Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis "Paradiso" kino teatras" / "Nuovo cinema Paradiso"

Sveiki,

Italų režisierius Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką abstulbinusį kino filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“ (2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.

Daugelis man rekomendavo ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas, tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma, išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?

Dėl gerų dalykų! Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas: gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geriausias pasiūlymas" / "The Best Offer"

Sveiki,

2013 metais geriausiu Europos filmu pripažintas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore „Geriausias pasiūlymas“ (angl. The Best Offer) (2013), kuris, tiesą sakant, buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus mano žiūrimų filmų padangėje. Nors kino kritikai filmą įvertino gana vidutiniškai, tačiau „Malenos“ (2000) režisieriui pavyko pelnyti daug prestižinių apdovanojimų ir susižerti žiūrovų simpatijas.

Filmas išties pasirodė keistas – bent jau iki pusės filmo sunku buvo susigaudyti, kas, kaip ir kur, todėl buvo labai įdomu. Mergina, norinti išparduoti paveldėtą turtą, susisiekia su geriausiu aukciono vedėju, tačiau pati niekada nepasirodo. Žiūrovui kyla intriga – kas toji mergina? Vaiduoklis? Robotas? O gal koks nors fantomas? Sunku pasakyti, todėl žiūrėti darosi vis įdomiau ir įdomiau dėl netikėto ir intriguojančio scenarijaus. Ir tai nėra vien tik geras scenarijus. Jau kaip gerai vaidina „Oskaro“ laureatas Geoffrey Rush, tai tik dar kartą patvirtina šio puikaus aktoriaus talentą. Apskritai italų režisierius viską pateikia estetiškai stilingai, suteikia pabūti prabangaus ir intelektualaus meno atmosferoje, kur galerijoje išdėlioti paveikslai suteikia tiek filmo veikėjams, tiek žiūrovams kažin kokio nenusakomos didybės jausmo. 

Prabanga derinama su mistiniu kone kriminaliniu siužetu. Po filmo kyla daug klausimų dėl veikėjų tolimesnių likimų – kiek viskas buvo apgaulė, o kiek klastotė? Ar įmanoma sufalsifikuoti pačius jausmus? Filmas su geru ir keistu scenarijumi verčia suklusti ir įtarti filmą esant išties labai gerą. Nors link pabaigos daugmaž jau galima daugiau ar mažiau viską nuspėti, bet vis tiek tikiesi kažko itin mistiško, kokio nors androido ir žmogaus ryšio, tačiau kartais vaizduotė apgauna ir viskas būna kur kas paprasčiau. Rekomenduoju visiems kino gurmanams ir neišrankiems žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malena" / "Malèna"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Malena“ (ital. Malena) (2000), kuris mums pasakoja gana ekspresyvią paauglio ir miesto kekšės Malenos istorijas. Filmas stengiasi perteikti paauglio berniuko tapimu vyru, jo beribį vaikišką naivumą ir supratimą, kas yra gerai, o kas yra blogai. Per šį personažą pasakojama ir Malenos, kuri per karą neteko vyro, gyvenimo istorija. Dėl savo nepakartojamo grožio nuo Malenos nusisuka visas miestelis, žmonos jos nekenčia, nes mano, kad ji kekšė, vyrai ją varsto akimis ir bijodami savo žmonų, nepriima į darbą, todėl Maleną ištinka badas, o bado privesta ji ima pamažu parsiduoti vyrams... Ją nuolatos stebi iš tolo mažasis Renato ir neslepia savo seksualinių fantazijų...

Filmas piešia provincialų miesto gyventojų elgesį Antrojo Pasaulinio karo metais, filmas turi puikias dekoracijas ir kostiumus, todėl viena iš stipriausių šios juostos pusių, sakyčiau, yra įtikinamai atkurta laikmečio atmosfera. Pats filmas pasaulyje sulaukė nemenko žiūrovų susižavėjimo, nemenka dalis ir kinų kritikų, tačiau man asmeniškai juosta pasirodė truputį per „lengva forma“. Daug dalykų režisierius nusprendė perteikti komiškai, o neįtikinamas miestelio žmonių santykis su Malena, hiperbolizuoti žvilgsniai, masiniai gašlūs nužiūrėjimai atrodo lyg iš komikso, todėl Malena tampa komikso personažu, o ne tikra karo laikų auka. Tokiu ironijos, sarkazmo scenų būta ne vienos, jie netgi pakvipo miuziklo kompozicijomis, todėl tikroji drama ir herojų skausmas prigęsta... Tačiau kas mėgsta susintetintas gražias dramas su atitinkamu istoriniu laikotarpiu, manau, kad šis filmas tikrai patiks.

Vienareikšmiškai negalėčiau pasakyti, kad tai prastas filmas. Negalėjau atitrauktiakių  nuo „sultingosios“ Monicos Bellucci – ji gimė tobula, kaip čia išsakyti, ne tik proporcijų, bet ir energetikos moterimi. Labai gražiai atrodė ji šiame filme, kad retkarčiais pamiršdavau Italijos dvasią ir gerėdavausi vien tik ja. Filmas taip pat nebuvo nuobodus, visai neprastas scenarijus ir aplinkybės, tik pasirinkta raiškos režisūrinė forma man pasirodė šiek tiek per „lengva“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela