Rašytoja Marina Stepnova. Interviu apie naujausią romaną "Sodas"

 Sveiki,

Prieš ruošdamasis kaip tik skaityti rusų rašytojos Marinos Stepnovos trečią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Sodas“, kaip tyčia, pasirodė ir viešojoje erdvėje Audriaus Ožalo pokalbis su mano mėgstama rašytoja. „Lazario moterys“ ir „Italų pamokos“ buvo puikūs kūriniai. Nors galbūt pasakojimo maniera ir stilius labiau patiko „Italų pamokos“, bet savo užmoju – „Lazario moterys“. Apie M. Stepnovos „Sodą“ girdėjau tiek daug visokiausių atsiliepimų, kad tikriausiai jau nebegaliu atidėlioti skaityti.

Man ji nepaprastai šiltas žmogus, kiek skaičiau jos įvairius interviu, man visada patiko jos gebėjimas viską perteikti tarsi sėdėtų su drauge prie kavos eilinę dieną ir aptarinėtų savo kūrybos užkulisius. O kas begali būti įdomiau tokiuose interviu, jeigu ne kūrybos užkulisiai? Dalijuosi interviu:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Laiko triukšmas"

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946) išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.

Nepasakyčiau, kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs, gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017 metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.

Tam įtakos turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių (1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys „patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps rankos.

Laiko triukšmas – biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas – komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje, kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.

Romanas daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“ Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su žmona Nita, meiluže ir vaikais.  

Julian Barnes

Neretai pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes: „Tironija reikalauja mylėti partiją, valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –  buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo – bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.

Nemažai autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos šnabždesiu (p. 142)“.

Iš tikrųjų Laiko triukšmas, bent man, netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga, nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D. Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti, kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.

P. S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą, kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999) takeliui.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela   

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela