Sveiki, skaitytojai!
Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I
Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos
pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad
homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina
filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai
daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris
supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas,
apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar
moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie
šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai
susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason
Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams
apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...
Esu beveik įsitikinęs,
kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis
nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru?
Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai
menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip
jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė
medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir
klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi
pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10
metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo
palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas,
o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas.
Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir
uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška,
kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir
daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės
orientacijos išvaromus vaikus.
Visgi istorija turi šviesiąją
atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai
gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent
įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas
neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų
tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms
tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“
(2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas
tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį
saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save
sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą.
Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks
pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis
įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas
pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma,
filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios
socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra
provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems
gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius
Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką
vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 5.4
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą