Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela  

Asmenybė. Rašytoja Elizabeth Strout: knygos, biografija, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Tęsiu garsiausių pasaulyje literatūros kūrėjų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas, tad šįkart nusikelkime už Atlanto, kur gyvena Pulitzerio literatūros laimėtoja Elizabeth Strout, kurios romanai pastaruoju metu gausiai verčiami į lietuvių kalbą, tokie kaip „Olivija Kiteridž“ ir „Mano vardas Liusė Barton“ ir ji jau turi nemažai gerbėjų skaitytojų Lietuvoje.

 

ANKSTYVASIS ELIZABETHOS STROUT GYVENIMAS

 

Elizabeth Strout gimė 1956 metais Portlande, Meino valstijoje, ir užaugo nedideliuose miesteliuose Meine bei Naujajame Hampšyre. Jos kilmė glaudžiai susijusi su senosiomis puritoniškomis Naujosios Anglijos tradicijomis, kurios vėliau tapo pagrindiniu jos kūrybos kraštovaizdžiu. Rašytojos vaikystė prabėgo gana izoliuotoje, bet intelektualioje aplinkoje: jos tėvas buvo mokslo profesorius, o mama – anglų kalbos mokytoja. Ši šeimyninė aplinka skatino stebėjimą ir analizę, o pati Elizabeth nuo mažens buvo mokoma vertinti tylą ir gamtą, kas vėliau atsispindėjo jos kūrinių lėtame, giliame ritme.

 

Vaikystėje Strout buvo itin pastabi stebėtoja, o jos didžiausias pomėgis buvo žmonių elgesio ir jų tarpusavio santykių analizė. Mama skatindavo dukrą rašyti dienoraščius ir fiksuoti kasdienes detales, o tai tapo puikia treniruote būsimai rašytojai. Mergaitė daug laiko leido lauke, klajodama po miškus ir laukus, tačiau kartu jautė tam tikrą socialinį atsiribojimą, būdingą mažų miestelių gyventojams. Šis ankstyvas pojūtis, jog ji yra „stebėtoja iš šalies“, suformavo jos gebėjimą vėliau literatūroje meistriškai atskleisti vidinius veikėjų monologus ir nutylėtas šeimos dramas.

 

Mokslai Elizabeth sekėsi puikiai, tačiau jos kelias į literatūros olimpą nebuvo tiesus. Ji studijavo Bateso koledže Meine, kurį baigė gavusi anglų literatūros diplomą, o vėliau nusprendė pasirinkti praktiškesnę sritį ir Sirakūzų universitete įgijo teisės magistro laipsnį. Nepaisant teisinio išsilavinimo, kūrybinis impulsas niekada nebuvo išblėsęs. Jaunystėje ji domėjosi ne tik literatūra, bet ir muzika, kurį laiką netgi bandė dainuoti baruose bei groti pianinu, o teisininkės darbą dirbo tik tam, kad galėtų išlaikyti save ir rasti laiko rašymui ankstyvais rytais.

 

Didžiausią įtaką jos formavimuisi padarė klasikinė literatūra ir asmeninė patirtis susiduriant su Naujosios Anglijos gyventojų santūrumu bei emociniu uždarumu. Prieš tapdama žinoma autore, ji daugelį metų sulaukdavo atmetimo laiškų iš leidyklų, tačiau tai jos nesustabdė. Gyvendama Niujorke ir dirbdama įvairiausius darbus – nuo padavėjos iki teisės dėstytojos – ji toliau gludino savo stilių, kol galiausiai pasiekė proveržį būdama brandaus amžiaus. Jos jaunystės faktai rodo, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė, o veikiau ilgų dešimtmečių stebėjimo, kantrybės ir gilaus domėjimosi žmogaus psichologija rezultatas.

 

ELIZABETHOS STROUT LITERATŪRINIS IŠKILIMAS IR POPULIARUMAS

 

Elizabeth Strout kelias, kaip jau minėjau, į literatūros viršūnę nebuvo staigus šuolis, o veikiau lėtas ir kantrus brendimas. Nors ji rašė nuo pat vaikystės, jos pirmasis romanas „Amy and Isabelle“ (liet. Eimė ir Izabelė) pasirodė tik 1998 metais, kai autorei buvo jau 42-eji. Ši knyga apie sudėtingus motinos ir dukros santykius mažame miestelyje iškart sulaukė didelio dėmesio ir tapo finalininke prestižiniuose apdovanojimuose, tačiau tikrasis lūžis įvyko dar po dešimtmečio. 2008 metais išleistas romanas „Olive Kitteridge“ (liet. Olivija Kiteridž) ne tik pelnė Pulitzerio premiją, bet ir tapo kultūriniu fenomenu, vėliau virtusiu populiariu mini serialu. Šis kūrinys įtvirtino Strout kaip rašytoją, gebančią meistriškai atskleisti paprastų žmonių nepaprastą vidinį gyvenimą.

 

Rašytojos kūryboje dominuoja mažo miestelio psichologija, kurioje po ramiu paviršiumi verda gilios emocinės dramos. Svarbiausi jos kūriniai, tokie kaip „Mano vardas Liusė Barton“ (My Name is Lucy Barton) ir „Ak, Viljamai!“ (Oh William!), tyrinėja šeimos traumų ilgaamžiškumą, skurdą, vienatvę ir netikėtus žmogiškojo ryšio blyksnius. Strout stilius pasižymi skaidrumu ir ekonomija – ji nenaudoja nereikalingų epitetų, tačiau kiekvienas sakinys yra tarsi preciziškai nušlifuotas deimantas. Kritikai dažnai pastebi, kad jos gebėjimas užjausti net ir pačius nemaloniausius personažus, pavyzdžiui, rūsčiąją Oliviją Kiteridž, yra viena stipriausių jos, kaip pasakotojos, savybių.

Elizabeth Strout knygos lietuviškai

 

Skaitytojai Strout žavisi dėl jos neįtikėtino nuoširdumo ir gebėjimo įvardyti tai, kas paprastai lieka nutylėta. Jos rašymo ypatumas – gebėjimas rašyti scenomis, kurios atrodo fragmentiškos, bet galiausiai susijungia į vientisą emocinį paveikslą. Įdomu tai, kad Strout dažnai rašo ne chronologine tvarka: ji užrašo atskiras scenas ant popieriaus lapelių, juos dėlioja ant stalo ir stebi, kaip jie jungiasi tarpusavyje. Autorė yra prisipažinusi, kad ji „girdi“ savo personažų balsus ir leidžia jiems patiems diktuoti istorijos eigą, dažnai sėdėdama kavinėse ar stebėdama praeivius Niujorko gatvėse.

 

Kalbėdama apie savo darbo ritualus, Elizabeth Strout pabrėžia discipliną ir fizinį kontaktą su tekstu. Ji mieliau rašo ranka arba spausdinimo mašinėle, tik vėliau perkeldama tekstą į kompiuterį, nes tai leidžia jai geriau pajusti kalbos ritmą. Rašytoja vengia išankstinių planų ar schemų – jai kūryba yra atradimo procesas, kuriame ji pati nežino, kaip pasibaigs knyga. Jos asmenybė spinduliuoja ramybe ir santūrumu, tačiau po šiuo sluoksniu slepiasi itin aštrus intelektas ir gebėjimas pastebėti menkiausias socialines detales, kurios kitiems lieka nematomos.

 

Asmeniniame gyvenime Strout yra patyrusi ir pakilimų, ir nuosmukių. Po ilgos pirmosios santuokos, iš kurios turi dukrą Zarą, ji išsiskyrė ir vėliau ištekėjo už buvusio Meino valstijos generalinio prokuroro Jameso Tierney. Šiandien ji gyvena tarp šurmuliuojančio Niujorko ir ramiojo Meino – abiejų šių vietų energija maitina jos kūrybą. Nors ji yra kilusi iš religingos puritoniškos aplinkos, jos požiūris į tikėjimą šiandien yra labiau filosofinis ir egzistencinis. Ji domisi dvasingumu ne kaip institucija, o kaip vidine žmogaus jėga ir morale, kuri padeda išgyventi negandas.

 

Kalbant apie literatūrinius skonius, Strout pati yra aistringa skaitytoja, itin vertinanti klasiką. Ji ne kartą minėjo Williamą Faulknerį, Alice Munro ir Johną Cheeverį kaip autorius, padėjusius jai suprasti trumpojo pasakojimo ir charakterio kūrimo meną. Ją domina literatūra, kuri nebijo tamsiųjų žmogaus sielos pusių, tačiau kartu palieka vietos vilčiai ir atleidimui. Pati Strout teigia, kad geriausia literatūra yra ta, kuri priverčia skaitytoją pasijusti šiek tiek mažiau vienišam šiame pasaulyje.

 

Tarp mažai žinomų faktų apie rašytoją galima paminėti tai, kad ji kurį laiką studijavo teisę tik todėl, kad manė, jog rašytojos karjera jai nepasiekiama, ir tikėjosi, kad teisininkės darbas suteiks jai finansinį saugumą. Be to, Strout yra prisipažinusi, kad daugelį metų ji tiesiog „kolekcionavo“ svetimų žmonių pokalbius viešose vietose, juos slapta užsirašinėdama. Šis įprotis vėliau tapo jos pagrindiniu įrankiu kuriant itin tikroviškus ir gyvus personažų dialogus, kurie tapo jos kūrybos vizitine kortele.

 

Galiausiai Elizabeth Strout fenomenas slypi tame, kad ji sugebėjo sujungti aukštąją literatūrinę vertę su masiniu populiarumu. Ji nerašo apie herojus ar didingus istorinius įvykius – ji rašo apie žmogų, kuris bijo senatvės, gėdijasi savo skurdo ar tiesiog bando rasti bendrą kalbą su artimaisiais. Jos kūryba yra priminimas, kad kiekviena, net ir pati pilkiausia egzistencija, turi savo gylį ir dramą. Tai autorė, kuri įrodė, kad literatūra vis dar gali būti empatijos mokykla, mokanti mus ne teisti, o suprasti vieniems kitus.

 

Maištinga Siela