net aštuonerius metus. Apie tą tylos pauzę ir neskubėjimą autorius davė netgi interviu lietuviškai spaudai, galite pasiskaityti Audriaus Ožalo interviu „Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai.“ Na, o pačią knygą iš italų į lietuvių kalbą išvertė Igna Tuliševskaitė.

 

Mano paties santykis su A. Baricco ypatingas, nors ir nėra vienodas. Ankstyvieji jo kūriniai Aistrų pilys, Jūra vandenynas, City, Be kraujo buvo patys mėgstamiausi kūriniai, kurie atėjo į mano skaitytojo rankas pačiu laiku ir formavo literatūrinį skonį. Vėlyvieji kūriniai Jaunoji nuotaka, Emausas, Ponas Gvynas nebuvo tokie įstabūs ir stulbinantys kaip pirmieji. Tiesa, turiu kiek kitokį santykį ir su pasaulyje autorių išgarsinusiu romanu Šilkas. Juo taip pat nesu itin sužavėtas. Tiesą sakant, nenorėjau kelti jokių lūkesčių Abeliui, tačiau visgi tikėjausi vienaip ar kitaip susigrąžinti jau išnykusį ir atmintin nuėjusį A. Baricco knyginį pasaulį, deja, tikriausiai to padaryti nebeįmanoma, kaip ir, tarkim, su Salman Rushdie knygomis ar kitomis, kurios kadaise lengvai nustebindavo mane kaip skaitytoją.

 

Naujausias romanas Abelis turi paantraštę metafizinis vesternas. Taip jau nutiko, kad Abelį griebiau skaityti iškart po amerikiečių rašytojo Cormac McCharty romano Kraujo meridianas, o pastarasis dvelkė tikromis vesterno dulkėmis. Tiesa, pačiam Bariccui vesterno žanras, o tiksliau jo panaudota imitacija nėra naujas dalykas. Jis labai žavisi šiuo pasauliu ir žanru, tikriausiai buvo paveiktas senųjų kino filmų, todėl Abelis, Be kraujo ir man labiausiai iš trijulės patikęs City turi pretenzijų į vesterno pasaulį. Metafizinis? Savaip, kiek pats Baricco kuria savitą metafizinį pasaulį, t. y. pagrindinį veikėją Abelį Krou, kuris turi įgimtą ir žmogiškąsias ribas peržengiantį gebėjimą intuityviai šaudyti ir visada pataikyti, todėl savaip apdovanotas galiomis. Šį gebėjimą veikėjas jaučia iš virpulio, kuris padiktuoja, kada jam paspausti ginklo gaiduką, kad kulka tiksliai nuskrietų ten, kur reikia. Apskritai A. Baricco šiame romane pernelyg nesikeičia, laikosi savo programos kalbėti niuansuotai pabrėžiant kokią nors išskirtinai ryškų veikėjo gebėjimą, kuris dažniausiai tampa socialinės aplinkos pripažinimo požymiu ir drauge prakeiksmu pačiam veikėjui. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, stebuklingai talentingai grojantį Novečentą ar lemputes skaičiuojantį poną Gvyną iš ankstesniųjų Baricco romanų. Jo veikėjai utriruoti savo maniakiška talento dovana, o Abelis, žinoma, šaudymu.

 

Abelio gyvenimas primena Laukinių Vakarų tipinį vaikų-laukinukų likimą. Puiki raitelė ir gražuolė motina palieka vaikus, tėvas taip pat dingsta, senelis išjoja į Rytus ir vyriausiasis Abelis palydi brolius ir seserį į skirtingas pasaulio puses. Lilit, Džošua, Samuelis... Visi šeimos vaikai pavadinti Senojo Testamento vardais, turi savo veiklos sritis, likimą, programą. Visgi autorius išvengia tiesmuko Biblijos perfrazavimo, jis romane pateikia aliuzijų, tačiau atsisako plėtoti tipinę brolžuldystės istoriją, šioje istorijoje nelieka vietos Kainui ar kaip nors kitaip atpažįstamų Biblijos motyvų. Užuot kūręs intertekstualumą, autorius susitelkia į vesterno ir folklorinio bei Laukinių Vakarų kultūrines sąsajas, primenančias labiau Q. Tarantino filmo koloritą. Aklas Mokytojas mokina šaudymo meno ir gyvenimiškos filosofijos niekuo neabejojantį Abelį, tačiau tas pats Abelis yra užmezgęs romaną su Aleliuja, paslaptinga miestelio moterimi. Pastaroji turi sąsajų su dakotais, tose vietose gyvenančiais indėnais, kitaip sakant, baltųjų priešais vesterno laikais. Knygoje taip pat pasirodo atokiai gyvenanti ragana, kuri atlieka pranašės funkciją ir pasako Abeliui abstrakčią filosofinę mintį, jog šis dar nėra gimęs, o gims, kai iš tikrųjų numirs. Tiesą sakant, A. Baricco romane veikėjai nuolat kalbasi hiperbolizuotomis abstrakčiomis frazėmis, kurios atrodo labai eklektiškos, jeigu turėsime galvoje, kad vesterno pasaulio žmonės jokie filosofai, o veikiau primityvoki praktikai, trokštantys nuotykių ir stengiantys išgyventi.

Alessandro Baricco

 

Romane veikia senųjų filosofų idėjos, ypač Aristotelio. Abelis nuolat skaito filosofines knygas savo aklam Mokytojui, pats susigundo filosofų mintimis ir jo nedaloma tikrovė ima svyruoti, štai kodėl jis praranda ir pistolero, t. y. gebančio meistriškai šaudyti gebėjimą, nes jis įsileidžia abejonę, kurią dar labiau bando sustiprinti sugulovė Aleliuja, sakydama, kad Abelis mirs nuo kulkos, kadangi visi pistolerai anksčiau ar vėliau miršta nuo jos. Abelį sužavi idėja, jog viskas šioje visatoje jau nulemta iš anksto, netgi mūsų visų žaizdos, kurios dar tik prasivers, jau glūdi iš pažiūros sveikame kūne. Gelbėdamas su seserimi ir broliais motiną iš kartuvių, Abelis gauna kulką, tiesa, mes taip ir nesužinome iš ko, mirtis kaip lemtis iki galo romane išlieka neatskleista paslaptimi.

 

Mane viena labiausiai jaudinančių knygoje temų buvo tėvų ir vaikų santykiai. Po daugel metų vis tiek visi broliai ir sesuo Lilit ryžtasi gelbėti motiną, nors lyg ir turėtų jausti jai nuoskaudą, nes ji juos visus paliko likimo valioje. Tačiau vaikai dėkingi už suteiktą gyvybę ir nuoskaudomis negrindžia savo pareigos suteikti ir motinai gyvybę, t. y. išgelbėti nuo mirties bausmės. „Gal vaikystėje nedarome nieko kito, kaip tik išsižadame savęs, kad išgelbėtume savo motiną. Priprantam prie tų pražūtingų namų, kol galiausiai jie tampa mieli. Svarstau, ar dabar taip jaučiuosi. Bet neturiu laiko suprasti (p. 150).“ Vienas labiausiai žavinčių A. Baricco gebėjimų yra iš esmės užčiuopti ir keliais sakiniais apibendrinti veikėjų pasirinkimus, o sakinį nugludinti iki sentencijų, kurias galima cituoti kaip pavienes.

 

Kita vertus, romanas, lyginant su, pvz., City, atrodo neišplėtotas ir pernelyg fragmentiškas. Autorius akivaizdžiai nori tausoti žodį, sujungti istoriją maišydamas laiko sekas, tačiau daugelis dalykų lieka nelabai aiškūs, sutrūkinėję, neišspręsti. Galbūt būta pernelyg pasitikima skaitytojo sąmone ir vaizduote, kad viskas savaime susijungs į vientisą istoriją, tačiau man pasirodė, kad knygoje pernelyg palikta daug palaidų galų, pavyzdžiui, neišspręsta Aleliujos ir Abelio istorija (sužinojo, kad ji turi ryšių su indėnais, ir ką?), ragana pasako, jog Abelis turi gimti iš naujo (ir tik tokia raganos viso romano funkcija?), neatskleisti iki galo Abelio ir motinos santykiai ir pan., o vesterno pasaulis dekoratyvus ir stereotipinis. Nesakyčiau, kad Abelis mane kaip kūrinys sužavėjo, manau, autorius toliau plėtoja savo vėlyvųjų romanų vidutiniškas ištarmes ir pasakojimo techniką, kuri linkusi atsikartoti, sakyčiau, nebesukuria visuminės pasakojamosios istorijos didybės, trūksta ambicijų. Iš kitos pusės, bet juk tai A. Baricco, jis ištikimas savo unikaliam poetiniam stiliui, kuris, sakyčiau, yra bene stipriausias romano Abelis dėmuo, todėl verta skaityti vien dėl jo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Alessandro Baricco apie rašymą ir bėgimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Rašymas dabar yra natūralus įprotis. Galima tai palyginti su bėgimu. Daug žmonių mėgsta bėgioti. Tai padeda pajausti kūną, pusiausvyrą. Lygiai taip daug žmonių mėgsta rašyti. Kūrybinio rašymo kursai gali padėti atrasti tą pusiausvyrą, judesius, daryti tai su kitais tą patį mėgstančiais žmonėmis. Yra žmonių, rungtyniaujančių olimpinėse žaidynėse, jie turi trenerius, techninį personalą, kurie padeda daryti tai profesionaliai. Lygiai tas pats vyksta su rašymu. Yra žmonių, kurie svajoja tapti profesionaliais rašytojais, tiems žmonėms naudinga turėti trenerius, kurie gali padėti suprasti, kur yra jų stipriosios pusės.“ Alessandro Baricco.

 

Vis galvojau, kur dingo italų rašytojas A. Baricco. Mano kadaise pamėgtas rašytojas, kurio didžiumą dalį lektūros esu skaitęs su didžiuliu pasimėgavimu. Šiemet po itin didelės pertraukos pasirodys jo vesterną primenantis naujausias romanas „Abelis“. Laukiam.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Šilkas"

Alessandro Baricco. „Šilkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2009 – 108 p.

Sveiki, skaitytojai,

Galiu save vadinti užkietėjusiu italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) gerbėju. Kodėl? Man artima ir brangi A. Baricco literatūrinė melancholijos būsena, kaskart vis nauja raiškos paieška ir literatūrinis universalumas, kuris tinka tiek britams skaitytojams, tiek, manau, japonams, tiek lietuviams. Daugelis jo romanų labiau yra istorijos nei, sakykim, įprastai sukonstruoti romanai. Rašytojo kūriniai tiesiogiai siejasi su gyvenimo filosofija, o tapybiška literatūrinė kalba įkvepia stabtelėti ir pasigrožėti literatūriniu grakštumu bei poetika. Pasiilgęs tos literatūros griebiau dar neskaitytą, bet kultine knyga laikomą, jo kone geriausią ir populiariausią pasauliniu mastu pripažintą kūrinį Šilkas (ital. Seta), kuris Lietuvoje tapo toks populiarus, kad sulaukė trijų skirtingų leidimų.

Kiek keista, kad beveik suskaitęs didžiąją dalį A. Baricco knygų, vadinamą „geriausią“ pasilikau beveik pabaigai... Prieš dešimtį metų teko matyti ir filmą, pastatytą pagal šią istoriją, kuri taip pat poetiškai ir įsimintinai susižiūrėjo, tik nežinau, kaip šiandien vėlei vertinčiau šią ekranizaciją, nes mano paties požiūris į kiną kiek pakitęs... Bet štai Šilkas, perleistas leidyklos Tyto alba, tampa estetiniu požiūriu netgi knyga-dovana, kurią ne gėda dovanoti per Kalėdas ar gimtadienį, nes tai vienas gražesnių A. Baricco knygos leidimų.

Istorija pasakoja apie devyniolikto amžiaus Europą, apsėdusią šilko maniją. Prancūzijoje gyvenantis Ervė Žonkūras kasmet vyksta į tolimuosius Rytus ir parsigabena vikšrų kokonus, iš kurių jis daro šilko verslą, tačiau tiek Artimuosius Rytus, tiek Europą apninka maras ir sveikų kokonų nebelieka, todėl tenka dairytis dar tolimesnių kraštų, kuriuose maras nepalietė kokonų. Ir šitaip Ervė atranda kelią į tolimąją izoliuotą Japoniją, kuri ilgą laiką į savo salą nieko neįsileisdavo...

Aišku, būtų galima detaliai atpasakoti knygos siužetą, tačiau ne siužetiniai vingiai tikriausiai palieka didžiausią įspūdį, bet pasirinkta kalbėjimo maniera. Tapybiškame pasakojime šilkas turi ne vieną reikšmę – trokštamos prabangos ir švelnumo simbolis, trapumo ir perregimo gyvenimo, žmogiškųjų aistrų slėpinys už simbolinio šydo ir, žinoma, pats pasakojimo būdas, pereinantis į teksto sandarą, tampa tapybiškai trapus, turintis filosofinį matą. Šilko metafora glūdi ir rytietišką stilių imituojančiame teksto perteikime: knyga sudaryta iš 65 skyrių, kurie tarsi mažas pasakojimo salos, atskiros istorijos ląstelės, turinčios atskirą pasakojimo ritmą, primenančią rytietišką subtilų poezijos haiku ir tanka žanrus, kuriuose, kaip ir A. Baricco istorijos atkarpose, emocinis ir filosofinis prasmės „svoris“ suskamba paskutinėje frazėje. „Už nugaros plytėjo aštuonių tūkstančių kilometrų ilgio kelias, o priešais – ničnieko. Staiga pamatė, ką matė esant nematomą. Pasaulio pabaigą (p. 72).“

Alessandro Baricco

Kūrinio struktūros lakoniškumas pasitarnauja neskubiai kūrinio sąrangai. Šilke yra autoriui būdingų teksto kūrimo bruožų, ypač dominuoja jo mėgstamas pakartojimo elementas, kurį randame ir pasakojime Be kraujo, ir Novečente, ir romane City. Bet pasikartojimai veikia ne vien kaip teksto ritmas, bet veikiau kaip ceremonija, sena tradicija ritmiškai kartoti savo gyvenimą, kaip antai Ervė nuolat keliauja į Japoniją per Aziją, atrodo, kaskart vis tais pačiais geografiniais keliais, bet nuolat vis kažin kaip kitaip, kaskart įterpiant vieną neatitikimo detalę, kurią pastebi neskubri skaitytojo akis ir dėl to pastebėjimo jam suteikia malonumą. „Nujojęs arkliu du tūkstančius kilometrų Rusijos stepėmis, perkopė Uralo kalnus, keturiasdešimt dienų keliavo per Sibirą, kol pasiekė Baikalo ežerą, vietos žmonių „paskutiniu“ vadinamą. Tada Amūro upe Kinijos pasieniu plaukė iki Vandenyno, o kai jį priplaukė, Sabirko uoste laukė dešimt dienų... (p. 54)“.

Pasikartojimo ceremoniškumas siejasi su Rytų pasaulėžiūra, kur laikas ir žmogaus gyvenimas yra cikliškas, kaip antai gamta, kuri atsinaujina, kaip vikšras, iš kurio išsirita gražus drugelis, tačiau pasakojime esti ir europietiškų pasakos motyvų t. y. tikslių skaičių vardijimas, kelionės motyvas į tolimus kraštus, kurie suvokiami kaip tolimos nepažinios karalystės. Visa tai autorius apjungia dar ir su istoriniais faktais apie šilko kelią į Aziją, tačiau visa tai tėra tik kontekstas, audinys nupaskaoti vieno žmogaus, sakytume, meilės istorijai, bet, manding, labiau aistros gyvenimui istorija, kuri subtiliai lyg per šilką regima poetiškai filosofiniu matmeniu.

Tai gurmaniško stiliaus literatūra, kuri nedaro didelio poveikio siužetiškai, tačiau savo trapumu leidžia pajusti šilkinę literatūros galią imituoti bet ką ir dar kartą patvirtinama, kad literatūra ne koks nuobodus tekstų kratinys, o chameleoninė verbalinė origami, iš kurios galima išlankstyti beveik bet ką.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Emausas"

Alessandro Baricco. „Emausas“ – Vilnius: Alma littera, 2010 – 144 p.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, yra pasaulyje tokių knygų, kurias lengva skaityti, nes įvykiai veja įvykius, nes stilius lengvas ir neįmantrus. Yra tokių knygų, kurios turi kažin kokį sodrų ir tirštą stilių, gilią minties prasmę, skvarbią visumos idėją ir jas taip gera gurmaniškai skaityti palengva ir mėgautis. Yra tokių knygų ir rašytojų, kaip italas Alessandro Baricco (g. 1958), kuris kaip kūrėjas apima pirmųjų dviejų knygų tipų diapazoną: filosofinę gelmę ir stiliaus lengvą grakštumą.

Kažkas dar bandė šį, mano akimis, stebuklingą autorių lyginti su Paulo Coelho, kuris, bent jau man, po Alchemiko yra nepaskaitomas autorius, nes nei stiliaus, nei gelmės, vien plokščio pasaulio banalybės. Galima plokštumu apkaltinti ir A. Baricco knygą Emausas (ital. Emmaus), kuriame lyg ir prislopintas poetinis grakštumas, nebėra jūrų platybių, nepasiekiamų svajonių, kukius dalykus galėjome įskaityti ir saviškai patirti jo geriausiuose kūriniuose Jūra vandenynas, Aistrų pilys, Novečentas, City, Šilkas. Nuo 2000 metų autorius gerokai „suplokštėjo“, tačiau...

Tačiau vis tiek jis kaip gėlės žiedas vilioja savo skaitytojus bites. Matyt, iš to ilgesio. Taip, Emausas toli gražu nėra geriausias jo kūrinys, ir vargu, ar rašytojas kada nors beparašys geresnių kūrinių, tačiau romano visuma vis vien daro gerą įspūdį. Istorija pasakoja apie septyniolikmečius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie iš tolo stebi Andrė, mergaitę karalienę, gerokai subrendusią jų amžiaus merginą, kurios trokšta visi ir ji neatsisako. Smarkiai erotizuotame romane rasime daug jaunuoliškos aistros, geismo, kuris slepiasi po krikščioniškuoju įvaizdžiu. Vaikinu gaujelė, iš kurios perspektyvos žvelgiama į pasaulį, randasi dvigubo pasaulio standartai: vienas nevaržomas pasaulietinis, o kitas – smarkiai katalikiškų šeimų paveiktas, kone atitvertas pasaulis nuo pagundų, įrėmintas bažnytinių ritualų, senolių slaugos namų. Tačiau geismas abejuose pasauliuose yra tas pats geismas, kuris nori būti išreikštas, todėl jis tampa centrine veikėjų ir nelaimių varomąja jėga.

Iš tikrųjų veiksmas vyksta Italijoje, bet A. Baricco vienas iš tų rašytojų, kuris pasižymi tokia literatūra, kurioje nusitrina nacionaliniai ženklai ir tai, atrodo, gali vykti bet kur. Beskaitant vis dingojosi, kad istorija kažin kokia amerikietiška, vietomis labai priminė Jeffrey Eugenides kultinę knygą Jaunosios savižudės, kada iš vaikinų perspektyvos pasakojama apie šeimą per nuotolį, darant savitas išvadas, idealizuojant veikėjų ydas, moralinius nukrypimus.

Stipriausioji šios jaunatviškos istorijos literatūrinė vertė yra autoriaus mokėjimas aiškinti susipriešinusių pasaulių skerspjūviais – pasaulietinio (realaus, esamo) ir religinio (išgalvoto, bet siekiamo) sankirtomis. Kad ir koks atrodytų patogus, doras, pilnas moralės religinis pasaulis, kurį gyvena „geri“ berniukai, jis pagrindiniam pasakotojui atrodo kažin koks fasadinis. Tikriausiai nederėtų knygos turinio ir pasakotojo tapatinti su autoriumi, tačiau giliai povandeninės literatūrinės prasmių sankirtos suponuoja manyti, kad pats A. Baricco turi ne itin geriausią santykį su bažnyčia, nors kituose jo kūriniuose šių pasakojimo prasmių nėra. Iš ko tai rodosi? Iš to, kaip samprotauja pasakotojas, bandydamas priešpriešomis įvertinti religijos (ne)naudą.

Alessandro Baricco

Emausas – tai miestas, į kurį žygiavo žmonės, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, kai Dievas žmogaus pavidale buvo nužudytas, dar neprisikėlęs, vadinasi, pats nusivylimo metas, pačios sutemos iki dar vienas gerosios žinios – prisikėlimo. Savotišką meilės, aistros ir praradimų tamsumas išgyvena gauja katalikų berniukų, kurie vis labiau išsižada sekmadieninės bažnyčios ir vis labiau leidžiasi užvaldomi aistros ir pasaulietinio gyvenimo. Aišku, galima tarp eilučių stabtelėti ir pagalvoti, ar dėl tų nelaimių – savižudybės, abortai, žmogžudystės – yra tos pasireiškiančios aistros ar lokaliosios religijos priežastis? „Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis (p. 82).“

Kitas labai svarbus, kone beveik skausmingai knygoje aidintis probleminis laukas – tėvų ir vaikų santykiai, jų nesusikalbėjimas, šeiminis apleidimas „... mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi (p. 100)“. Akivaizdu, kad ne šventieji puodus daužo ir akivaizdu, kad neidealiame jaunuolių gyveniman ima kilti ir jų tėvų netobulas gyvenimas – neištikimybė, noras nusižudyti, abejingumas. Jie norom nenorom perima jų ydas ir polinkius, nors sekmadienio bažnyčioje katalikiškai šypsosi vieni kitiems. „Galimas daiktas, dieną mūsų širdys perpildytos gėdos ir pasibjaurėjimo, prasiveržiančio giliai viduje glūdinčiu liūdesiu, – mes kaip įskilę indai, suvokiantys savo slaptus trūkumus (p. 104).“

Galima numanyti, kad romano principas yra supriešinti tikėjimo ir potyrio, siekiamybės ir realaus pasaulio vaizdinius. Iš esmės tai tik būdas, kurį pasirinko autorius, norėdamas atskleisti žmogiškumo prigimtį. Pabaigoje įterpiama transvestito Silvijos istoriją – jį nužudo, tačiau pasakotojas filosofiniame lygmenyje kalba apie žmonių kūnus ir skirtingas prigimtis: kodėl vieni turi tramdyti ir būti tokiais, kokie nėra, o kiti, išėję iš komforto zonos, geba džiaugtis savo kūniškumu, bet už tai yra niekinami?

Labiausiai mėgstu A. Baricco kūrinio minties apibendrinimus kūrinių pabaigose. Kaip ir romane Be kraujo, taip ir Emause, pasakotojas padaro esminius apibendrinimus apie tikėjimą ir praktinį gyvenimą, apie įvaizdžius, kuriais sekame pamesdami savo kelią. Emause tai pati skaidriausia ir kartu skaudžiausia kūrinio dalis, nes romanas ilgą laiką bylojęs apie seksualinį jaunuolių gyvenimą, per jaunuolių patirtis pateikia savas išvadas, kurios ne vien grakščios literatūrinės plunksnos vertas skaitymas, bet byloja ir apie autoriaus gebėjimą emociniu intelektualu apčiuopti, – ko visada tikiuosi iš A. Baricco – nuslėptos ar paslėptas gyvenimiškos tiesos, kuri pasakoja apie mūsų prieštaringą ambivalentiškamą tarp gyvenimo būdo ir noro gyventi geriau, tarp gyvenimą namuose ir būvimą sociume, tarp kūno ir dvasios, tarp meilės ir keršto... Ir tai jis paverčia filosofine minties poezija.

Tiesiog negaliu nepacituoti. „Kur kas aukštesniu – mirties – lygmeniu paženklintas mūsų galutinis ir neatšaukiamas paveikslas, nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, – rodos, nesutaikomų kraštutinumų, tėvas sūnus šventoji dvasia, suvedimas į vienatinį lavoną, kuris yra ir nėra Dievas. Iš aporijos par excellence pasidarėme fetišką – vieninteliai visame pasaulyje garbiname mirusį dievą. Ir kaip dabar galėtume neišmokti šio neregėto gebėjimo – ir siekio įveikti bet kokį atstumą? (p. 136).“

Alessandro Baricco – galite jį mėgti, galite ne, – yra savitai genialus rašytojas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Alessandro Baricco "Novečentas"

Alessandro Baricco. „Novečentas“. – Vilnius: Alma littera, 2009 – 100 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie vandenyne plaukiojusį talentingiausią visų laikų pianistą Novečentą ir taip niekada neišlipusį į sausumą istorija tokia įtaigi ir svajingai užliūliuojanti, kad ji, rodos, tikrai turėtų turėti kokį nors prototipą. Kiek žinoma, šį personažą italų rašytojas Alessandro Baricco sukūrė fiktyvų, be jokio vargo įkvėpdamas legendinės dvasios dvelksmą, tarsi kokiam mediniam Buratinui padovanodamas gyvenimą. Pirmiausia Novečentas (ital. Novecento. Un mologo) buvo parašytas teatro scenai, vėliau 1994 metais iš pjesės atsirado ir ši knyga. Tai vienas žaviausių A. Baricco kūrybos laikotarpių, kai jis sukūrė, sakyčiau, pačias unikaliausias ir gražiausias savo knygas – Aistrų pilys, Jūra Vandenynas. Italų režisierius G. Tornatorė 1998 metais pagal šią kuklios apimties knygelę pastatė grandiozinę, vieną brangiausių italų istorijoje kino ekranizacijų Legenda apie pianistą.

Lietuvių kalboje šios mažos monologinės knygutės sulaukėme dviejų leidimų. Pirmasis 2000 metais, skirtas veikiau vaidinimui, o 2009 metais kiek kitokia estetiniu pagrindu, skirta veikiau brangiam atminimui ar net dovanai. Knyga daugiafunkcinė – ją galima remtis statant spektaklius, tai nesudėtinga ir gera medžiaga adaptuojant tekstą scenoje ir, žinoma, tai geras įkvepiantis tekstas sunkioms arba poilsio valandoms. Iš italų kalbos išvertė Audrius Musteikis.

Knygoje Novečentas, nors pagrindinis veikėjas Denis Budmenas T. D. Novečentas, tačiau visąlaik pasakojo vaidmens imasi pašalinis veikėjas – laivo trimitininkas, kuris laiko save geriausiu Novečento draugu. Iš šalies pasakojama istorija įgauna daugiau sakralumo, ilgesio ir legendos prieskonių, neapleidžia jausmas, kad pasakotojas poetizuoja, romantizuoja, suteikdamas mistinių niuansų savo istorijai. Citrinų dėžėje rastas Novečentas tampa tikra žvaigžde laive Virdžinietis, plaukiojantis po vandenynus. Iš šio laivo niekada neišlipęs Novečentas ir niekada jokio pianino mokytojo neturėjęs, tampa unikaliausiu šio instrumento meistru.

Alessandro Baricco

Talentas – tarsi galia, pranašumas prieš kitus laivo keliautojus, bet labiausiai unikaliu Novečentą daro jo charakterio savybės bei gyvenimo filosofija, kuri neįkandama ne tik skaitytojui, bet ir pačiam pasakotojui. Personažo ypatingumą gaubia kažkas neįvardyto, vidinė nujaučiama veikėjo paslaptis, kuri pasireiškia kartais absurdiškais poelgiais, kaip antai Novečentas susiruošia tik kartą per visą savo gyvenimą išlipti į krantą tam, kad pamatytų vandenyną iš sausumos. Tokių paradoksalių ir logiškai sunkiai paaiškinamų dalykų monologe yra ir daugiau, jie padeda sukurti žmogaus legendos įspūdį.

Alessandro Baricco yra talentingas istorijų pasakoti, būtent jam svarbiausia kūrinyje, įskaitant ir patį Novečentą, ne istorijos struktūra, ne charakterių ar įvykių kulminacija ir atomazga ir ne kitos teksto techninės dalys, bet būtent tai, kaip papasakota istorija –pasakojimo perspektyva, kuri reiškiasi gyvenimo filosofijos lygmeniu.

Pasaulėžiūros per ypatingą personažą žiūros taškas dažnai suteikia viltį, kad gyvenimas yra nepakartojamas, ypatingas ir be galo gražus. Novečento istorija, kad ir kokia ji tragiškos baigties (veikėjas susisprogdina ant dinamitų dėžės), teigia, kad gyvenimas yra trumpas, todėl gražus, kad gyvenimas yra pilnas galimybių ir tiek nedaug Novečentas (kartu ir mes visi) galime tomis galimybėmis pasinaudoti. Galbūt tų galimybių gausa ir išgąsdino tuokart Novečentą ant trečiojo laiptelio, lipant iš Virdžiniečio ir jis atgal sugrįžo ten, kur saugu. Galimybės gąsdina ir baugina, todėl jos dar gražesnės ir prasmingesnės.

„Nemanyk, kad aš nelaimingas: aš jau niekada toks nebūsiu (p. 73).

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Alessandro Baricco knygos / Books by Alessandro Baricco / I libri di Alessandro Barricco

Sveiki, skaitytojai,

Knyga yra toks „sutvėrimas“, kurį galiu įvardyti kaip priklausomybę. Sunku patikėti, juk priklausomybė tik alkoholis, seksas ir išmanieji telefonai... Dar velniai kas žino. Vienos knygos greit pasimiršta, kitos įstringa. Kaip ir rašytojai. Štai italų rašytojos Alessandro Baricco rašo universalias knygas, kurios tiek Švedijoje, tiek Turkijoje, tiek Argentinoje bus paskaitomas ir nereikia ten išmanyti etinių dalykų ar tuo labiau religinių.

Nors yra ir Lietuvoje kritikuojančių šį rašytoją, kad neva jo knygos pernelyg vaikiškos, poetiškos, siužetai išskydę... Tebūnie, bet tai rašytojas, kurį, bent jau man, gera skaityti. Tiesą sakant, jo tekstų vibracija pakylėta, turint galvoje, kad skaitau vertimus, tai kas slypi daugiau nei už kasdienių socialinių niuansų. Tad žaviuosi jo knygomis. Et!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Maištingos Sielos naktinis stalelis prie lovos

Sveiki,

Šįryt paskubomis, gulėdamas lovoje netoli savo naktinio stalelio, perskaičiau, kad žmogaus charakterį galima apibūdinti iš to, kaip jis bendrauja su restorano ar baro padavėja. Tiesą sakant, visur galima apibūdinti, kaip žmonės vienaip ar kitaip bendrauja – nereikia čia jokių spec. analitikų. Kai kada bendravimas gali būti apgaulingas, jeigu klientas, pvz., nusiminęs, yra patyręs lengvą šoką ir nieko tu apie tą žmogų vis tiek nenuspręsi, tačiau naktinis stalelis tikriausiai niekada nemeluoja – jis nemenkas žmogaus veidrodis.

Nekalbu apie nukramtytų nagų geldeles ir vaistų šūsnį, mobilųjį telefoną, bet ir apie kitus dalykus, kurie padėti ant spintelės ir jo stalčiuose. Dalijuosi šios dienos fotografija, kurioje mano naktinis stalelis. Tiesa, ne visada jis sutvarkytas, bet... dabar gal ir ne gėda parodyti, kaip jis atrodo dažniausiai.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela