Sveiki,
Apie Wilhelmą Reichą sužinojau skaitydamas Olivios
Laing eseistinę knygą „Kūnas ir laisvė“, tad nusprendžiau kiek daugiau apie jį
pasidomėti, tad dalijuosi šiuo įrašu.
Wilhelmas Reichas
gimė 1897 m. Galicijoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijos dalyje,
pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurios kasdienybė buvo persmelkta griežtos
disciplinos ir sudėtingų emocinių įtampų. Jo kilmė buvo žydiška, tačiau tėvas,
būdamas užkietėjęs germanofilas, siekė visiškos asimiliacijos, todėl Wilhelmas
augo atskirtas nuo žydiškų tradicijų, apsuptas vokiškos kultūros idealų. Jo
vaikystė prabėgo plačiuose šeimos ūkiuose, kur jaunasis Reichas anksti susidūrė
su gamtos ciklais ir gyvūnų seksualumu, o tai vėliau tapo pamatu jo teorijoms
apie biologinę energiją. Tačiau šį idilišką kaimo vaizdą brutaliai nutraukė
šeimos tragedija: būdamas keturiolikos, Wilhelmas netyčia tapo motinos
neištikimybės liudininku ir apie tai pranešė tėvui. Kilęs skandalas ir motinos
savižudybė, po kurios netrukus sekė ir tėvo mirtis nuo tuberkuliozės, paliko
Reichui visą gyvenimą trunkantį kaltės jausmą bei obsesyvų siekį suprasti
žmogaus seksualumo ir destrukcijos ištakas.
Likęs našlaičiu ir Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje
tarnavęs Austrijos kariuomenėje Italijos fronte, Reichas 1918 m. atvyko į Vieną
studijuoti medicinos. Karo nualintas jaunuolis, neturintis pinigų, bet
pasižymintis neįtikėtinu intelektualiniu alkiu, greitai pasinėrė į tuometinį
intelektualinį Vienos katilą. Būtent čia įvyko lemtingas susitikimas su
Sigmundu Freudu. Freudas, pamatęs jaunojo Reicho užsidegimą, tapo jo mentoriumi
ir netgi priėmė jį į Vienos psichoanalitikų draugiją dar jam nebaigus studijų.
Reichas idealizavo Freudą, vadino jį „didžiausiu savo laikų protu“, o pats
Freudas kurį laiką Reichą laikė vienu perspektyviausių savo sekėjų, patikėdamas
jam vadovauti prestižiniam Psichoanalitinės technikos seminarui.
Ankstyvoji Reicho karjera buvo paženklinta bandymu
„radikalizuoti“ psichoanalizę. Jis nebuvo patenkintas vien tik pasyviu sėdėjimu
už paciento galvos ir sapnų interpretavimu; jis norėjo suprasti, kodėl
pacientai priešinasi gijimui. Taip gimė jo revoliucinė „Charakterio
analizės“ teorija. Reichas teigė, kad žmogaus ego sukuria „charakterio
šarvą“ – psichologinę ir fizinę gynybos sistemą, kuri pasireiškia ne tik
mintimis, bet ir raumenų įtampa, sustingusia veido išraiška ar monotonišku
balsu. Jis buvo pirmasis, kuris drąsiai peržengė psichoanalizės tabu ir pradėjo
fiziškai liesti pacientus, siekdamas rankomis „išminkyti“ jų raumenų šarvą ir
išlaisvinti užspaustas emocijas, taip padėdamas pamatą visai šiuolaikinei kūno
terapijai.
Tačiau Reichas nuėjo dar toliau, susiedamas neurozes
su socialine priespauda. Jis tapo aistringu marksistu ir teigė, kad
kapitalistinė visuomenė sąmoningai slopina žmogaus seksualumą, kad sukurtų
paklusnius, autoritetui palankius piliečius. Jis įkūrė „Sex-Pol“ judėjimą,
važinėjo po darbininkų kvartalus su mobiliomis klinikomis ir agitavo už
kontracepciją, lytinį švietimą bei moterų teises. Šis politinis radikalizmas
pradėjo gąsdinti Freudą, kuris pamažu tolo nuo savo mokinio. Freudas skeptiškai
žiūrėjo į Reicho bandymus paversti psichoanalizę politinio perversmo įrankiu, o
kai Reichas pradėjo teigti, kad visos neurozės kyla iš nesugebėjimo pasiekti
„pilno orgazmo“, konfliktas tapo nebeišvengiamas.
Reicho asmeninis seksualinis gyvenimas buvo toks pat
audringas ir komplikuotas kaip ir jo teorijos. Jo pirmoji žmona buvo Frieda
Fromm-Reichmann, kuri pati tapo viena iškiliausių psichoanalitikių, tačiau jų
santuoka neatlaikė Reicho sudėtingo charakterio ir polinkio į emocinį
intensyvumą. Reichas tikėjo, kad seksualinis pasitenkinimas yra sveikatos
matas, todėl jo gyvenime netrūko aistringų romanų ir nuolatinių ieškojimų. Jis
buvo įsitikinęs, kad „orgastinis pajėgumas“ yra vienintelė priemonė prieš fašizmą
ir psichinę stagnaciją, tačiau asmeniniame gyvenime jį persekiojo paranoja ir
gilėjantis nesusikalbėjimas su artimiausiais žmonėmis, ypač po to, kai jį
išstūmė tiek iš psichoanalitikų draugijos, tiek iš komunistų partijos.
Vokietijoje įsigalėjus naciams, Reichas buvo
priverstas bėgti – iš pradžių į Skandinaviją, o vėliau į JAV. Amerikoje
prasidėjo pats kontraversiškiausias jo gyvenimo etapas. Jis paskelbė atradęs
„orgoną“ – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis esą galėjo matyti plika akimi
ir išmatuoti Geigerio skaitikliu. Jis sukūrė „orgono akumuliatorius“ – medines
dėžes, išklotas metalu, kuriose sėdėdami pacientai turėjo pasikrauti šia
energija. Reichas tikėjo, kad orgonas gali gydyti vėžį, impotenciją ir netgi
paveikti orus. Šios idėjos daugeliui jo kolegų atrodė kaip visiška beprotybė, o
Reichas tapo izoliuota figūra, apsupta tik saujelės ištikimų pasekėjų savo
„Orgonono“ rančoje Meine.
Šokiruojantis faktas yra tai, kad Reichas Meine
pastatė „debesų sklaidytuvus“ (angl. cloudbusters), primenančius futuristinius
pabūklus, kuriais, jo manymu, jis kovojo su ateiviais iš kosmoso, siurbiančiais
Žemės energiją. Jis rimtai tikėjo, kad neatpažinti skraidantys objektai (NSO)
yra realus pavojus ir kad jų varikliai naudoja „neigiamą orgoną“. Šiuo
laikotarpiu jo mąstymas tapo vis labiau paranojiškas, jis visur matė sąmokslus,
o tai pritraukė JAV Federalinės tyrimų valdybos (FTB) dėmesį. Valdžios akyse
jis tapo šarlatanu, prekiaujančiu apgaulingais medicinos prietaisais.
FDA (Maisto ir vaistų administracija) pradėjo teisinį
persekiojimą prieš Reichą, o šis, išdidžiai atsisakęs pripažinti teismo
kompetenciją spręsti mokslinius klausimus, buvo nuteistas dvejus metus kalėti.
Bene labiausiai sukrečiantis įvykis įvyko 1956 m., kai pagal teismo sprendimą
buvo sudegintos tonos Reicho knygų ir žurnalų. Tai buvo vienas iš nedaugelio
atvejų JAV istorijoje, kai moksliniai darbai buvo oficialiai naikinami ugnyje.
Šis knygų deginimas Reichui priminė nacių laikus, iš kurių jis pabėgo, ir tik
dar labiau sustiprino jo kankinio pojūtį.
Wilhelmas Reichas mirė 1957 m. Pensilvanijos kalėjime
nuo širdies nepakankamumo, likus vos kelioms dienoms iki lygtinio paleidimo. Jo
palikimas išlieka giliai poliarizuotas: vieniems jis yra tragiškas genijus,
pralenkęs laiką ir sunaikintas sistemos, kitiems – pamišęs pseudomokslininkas.
Tačiau negalima paneigti, kad jo ankstyvosios įžvalgos apie kūno ir psichikos
ryšį, charakterio struktūrą ir seksualinę laisvę padarė milžinišką įtaką
septintojo dešimtmečio kontrkultūrai, seksualinei revoliucijai ir visoms
šiuolaikinėms psichoterapijos kryptims, kurios į žmogų žiūri ne tik kaip į
mąstančią būtybę, bet ir kaip į biologinį, jaučiantį kūną.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą