Filmas: "Tėvas" / "Otec"

 Sveiki, skaitytojai!

Beveik kasmet pamatau nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos filmas „Tėvas“ (slovak. Otec) (2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15 minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą „Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.

Filmas išties slogus ir dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė. Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido, jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo, kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės, jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.

Istorija įtempto siužeto. Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų. Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas. Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog... Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai suvaldyti ir pasirinkti.

Mėgstantiems itin aštrias temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite, ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela