Dienos citata: David Foster Wallace apie tai, kokią naudą duoda grožinė literatūra ir kokia rašytojo misija

 

Sveiki!

 

„Geros grožinės literatūros užduotis – guosti sutrikusius ir sutrikdyti patogiai besijaučiančius.“

 

Davidas Fosteris Wallace’as buvo vienas įtakingiausių ir intelektualiai pajėgiausių savo kartos amerikiečių rašytojų, išgarsėjęs sudėtingais, daugiasluoksniais tekstais ir neįtikėtina kalbos pajauta. Jis geriausiai žinomas kaip monumentalaus romano „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest) autorius, kurio kūrybai būdinga ironija, gilus egzistencinis nerimas ir bandymas suprasti, kaip išlikti žmogumi triukšmingoje, pramogų ir vartotojiškumo persmelktoje kultūroje. Wallace’as pasižymėjo unikaliu stiliumi, kuriame derėjo akademinė erudicija, gatvės slengas ir begalinės išnašos, tapusios jo kūrybiniu parašu.

 

Minėtoji citata apie literatūros paskirtį – guosti sutrikusius ir trikdyti patogiai besijaučiančius – pirmą kartą nuskambėjo 1993 metais jo interviu su Larry McCaffery. Wallace’as joje perfrazavo seną žurnalistikos posakį, suteikdamas jam gilią meninę prasmę. Autorius tikėjo, kad gera literatūra turi galią įveikti žmogaus dvasinę izoliaciją, leisdama skaitytojui pasijusti ne vienišam savo vidiniame chaose, tačiau kartu ji neturi leisti užmigti tiems, kurie vengia mąstyti apie nepatogią tiesą.

 

Ši mintis tiesiogiai atspindėjo Wallace’o požiūrį į rašymą kaip į tam tikrą empatijos pratimą. Jis teigė, kad menas turi būti vaistas nuo vienatvės, suteikiantis paguodą tiems, kurie jaučiasi pasimetę šiame pasaulyje, nes jie knygų puslapiuose atpažįsta save. Tuo tarpu „patogiųjų“ trikdymas reiškia skaitytojo išstūmimą iš saugios rutinos ir privertimą susidurti su egzistenciniais klausimais, nuo kurių šiuolaikinė visuomenė dažnai bando pabėgti pasitelkdama televiziją, vartojimą ar paviršutinišką bendravimą.

 

Rašytojui šis principas buvo ne tik teorinė gairė, bet ir asmeninis iššūkis. Wallace’as visą gyvenimą grūmėsi su sunkia depresija ir priklausomybėmis, todėl literatūra jam buvo būdas „prakirsti suledėjusią jūrą mūsų viduje“, kaip kadaise sakė Franzas Kafka. Deja, nepaisant didžiulio kūrybinio pripažinimo ir kultinio statuso, autorius savo vidinio sutrikimo galutinai įveikti nesugebėjo ir 2008 metais pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas savo tekstus kaip amžiną paguodą tiems, kurie vis dar ieško atsakymų.

 

Maištinga Siela