Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela