Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "City"

Alessandro Baricco „City“. – Vilnius: Alma littera, 2002.

Sveiki, skaitytojai,

Jau gerokai apleidau kažkada leistą Alma littera nuostabią knygų serija Dvidešimto aukso amžiau fondas, kurią beveik surinkau, tik perskaityti niekaip nepavyksta, mat vis iššoka naujos knygos, nauji horizontai, nauji pasauliai. Su puikiuoju italų rašytojų Alessandro Baricco susipažinau pirmiausia perskaitęs jo puikų romaną Aistrų pilys, prieš keletą metų – Jūra vandenynas. Po Jūra vandenynas praktiškai neabejojau, kad sugrįšiu prie šio autoriaus, nes jį skaitant apima kažkoks keistas magiškas jausmas, kad rankoje laikai nepaprastą knygą, kuri dreskia egzistencijos siūles ir nuneša tave į paralelinę realybę, kur melancholija tampa tiršta būties sudedamoji dalis. Sunku nusakyti šį jausmą žodžiais, nes tiek, kiek esu skaitęs literatūros, nė vienas autorius nėra tokio kitoniško jausmo suteikęs.

Jo romanas City ilgokai pratūnojo mano namų bibliotekoje, tiesiog keistai laukiau, buvau paveiktas įvairių internetinių komentarų, kad šioji autoriaus knyga kur kas silpnesnė, ne tokia sodri pasakojimu ir kad ją apskritai sunku skaityti. (Štai taip mane veikia visokios internetinės rašliavos ir padrikos replikos – stabdo, paralyžiuoja, neleidžia džiaugtis maloniais atradimais. City neabejotinai yra A. Baricco knyga, parašyta tokiu pat puikiai subrandinto vyno stiliumi). 

City knyga siūlo pasinerti į kelių siužetų pasakojimą. Nors daug kas šioje knygoje akcentuoja vesterną, tačiau kur kas daugiau vietos pasakojime užima istorija apie vaiką genijų Gouldą. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad pasakojimas kažkoks bejausmis ir Gouldas neturi jausmų arba yra antiagnostinis veikėjas, nelinkęs į pasaulio analizę, nuobodžiai vaikšto į paskaitas, tačiau nereflektuoja potyrių, kalba trumpais sakiniais ir nė kiek neprimena genijaus. Priešingai – vaikas, kuris negali panešti genijaus etiketės, tarsi pripažinimas tampa našta, priešu, atėmusiu jam vaikystę ir džiaugsmą. Jis nuolat eina prie mokyklos, retkarčiais galvoja apie Nobelį, stebi mokinius, tačiau su jais nedraugauja, pats yra izoliuotas genijaus statuso aptvare ir bendrauja tik su išgalvotais draugais – milžinu Dyzeliu ir nebyliu Pumerangu. A. Baricco sukuria personažo galybę ir gelmę kažką neapčiuopiamai eliminuodamas ir pridėdamas sveiku protu nesuvaldomą aistrą, galgi net talentą būti etikete. Boksininkas Laris trokšta tapti pasaulio čempionu, generolas bendrauja su sūnumi tik telefonu ir keistuolė „auklė“ Šatsi Šel, kuri trokšta leistis su Gouldu į pasaulį geltonų gyvenamuoju autobusiuku, bet nuolat rašo vesterną.

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Knygos veikėjai turi begalės aistrų, kaip ir ankstesniuose autoriaus romanuose, jų biografijos išgaunamos per ypatingą jų charakterių žodinę tapybą, akcentuojant jų trūkumus, demoniškas kančias kaip privalumus, poetizuojant, todėl nuolat atrodo, kad Gouldas, Šatsi, Laris, generolas, futbolo treneris ir vesterno veikėjai balansuoja ant beprotybės slenksčio. Įdomu ir tai, kad jie beviltiškai pakantūs vienas kitų beprotybėms ir aistroms, silpnybėms, todėl jų „draugystė“ ir dialogai, kurių romane gana daug, atšlieja veikėjus kaip atskirus kosminius darinius, tarp jų nuolatos veriasi beviltiška praraja, nutrūkę žmogiškieji ryšiai, kitaip sakant, kiekvienas veikėjas kovoja su savo gyvenimu, todėl tampa uždari citadelėje, uždarame savo vidiniame mieste. Iš esmės ši veikėjų pozicija siejasi ir su knygos pavadinimu „Miestas“, veikėjai yra savo lūkesčių ir beprotybės vergai, tačiau ir pati romano struktūra, pereinantys atskiri siužetiniai pasakojimai komponuojami kaip atskiri kvartalai.

Šioje knygoje taip pat neprarandamas melancholijos natos. Apskritai melancholija A. Baricco romane tampa žodžių muzika. Tai vienas iš tų rašytojų, kuriam be galo svarbi sakinių ir minčių vibracijos dermė, kuri išsiplečia į daugiasluoksnį pasakojimą, ir kuris primena ilgą muzikinį kūrinį. Autorius turi absoliučią pasakojimo klausą ir gebėjimą pasakoti, to nesunaikina net Ingos Tuliševskaitės vertimas į lietuvių kalbą. Sunkoka palyginti pasakojimą su Jūra vandenynas, tačiau įtariu, kad būtent toji knyga mūsų skaitytojams turėtų patikti labiausiai, kadangi City visgi kiek kitoks pasakojimas, jis uždaro veikėjus, todėl mėgautis tenka ne jų sodriais charakteriais, tačiau jų beprotybe ir A. Baricco pasakojimo konstrukcija. Vesternas papasakotas magiško realizmo principu – dykumos apleistas miestelis, kuriame 34 metus neteka laikas, primena vaiduoklių miestą, tačiau toks tas vesternas, jame visada turi nuaidėti lemtingas šūvis, šūvis nuaidi ir rašantiems šį romaną. City yra kūrinys siūlantis dar ir kūrinį savyje, šios pasakojimo gijos tik iš pažiūros neturi nieko bendra, tačiau netrukus įsitikinama, kad dar ir kaip turi – analogiška vesterno ir pamišėlių mąstysenos konstrukcija leidžia išgaubti logiškus veikėjų veiksmus ir pasaulio suvokimą, todėl pats knygos smagumas yra iš nuotolio žiūrėti ir stebėti veikėjų žaidimą, kaip ne veikėjai valdo savo likimą, bet užprogramuota tam tikri teksto, šiuo atveju miesto, kaip dieviškosios matricos programa.

Šiaip ar taip City nuostabus romanas. Gal ne pats mėgstamiausias, tačiau patyriau ir vėl nuostabią A. Baricco gebėjimą pasakoti istoriją taip, lyg ji būtų vienintelė ir paskutinė šioje Žemėje. 

Jūsų Maištinga Siela