Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ –
Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.
„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę.
Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“
Sveiki, brangūs skaitytojai!
Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti
lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su
amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956)
būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive
Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla
Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė
beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos
užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro
Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau,
artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad
reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina
ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.
Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs
laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4
knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija,
ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai
paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas,
kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus
nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip
bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija
knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir
netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su
filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo,
tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei
pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.
Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių
romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie
Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio
daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir
uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir
apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei
beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar
jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai,
netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia
iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima
skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų
vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją
Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž –
tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus
būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos
metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs
atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“
Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio
veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio
charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena
kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet
didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą,
tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri
bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į
širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį
įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie
gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas
akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile,
atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž,
jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.
Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu
metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad
suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada,
kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik
jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir
suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį
ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas
ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko
fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų,
kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.
Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas
pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti
ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos
būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad
jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad
dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki
matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad
gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų
teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip
niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora)
savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi
laimėjimu.
Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi
pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji
išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi,
kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai,
veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo.
Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus
ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei
pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus
intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai
kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu
visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl
vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet
viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama
ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę
einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir
narkotikų priimanti nestabili mergiotė.
Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti
žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią
heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad
tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės,
praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė
parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis
būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų.
Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos
ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando
visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą
gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia
nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga
citata:
„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji,
gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko
jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai
turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia
lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne,
kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos
padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji
nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti –
kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“
Puiki knyga!
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą