Ilgasis Booker Prize 2026 knygų sąrašas / Booker Prize Long List 2026

 

Sveiki!
 
Neseniai, liepos pabaigoje, buvo paskelbtas Booker Prize 2026 metų ilgasis sąrašas. Nors ne visada esu patenkintas išrinktomis finalinėmis knygomis, kurios kasmet vis labiau orientuojasi į populiarinimą, o ne į turinį, tačiau sąraše visada švysteli ir tikrai ne vienas geras kūrinys, kuris būna su laiku išverčiamas į lietuvių kalbą. Man smalsu, ką šiemet komisija atrinko į ilgąjį sąrašą. Siūlau susipažinti.

 
Romanas „The Shadow of the Object“ („Objekto šešėlis“), patekęs į prestižinės 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra iškilus, hipnotizuojantis ir giliai intymus pripažintos rašytojos Chloe Aridjis kūrinys, kurio siužetas vingiuoja tarp Meksiko ir Londono, tyrinėdamas troškimą, metamorfozę bei mirtingumą. Knygos centre – veikėja Flora, kurios gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis gimtajame Meksike po to, kad jai į ranką įsigeria šeimos šuo, užtraukdamas ilgą gydymą ligoninėje. Ten ji susipažįsta su pagyvenusia vokiečių kolekcioninere Wilhelmina, renkančia ikiemkino laikų žaislus ir optinius prietaisus, o jų sapniški pokalbiai ir surengtas stebuklingojo žibinto seansas įtraukia Florą į paslaptingą pasaulį, priverčiantį vėliau Londone susisiekti su Wilhelminos sūnumi Maxu bei iš naujo apibrėžti savo realybės bei vaizduotės ribas. Pasaulinio garso autoriai ir kritikai šią autorę vadina viena drąsiausių ir novatoriškiausių šių dienų balsų anglokalbiame pasaulyje, o pati knyga dėl savo impresionistinio, keisto grožio prozos stiliaus bei egzistencinio gylio sulaukė didžiulio literatūrinio atgarsio.
 
Goodreads reitingas: 3.84 (146 balsai)

Tarptautinio pripažinimo sulaukusios amerikiečių rašytojos Emma Cline romaną „Switzy“, taip pat patekusį į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, kritikai vadina hipnotizuojančiu, giliai jaudinančiu ir nepaprastai originaliu kūriniu. Knygos centre – išėjęs į pensiją verslo vadovas Deividas, sergantis degeneracine neurologine liga, kuris privačiu lėktuvu leidosi į paskutinę kelionę per Europą kartu su savo padėjėju, siekdamas atsisveikinti su artimaisiais ir draugais prieš pasiryždamas medicinos pagalba atliktai eutanazijai Ciuricho klinikoje. Jam judant per prabangius viešbutėlius, oro uostus bei susitinkant su suaugusia dukra ir senais bičiuliais, autoriaus meistriškai vystomas pasakojimas atskVERia nykstančią žmogiškąją sąmonę, kur pamažu trūkinėja ryšys su dabartimi, o praeities prisiminimai ir iliuzijos užlieja paskutinius gyvenimo mėnesius. Romane aštriai ir be sentimentų kvestionuojama elitinio pasaulio kaina, prabangos tuštuma bei esminis klausimas, kas iš tikrųjų lieka žmogaus gyvenimo pabaigoje, pasiekus visus pasiekimus, bet praradus atmintį.

Goodreads reitingas: 4.14 (162 balsai)

Amerikiečių rašytojos Makenna Goodman novatoriškas ir filosofiškai drąsus romanas „Helen of Nowhere“ (Helena iš niekur), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įtraukianti bei netikėta parabole apie gyvenimo iš naujo pradžią, gamtos trauką ir kainą, kurią tenka sumokėti už trokštamą laimę. Knygos centre – provincijoje nekilnojamojo turto agentės vedžiojamas diskredituotas profesorius, kuris apžiūri idilišką, atokų namą ir klausosi pasakojimų apie jo buvusią gyventoją, paslaptingąją Heleną. Per šiuos keistus, hipnotizuojančius pasakojimus bei ribą tarp realybės ir sapno trinančius susitikimus vyras ima tikėti radęs progą pabėgti nuo savo sugriautojo gyvenimo ir įsigyti paprastesnę, su žeme suaugusią būtį. Tačiau vakarui bręstant paaiškėja, kad tikroji šio pasirinkimo kaina yra kur kas didesnė, keistesnė ir reikalaujanti visiško asmeninio pasikeitimo, o kritikai šį ploną, bet galingą tomą lygina su šiuolaikine pasaka, meistriškai nagrinėjančia žmogaus ir gamtos santykius bei desperatišką prasmės ieškojimą mūsų susiskaldžiusiame pasaulyje.

Goodreas reitingas: 3.38 (966 balsai)

Pripažinto britų rašytojo M. John Harrison romanas „The End of Everything“ („Visko pabaiga“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įnoringas, ironiškas ir nejaukus postapokaliptinis kūrinys, tyrinėjantis žmogaus supratimo ribas besikeičiančiame pasaulyje. Knygos centre – Kenturgijos pakrantėje gyvenantis vyras Filipas Tenentas (Phillip Tennent), kuris pelno duoną rinkdamas iš Lamanšo sąsiaurio krantus skalaujančių bangų išmetamus paslaptingus artefaktus po netikėtos krizės, visiškai pakeitusios pasaulio tvarką, sunykus vyriausybėms ir joms užplūdus nepažįstamoms jūrų būtybėms. Kai Filipas iš vandens ištraukia neįprastą, nuolat besikeičiantį padarą–artefaktą, jis privalo jį nugabenti į sausumos gilumą, kol šis daiktas nesugriovė visko, kuo jis iki tol tikėjo. Kritikai ir „Booker“ premijos teisėjai šį kūrinį apibūdina kaip švytintį, miglotą ir giliai dabartį atsppintį romaną, kuriame meistriškai susipina siurrealizmas, subtili satyra bei melancholiškas žvilgsnis į mūsų trapumą.

Goodreads reitingas: 4.25 (13.638 balsai)

 

Prestižinės „Booker“ premijos laureato, jamaikiečių kilmės rašytojo Marlon James galingas ir epochinis romanas „The Disappearers“ („Pranykėliai“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra ambicingas, sukrečiantis ir giliai žmogiškas kūrinys, žymintis autoriaus sugrįžimą į Jamaiką. Knygos veiksmas prasideda 1988 metais Kingstone, kur aštuoni nepažįstami vyrai susirenka į repeticiją ruoštis atvirai gėjų tematikos teatriniam pasirodymui, susidurdami su didžiuliais pavojais visuomenėje, kuri nepripažįsta jų tapatybės. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai į repeticiją įsiveržia žiauri minia: vienas iš vyrų žūva, o visi kiti lieka sužeisti, sužadinant dviejų dešimtmečių trukmės traumos, keršto, kaltės ir išlikimo pasekmių seką. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį vadina drąsia bei atvira Jamaikos homofobijos bei queer kultūros ekspozicija, kurioje meistriškai pinasi pulsuojantis kriminalinis siužetas, skaudus humoras ir gilus, niuansuotas žvilgsnis į visuomenės atstumtųjų gyvenimus.

Šito norėčiau lietuviškai!

Goodreads reitingas: 4.33 (49 balsai)

Britų poeto ir rašytojo Luke Kennard sąmojingas, absurdiškas ir giliai žmogiškas romanas „Black Bag“ („Juodas maišas“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra išvirkščias akademinis romanas (campus novel), tyrinėjantis šiuolaikinės vyriškumo krizės, meno bei tarpusavio ryšių temą. Knygos centre – vargingai besiverčiantis, bedarbis 37 metų aktorius, kuris priima keistą pasiūlymą dirbti su universiteto profesoriumi Dr. Blendu: jis turi kiekvieną rudeninio semestro paskaitą sėdėti pačiame auditorijos gale, visiškai užsitraukęs į didelį odinį (juodą) maišą, taip atkartojant 1967 metų psichologinį eksperimentą. Jam vis labiau įsitraukiant į šį vaidmenį ir randant keistą paguodą anonimiškume, aplinkiniai pradeda savaip išnaudoti situaciją – posthumanizmo profesorė svarsto, ar galima įsimylėti žmogų, pasislėpusį maiše, o aktoriaus kambariokas imasi kurti planus, kaip šį keistą reiškinį komercializuoti. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už aštrią satyrą, kandų humoro jausmą bei taiklius pastebėjimus apie šiuolaikinio gyvenimo beprotybę, internetines schemas ir pastangas rasti meilę bei prasmę nestabiliame pasaulyje.

Šitas mane asmeniškai irgi labai intriguoja. Norėčiau perskaityti lietuviškai!

Goodreads reitingas: 3.64 (721 balsas) 

Amerikiečių rašytojo Kenan Orhan debiutinis romanas „The Renovation“ („Renovacija“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra sukrečiantis, siurrealistinis ir giliai jaudinantis kūrinys apie emigraciją, atminties praradimą bei politinio priespaudos palikimą. Knygos centre – Italijoje (Salerne) gyvenanti turkų kilmės emigrantė Dilarai, kurios tėvas serga demencija, o ji pati samdo statybininkus, kad paruoštų savo butą tėvo atsikraustymui. Tačiau baigus darbus nutinka keistas ir absurdiškas dalykas: vietoje naujo vonios kambario statybininkai įrengia tikrą turkišką kalėjimo kamerą, kuri paslaptingu būdu jungiasi su Stambulu. Dilarai, bandant susidoroti su griūvančia santuoka, finansiniais sunkumais ir nykstančiais tėvo prisiminimais, ši paslaptinga erdvė tampa ne tik sukrečiančiu kafkišku košmaru, bet ir melancholišku tiltu atgal į prarastą tėvynę, priverčiančiu permąstyti laisvės, priklausymo jausmo ir namų sąvokas. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už meistrišką tragikomedijos ir politinės alegorijos sintezę, kandų humorą bei nepaprastai jautrią prozą.

Ši knyga irgi patraukė mano dėmesį, nes visada domėjausi atminties tema literatūroje!

Goodreads reitingas: 3.58 (551 balsas) 

Britų poetės ir romanistės Rebecca Perry debiutinis romanas „May We Feed the King“ („Ar galime pamaitinti karalių?“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą ir pelnęs „Waterstones“ debiutinės prozos apdovanojimą, yra poetiškas, intriguojantis ir jausmingas kūrinys, tyrinėjantis istorijos, atminties bei pasakojimo prigimtį. Knygos siužetas pinasi per dvi laiko linijas: šiais laikais gyvenančią muziejaus kuratorę, kuri praleidžia dienas rengdama ir dekoruodama istorinių pastatų interjerus bei pokylių stalus visuomenei, ir viduramžių rūmų realybę. Kuratorei pasinėrus į archyvus, jos dėmesį patraukia beveik pamirštas karalius – valdovas, netikėtai ir nenoromis paveldėjęs sostą po ankstyvų savo brolių mirčių bei susidūręs su dideliu dvaro pasipriešinimu bei abejonėmis dėl savo tinkamumo. Autorė meistriškai jungia juslingą poeziją, svajingą atmosferą ir klausimus apie tai, kuo skiriasi fikcija nuo istorinių faktų, sukurdama savitą ir kritikų išgirtą pasakojimą apie ribą tarp praeities bei dabarties.

Goodreads reitingas: 3.90 (1005 balsai) 

Britų prozininkė Gwendoline Riley yra plačiai pripažinta dėl savo išskirtinio psichologinio įžvalgumo, minimalistinio stiliaus ir nepriekaištingos dialogų klausos, leidžiančios nepaprastai taikliai atskleisti šiuolaikinių santykių įtampas bei žmogiškąją vienatvę. Šiuos bruožus puikiai atskleidžia ir jos romanas „The Palm House“ (liet. „Palmės namas“), kuriame pasakojama apie ilgametę dviejų draugų – Lauros Miller ir Edmundo Putnamo – draugystę, besiskleidžiančią sudėtingame bei kintančiame Londono fone. Kūrinio centre atsiduria 50-mečio sulaukęs Putnamas, kuris, netekęs tėvo ir susidurdamas su grėsmingomis permainomis bei naujo redaktoriaus invazija žurnale, kuriame dirbo, grimzta į gilią krizę ir depresiją; tuo tarpu pati Laura sprendžia savas problemas, įskaitant skaudžius ir komplikuotus santykius su motina. Šiame romane G. Riley meistriškai ir su jai būdingu kandžiu humoru gilinasi į tai, kaip du emociškai pažeidžiami žmonės bando padėti vienas kitam, išsaugoti bendrą ryšį bei susidoroti su asmeninio gyvenimo griūtimi.

Goodreads reitingas: 3.42 (1792 balsai) 

Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Strout savo 2026 metų romane „The Things We Never Say“ (liet. „Dalykai, kurių niekada nesakome“) jautriai ir su gilia empatija žvelgia į žmogiškąją vienatvę bei nutylėjimus šeimos gyvenime. Kūrinio centre atsiduria Artie Damas – Masačiusetso pakrantėje gyvenantis vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, kurio iš pirmo žvilgsnio ramus ir pavyzdingas gyvenimas su žmona birželio ir rudens dienose ima trūkinėti. Nors Artie stengiasi būti palaikantis mokytojas bei kaimynas, iš vidaus jį drasko gilus izoliacijos jausmas, nerimas dėl aplinkinio pasaulio ir dešimtmečius ramybės neduodančios šeimos tragedijos. Netikėtas incidentas vandenyje ir vėliau išaiškėjusi ilgai sakyta ar nutylėta paslaptis priverčia jį iš naujo permąstyti santykius su artimaisiais bei susitaikyti su egzistencijos paslaptimis. Šis į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktas kūrinys kritikų giriamas už sukrečiantį gėdos, santuokinių ryšių ir kasdienybės trapumo vaizdavimą.

Goodreads reitingas: 4.15 (54749 balsai) 

Škotų-amerikiečių rašytojas ir „Booker“ premijos laureatas Douglas Stuart savo 2026 metų romane „John of John“ nukelia skaitančiuosius į vėjuotą bei atokią Hariso salą Škotijos salyne. Kūrinio centre atsiduria 22-ejų Džonas-Kalumas (Kalas), kuris, baigęs meno studijas Edinburge ir neturėdamas pinigų, grįžta į gimtąjį kaimą. Čia jis priverstas suktis tarp dviejų visiškai skirtingų savo pasaulio polių: griežto tikėjimo tėvo – avių augintojo, audėjo bei vietos presbiterijonų bendruomenės ramsčio – ir sąmojingos bei aštriu liežuviu pasižyminčios močiutės Elos. Ši giliai jautri ir tekstūrine detalių gausa pasižyminti istorija nagrinėja sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius, uždaros bendruomenės taisyklėse skendinčią gėdą bei vyriškumo sampratą. Tiek jaunam Kalui, tiek jo griežtą išorinį fasadą palaikančiam tėvui tenka slapta kovoti su savo tikraisiais troškimais ir tapatybės paieškomis pasaulyje, kur bet kokie nukrypimai nuo tradicijų yra pasmerkti.

Labai norėčiau! „Šugis Beinas“ buvo nuostabi autoriaus knyga!

Goodreads reitingas: 4.27 (21986 balsai) 

Jaunasis airių rašytojas Djamel White savo debiutiniame, į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktame romane „All Them Dogs“ (liet. „Visi tie šunys“) pateikia šiurkštų, nesentimentalų ir galingą Vakarų Dublino nusikalstamo pasaulio portretą. Kūrinio centre atsiduria Tony Ward, po penkerių metų praleistų svetur grįžtantis į gimtąjį miestą ir bandantis vėl įsilieti į vietinį gaujų tinklą, kur jam tenka dirbti šalia nenuspėjamo ir pavojingo nusikalstamo bosų enforcerio Darreno „Flute“ Walsho. Brangiai kainuojančios praeities šešėliams tvenkiantis už nugaros, tarp dviejų vyrų užsimezga komplikuotas ir abipuse trauka pagrįstas santykis. Kritikai šį adrenaliną keliančius romaną gyrė už virtuozišką gatvės žargono valdymą, giesmės humoro elementus bei netikėtą, po brutalia išore ir hiper-vyriškumu slypinčią tekstūrinę žmogiškąją šilumą bei jautrumą.

Goodreads reitingas: 3.70 (940 balsų) 

Anglų rašytojos Missouri Williams jautrus ir eksperimentinis romanas „The Vivisectors“ (liet. „Gyvasekių pjovėjai“ / „Vivisektoriai“), įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, pateikia visiškai netradicinį ir tamsų žvilgsnį į šiuolaikinį universitetinį gyvenimą. Kūrinio veiksmas vyksta žlungančiame, augmenijos pamažu užgrobiamame akademiniame mieste, kuriame valdžią dalijasi nusilpę akademikai ir grėsminga maištaujančių sodininkų grupuotė. Istorijos centre atsiduria ciniška ir apatiška moteris Agatė, dienas leidžianti prižiūrėdama savo neįgalią motiną bei aptarnaudama sukčiaujantį profesorių. Kuomet universitete kyla didžiulis skandalas dėl tariamos diskriminacijos tarp ambicingo studento Adamo ir jauno dėstytojo, Agatė bosės įsakymu yra priversta suartėti su Adamu ir tapti tam tikra šnipe. Tačiau netrukus tarp jų užsimezga keistas, įtampos ir egzistencinio nerimo pilnas ryšys, o M. Williams proza kritikų giriama už ledinį suspensą, gotikinę anguliarą bei drąsų paneigimą to, ką vadiname įprastais universiteto romano štampais.

Goodreads reitingas: 3.41 (307 balsai)

Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela  

Asmenybė. Rašytoja Elizabeth Strout: knygos, biografija, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Tęsiu garsiausių pasaulyje literatūros kūrėjų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas, tad šįkart nusikelkime už Atlanto, kur gyvena Pulitzerio literatūros laimėtoja Elizabeth Strout, kurios romanai pastaruoju metu gausiai verčiami į lietuvių kalbą, tokie kaip „Olivija Kiteridž“ ir „Mano vardas Liusė Barton“ ir ji jau turi nemažai gerbėjų skaitytojų Lietuvoje.

 

ANKSTYVASIS ELIZABETHOS STROUT GYVENIMAS

 

Elizabeth Strout gimė 1956 metais Portlande, Meino valstijoje, ir užaugo nedideliuose miesteliuose Meine bei Naujajame Hampšyre. Jos kilmė glaudžiai susijusi su senosiomis puritoniškomis Naujosios Anglijos tradicijomis, kurios vėliau tapo pagrindiniu jos kūrybos kraštovaizdžiu. Rašytojos vaikystė prabėgo gana izoliuotoje, bet intelektualioje aplinkoje: jos tėvas buvo mokslo profesorius, o mama – anglų kalbos mokytoja. Ši šeimyninė aplinka skatino stebėjimą ir analizę, o pati Elizabeth nuo mažens buvo mokoma vertinti tylą ir gamtą, kas vėliau atsispindėjo jos kūrinių lėtame, giliame ritme.

 

Vaikystėje Strout buvo itin pastabi stebėtoja, o jos didžiausias pomėgis buvo žmonių elgesio ir jų tarpusavio santykių analizė. Mama skatindavo dukrą rašyti dienoraščius ir fiksuoti kasdienes detales, o tai tapo puikia treniruote būsimai rašytojai. Mergaitė daug laiko leido lauke, klajodama po miškus ir laukus, tačiau kartu jautė tam tikrą socialinį atsiribojimą, būdingą mažų miestelių gyventojams. Šis ankstyvas pojūtis, jog ji yra „stebėtoja iš šalies“, suformavo jos gebėjimą vėliau literatūroje meistriškai atskleisti vidinius veikėjų monologus ir nutylėtas šeimos dramas.

 

Mokslai Elizabeth sekėsi puikiai, tačiau jos kelias į literatūros olimpą nebuvo tiesus. Ji studijavo Bateso koledže Meine, kurį baigė gavusi anglų literatūros diplomą, o vėliau nusprendė pasirinkti praktiškesnę sritį ir Sirakūzų universitete įgijo teisės magistro laipsnį. Nepaisant teisinio išsilavinimo, kūrybinis impulsas niekada nebuvo išblėsęs. Jaunystėje ji domėjosi ne tik literatūra, bet ir muzika, kurį laiką netgi bandė dainuoti baruose bei groti pianinu, o teisininkės darbą dirbo tik tam, kad galėtų išlaikyti save ir rasti laiko rašymui ankstyvais rytais.

 

Didžiausią įtaką jos formavimuisi padarė klasikinė literatūra ir asmeninė patirtis susiduriant su Naujosios Anglijos gyventojų santūrumu bei emociniu uždarumu. Prieš tapdama žinoma autore, ji daugelį metų sulaukdavo atmetimo laiškų iš leidyklų, tačiau tai jos nesustabdė. Gyvendama Niujorke ir dirbdama įvairiausius darbus – nuo padavėjos iki teisės dėstytojos – ji toliau gludino savo stilių, kol galiausiai pasiekė proveržį būdama brandaus amžiaus. Jos jaunystės faktai rodo, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė, o veikiau ilgų dešimtmečių stebėjimo, kantrybės ir gilaus domėjimosi žmogaus psichologija rezultatas.

 

ELIZABETHOS STROUT LITERATŪRINIS IŠKILIMAS IR POPULIARUMAS

 

Elizabeth Strout kelias, kaip jau minėjau, į literatūros viršūnę nebuvo staigus šuolis, o veikiau lėtas ir kantrus brendimas. Nors ji rašė nuo pat vaikystės, jos pirmasis romanas „Amy and Isabelle“ (liet. Eimė ir Izabelė) pasirodė tik 1998 metais, kai autorei buvo jau 42-eji. Ši knyga apie sudėtingus motinos ir dukros santykius mažame miestelyje iškart sulaukė didelio dėmesio ir tapo finalininke prestižiniuose apdovanojimuose, tačiau tikrasis lūžis įvyko dar po dešimtmečio. 2008 metais išleistas romanas „Olive Kitteridge“ (liet. Olivija Kiteridž) ne tik pelnė Pulitzerio premiją, bet ir tapo kultūriniu fenomenu, vėliau virtusiu populiariu mini serialu. Šis kūrinys įtvirtino Strout kaip rašytoją, gebančią meistriškai atskleisti paprastų žmonių nepaprastą vidinį gyvenimą.

 

Rašytojos kūryboje dominuoja mažo miestelio psichologija, kurioje po ramiu paviršiumi verda gilios emocinės dramos. Svarbiausi jos kūriniai, tokie kaip „Mano vardas Liusė Barton“ (My Name is Lucy Barton) ir „Ak, Viljamai!“ (Oh William!), tyrinėja šeimos traumų ilgaamžiškumą, skurdą, vienatvę ir netikėtus žmogiškojo ryšio blyksnius. Strout stilius pasižymi skaidrumu ir ekonomija – ji nenaudoja nereikalingų epitetų, tačiau kiekvienas sakinys yra tarsi preciziškai nušlifuotas deimantas. Kritikai dažnai pastebi, kad jos gebėjimas užjausti net ir pačius nemaloniausius personažus, pavyzdžiui, rūsčiąją Oliviją Kiteridž, yra viena stipriausių jos, kaip pasakotojos, savybių.

Elizabeth Strout knygos lietuviškai

 

Skaitytojai Strout žavisi dėl jos neįtikėtino nuoširdumo ir gebėjimo įvardyti tai, kas paprastai lieka nutylėta. Jos rašymo ypatumas – gebėjimas rašyti scenomis, kurios atrodo fragmentiškos, bet galiausiai susijungia į vientisą emocinį paveikslą. Įdomu tai, kad Strout dažnai rašo ne chronologine tvarka: ji užrašo atskiras scenas ant popieriaus lapelių, juos dėlioja ant stalo ir stebi, kaip jie jungiasi tarpusavyje. Autorė yra prisipažinusi, kad ji „girdi“ savo personažų balsus ir leidžia jiems patiems diktuoti istorijos eigą, dažnai sėdėdama kavinėse ar stebėdama praeivius Niujorko gatvėse.

 

Kalbėdama apie savo darbo ritualus, Elizabeth Strout pabrėžia discipliną ir fizinį kontaktą su tekstu. Ji mieliau rašo ranka arba spausdinimo mašinėle, tik vėliau perkeldama tekstą į kompiuterį, nes tai leidžia jai geriau pajusti kalbos ritmą. Rašytoja vengia išankstinių planų ar schemų – jai kūryba yra atradimo procesas, kuriame ji pati nežino, kaip pasibaigs knyga. Jos asmenybė spinduliuoja ramybe ir santūrumu, tačiau po šiuo sluoksniu slepiasi itin aštrus intelektas ir gebėjimas pastebėti menkiausias socialines detales, kurios kitiems lieka nematomos.

 

Asmeniniame gyvenime Strout yra patyrusi ir pakilimų, ir nuosmukių. Po ilgos pirmosios santuokos, iš kurios turi dukrą Zarą, ji išsiskyrė ir vėliau ištekėjo už buvusio Meino valstijos generalinio prokuroro Jameso Tierney. Šiandien ji gyvena tarp šurmuliuojančio Niujorko ir ramiojo Meino – abiejų šių vietų energija maitina jos kūrybą. Nors ji yra kilusi iš religingos puritoniškos aplinkos, jos požiūris į tikėjimą šiandien yra labiau filosofinis ir egzistencinis. Ji domisi dvasingumu ne kaip institucija, o kaip vidine žmogaus jėga ir morale, kuri padeda išgyventi negandas.

 

Kalbant apie literatūrinius skonius, Strout pati yra aistringa skaitytoja, itin vertinanti klasiką. Ji ne kartą minėjo Williamą Faulknerį, Alice Munro ir Johną Cheeverį kaip autorius, padėjusius jai suprasti trumpojo pasakojimo ir charakterio kūrimo meną. Ją domina literatūra, kuri nebijo tamsiųjų žmogaus sielos pusių, tačiau kartu palieka vietos vilčiai ir atleidimui. Pati Strout teigia, kad geriausia literatūra yra ta, kuri priverčia skaitytoją pasijusti šiek tiek mažiau vienišam šiame pasaulyje.

 

Tarp mažai žinomų faktų apie rašytoją galima paminėti tai, kad ji kurį laiką studijavo teisę tik todėl, kad manė, jog rašytojos karjera jai nepasiekiama, ir tikėjosi, kad teisininkės darbas suteiks jai finansinį saugumą. Be to, Strout yra prisipažinusi, kad daugelį metų ji tiesiog „kolekcionavo“ svetimų žmonių pokalbius viešose vietose, juos slapta užsirašinėdama. Šis įprotis vėliau tapo jos pagrindiniu įrankiu kuriant itin tikroviškus ir gyvus personažų dialogus, kurie tapo jos kūrybos vizitine kortele.

 

Galiausiai Elizabeth Strout fenomenas slypi tame, kad ji sugebėjo sujungti aukštąją literatūrinę vertę su masiniu populiarumu. Ji nerašo apie herojus ar didingus istorinius įvykius – ji rašo apie žmogų, kuris bijo senatvės, gėdijasi savo skurdo ar tiesiog bando rasti bendrą kalbą su artimaisiais. Jos kūryba yra priminimas, kad kiekviena, net ir pati pilkiausia egzistencija, turi savo gylį ir dramą. Tai autorė, kuri įrodė, kad literatūra vis dar gali būti empatijos mokykla, mokanti mus ne teisti, o suprasti vieniems kitus.

 

Maištinga Siela