Leidiniai: "Šiaurės Atėnai", "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Dalia Staponkutė "Vivat Regina!")

 

Sveiki,

 

Tik vasario mėnesį,

Gerokai jau atslūgus šventėms,

Sumirksėjau

Tyrinėdamas pirkinių čekį.

 

Nuo kada „Nemunas“ už 7 eurus?

 

Kada? Kada? Kada?

 

Kultūrinė spauda ir vėl pabrango.

Kaip sviestas, margarinas, grybai, uogos.

 

Kaip ir bilietai į Kino pavasarį,

Vilniaus viešasis,

Kaip ir paukščių dainos medžiuose,

Kaip ir viskas šiam pasauly.

 

Jau pabrango.

 

Tik kad ne vienodai.

Už kiaulienos kilogramą sumokėjau 3,50.

Už „Literatūra ir meną“ – 4 eurus.

(Dar euras ir bus tiek, kiek pernai dar gruodį

Kvadratinė „Nemuno“ plytelė).

 

Prabangioj šaly –

Prabangi kultūra,

Tik ją rašantys ir kuriantys

Kaip už kiaulienos paršą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Dalia Staponkutė apie besikeičiančią Lietuvą, imigrantus ir emigrantus

 

„Kiekviename Europos krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems, kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiviešpatauja parazitai. Jei, būdami stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame, išmokysime atvykusiuosius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai, mišrios poros ir šeimos.“ Dalia Staponkutė

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Zenonas Norkus apie Plutarcho biografinės literatūros kūrimą

 Sveiki,

 

Kas knygos mugėje stebėjo Dalios Staponkutės romano „Vivat regina!“ pristatymą, tas tikriausiai prisimins profesoriaus Zenono Norkaus sproginėjantį humorą ir nerimtumą, kuris, kaip sako psichologai, yra tikrų tikriausias intelektualumo požymis. Man pristatymas patiko, sužinojau ir literatūros teorijos, t. y., kad Plutarchas pirmasis kūrė dvi skirtingas sąsajų turinčias biografijas ir jas jungė į vieną knygos koncepciją, kaip supratau, D. Staponkutės knyga būtent tokia ir bus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Myrto Azina Chronidi "Išbandymas"

Myrto Azina Chronidi. „Išbandymas“ – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Dalia Staponkutė, išvertusi Kipro rašytojos Myrto Azina Chronidi romaną Išbandymas, iš esmės pratęsia savo pačios literatūra pradėtą Kipro kultūros sklaidą Lietuvoje. Žymi Viduržemio jūros salos rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, kas padėjo šiam kūriniui suskambėti kitomis ES kalbomis. Romanas, netelpantis į jokius žanro rėmus, pristatymuose akcentuojamas dėl savo formos unikalumo, o jeigu unikalumo, vadinasi, žanrų samplaika, jeigu žanrų samplaika, vadinasi, tekstas bus apsunkintas, tačiau kas baidosi žanrų difuzijų, tas niekada literatūros atradimų fronte negeria pasitenkinimo dėl naujo atradimo šampano.

To šampano troškulio vedamas, perskaitęs prekybos centre per išmanųjį keletą paskubomis rastų internetinių komentarų, griebiau įtartinai ploną knygą ir įsimečiau į pirkinių krepšį. Spontaniški pirkiniai, paskaičius vien atgalinę knygos viršelį, man iš esmės nebūdingi, tačiau knygos apimtis nebaugino, o ir eksperimentuoti, kaip ir pati knygos autorė, galiu sau retkarčiais leisti, tiesa?

Tiesą sakant, pažintis su egzotiško krašto literatūra (pagaliau tai ne Homeras, ne Sofoklis ir ne Dantė!), o kažkas išties šiuolaikiško ir įmantraus. Šįkart nepabijosiu vartoti žodžio įmantraus, nes romanas dvelkia eksperimentine literatūra – tokios neturime daug nei verstinės, nei lietuvių literatūros aruode. Eksperimentinis tekstas tarytum terapinio rašymo nuotrupos, kiek priminė sudėtingą Lenos Eltang romaną Akmeniniai klevai, kada skirtingų pasakojimų fragmentus jungia asociatyvus skaitymas, persipynę simboliai, pasikartojantys veiksmai, tačiau priešingai nei L. Eltang romane, kipriečių rašytoja nesistengia išvystyti sukarpyto naratyvo kruopščiai ir palieka daugybę pasakojime žiojančių skylių ir netgi vilkduobių, nuo kurių skubresnis skaitytojas ne visada gali pasijusti užtikrintas, jog tikslingai suvokia teksto prasmes.

Kitą vertus, galbūt eksperimentinės literatūros tikslas ir yra išmaišyti malkoje kortas taip, kad skaitytojas ir nesudurstytų visų naratyvinių prasmių arba kiekvienas juos sudurstytų kaip geba, todėl Išbandymą kur kas lengviau perskaitys kiprietis arba graikas nei statistinis lietuvis. Ar tai kerta per šios knygos pasirikimą skaityti ar neskaityti? Kerta. Nestabilumas Išbandyme epasireiškia kaip žaismingas kortų dėliojimas, daug keistų poetizuotų meilės pasakojimų, kuriuose išryškėja pietietiškos kultūros niuansai, aidi ir turkų 1974 metais okupuoto šiaurinės Kipro dalies istorinės aimanos bei aliuzijos į pietiečių rašytojus klasikus bei į tai, kas suponuoja pačiai autorei. 

 Myrto Azina Chronidi.

Gausybė tekstų pradžiose pateiktų epigrafų, citatų, kurios kaip niekada neerzina, bet papildo tekstą, rodo, kad tekstų konjunkcijas dar geriau pajus apsišvietę literatūrologai, pvz., vienas skyrius skirtas amerikiečių poezijos novatorei Sylvia Plath ir jos santykiams su vyru. Išimti iš jos eilėraščio frazių fragmentai naudojami M. A. Chronidi tekste, kurie persipina, papildo vienas kitą ir kuria savotišką tekstinę interpretaciją, grožinę eseistiką, vėliau S. Plath simboliai (mėnulis, veidrodis ir t. t.) nukeliami ir į kitus kiprietės tekstus ir galiausiai visi fragmentai tampa eksperimentiškai „šokantys“, tik iš pirmo žvilgsnio nebevaldomi, bet intuityviai „suvesti“ į reikiamas „vietas“. Tiesą sakant, toks eksperimentas nėra jokia novacija, nes autorės inovacija – tik pasirinkti įvaizdžiai ir temos šiam eksperimentui, bet net skaitant neteikia atpažinimo džiaugsmo, taigi kur tarp tų vilkduobių yra geroji šio romano pusė?

Sakyčiau, kad kalba yra viena stipriausių šio romano dalių. Žinoma, reiktų laurų vainiką dėti ir Daliai Staponkutei, kuri vertė, tačiau būtent Myrto Azina Chronidi, pasirinkusi ypač poetišką kalbą, nesibodi senų ir pigių meilės romanams būdingų klišių, kurios stebina savo nuvalkiotais įvaizdžiais, pvz. „Norėjau, kad jo siela paglostytų man veidą, dar kartą paliesdama mano lūpas, glostydama man plaukus, nuplaudama baimę, gėdą ir sąžinės graužatį (p. 32)“. Esama ir visai netikėtų, originalių palyginimų, pvz. „Saulė, kylanti virš kalnų ir panaši į apvalų bulvės traškutį, traukiamą iš maišelio... (p. 11). Tarp netikėtumo ir nuvalkiotumo atsiranda ir tai, kas iš esmės geba patraukti skaitytoją – tai egzotiškumo dvelksmas, sumišęs su religijų, Kipro krašto kultūrinėmis priemaišomis. Daug kur gelbsti autorės ir vertėjos išnašos, tačiau netgi man jų būta kai kur per mažai, ypač, kai imta naudoti mitologinius ir tautosakinius įvaizdžius, nusakant sunkiai suprantamoms pasakojimo transformacijoms, kurios kai kada atrodo bereikšmės ir manieringos, norint sukelti poetišką sakralumo įspūdį.

Tiesą sakant, man šis literatūrinis eksperimentas Išbandymas nepriimtinas – pažaidžiau ir gana. Jeigu jums, kaip ir man, labiau patinka stabili literatūra, siūlanti ne žaismę, ne laisvas asociacijas, juslių literatūrą ir nepažintų kraštų kontekstus, kurių istorija aiškinama išnašose, bet priešingai – geidaujate stipraus naratyvo ir epinio pasakojimo stabilumą turinčią literatūrą, tada Išbandymo nesirinkite, nes tikriausiai jį pralaimėsite taip, kaip aš pralaimėjau, užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pasakęs gėdingus žodžius: „Ačiū Dievui, kad tokia trumpa knyga!“

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela