Psichoanalitikas Wilhelmas Reichas (Wilhelm Reich, 1897–1957): biografija, gyvenimas, šokiruojančios idėjos

 

Sveiki,

 

Apie Wilhelmą Reichą sužinojau skaitydamas Olivios Laing eseistinę knygą „Kūnas ir laisvė“, tad nusprendžiau kiek daugiau apie jį pasidomėti, tad dalijuosi šiuo įrašu.

 

Wilhelmas Reichas gimė 1897 m. Galicijoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijos dalyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurios kasdienybė buvo persmelkta griežtos disciplinos ir sudėtingų emocinių įtampų. Jo kilmė buvo žydiška, tačiau tėvas, būdamas užkietėjęs germanofilas, siekė visiškos asimiliacijos, todėl Wilhelmas augo atskirtas nuo žydiškų tradicijų, apsuptas vokiškos kultūros idealų. Jo vaikystė prabėgo plačiuose šeimos ūkiuose, kur jaunasis Reichas anksti susidūrė su gamtos ciklais ir gyvūnų seksualumu, o tai vėliau tapo pamatu jo teorijoms apie biologinę energiją. Tačiau šį idilišką kaimo vaizdą brutaliai nutraukė šeimos tragedija: būdamas keturiolikos, Wilhelmas netyčia tapo motinos neištikimybės liudininku ir apie tai pranešė tėvui. Kilęs skandalas ir motinos savižudybė, po kurios netrukus sekė ir tėvo mirtis nuo tuberkuliozės, paliko Reichui visą gyvenimą trunkantį kaltės jausmą bei obsesyvų siekį suprasti žmogaus seksualumo ir destrukcijos ištakas.

 

Likęs našlaičiu ir Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje tarnavęs Austrijos kariuomenėje Italijos fronte, Reichas 1918 m. atvyko į Vieną studijuoti medicinos. Karo nualintas jaunuolis, neturintis pinigų, bet pasižymintis neįtikėtinu intelektualiniu alkiu, greitai pasinėrė į tuometinį intelektualinį Vienos katilą. Būtent čia įvyko lemtingas susitikimas su Sigmundu Freudu. Freudas, pamatęs jaunojo Reicho užsidegimą, tapo jo mentoriumi ir netgi priėmė jį į Vienos psichoanalitikų draugiją dar jam nebaigus studijų. Reichas idealizavo Freudą, vadino jį „didžiausiu savo laikų protu“, o pats Freudas kurį laiką Reichą laikė vienu perspektyviausių savo sekėjų, patikėdamas jam vadovauti prestižiniam Psichoanalitinės technikos seminarui.

 

Ankstyvoji Reicho karjera buvo paženklinta bandymu „radikalizuoti“ psichoanalizę. Jis nebuvo patenkintas vien tik pasyviu sėdėjimu už paciento galvos ir sapnų interpretavimu; jis norėjo suprasti, kodėl pacientai priešinasi gijimui. Taip gimė jo revoliucinė „Charakterio analizės“ teorija. Reichas teigė, kad žmogaus ego sukuria „charakterio šarvą“ – psichologinę ir fizinę gynybos sistemą, kuri pasireiškia ne tik mintimis, bet ir raumenų įtampa, sustingusia veido išraiška ar monotonišku balsu. Jis buvo pirmasis, kuris drąsiai peržengė psichoanalizės tabu ir pradėjo fiziškai liesti pacientus, siekdamas rankomis „išminkyti“ jų raumenų šarvą ir išlaisvinti užspaustas emocijas, taip padėdamas pamatą visai šiuolaikinei kūno terapijai.

 

Tačiau Reichas nuėjo dar toliau, susiedamas neurozes su socialine priespauda. Jis tapo aistringu marksistu ir teigė, kad kapitalistinė visuomenė sąmoningai slopina žmogaus seksualumą, kad sukurtų paklusnius, autoritetui palankius piliečius. Jis įkūrė „Sex-Pol“ judėjimą, važinėjo po darbininkų kvartalus su mobiliomis klinikomis ir agitavo už kontracepciją, lytinį švietimą bei moterų teises. Šis politinis radikalizmas pradėjo gąsdinti Freudą, kuris pamažu tolo nuo savo mokinio. Freudas skeptiškai žiūrėjo į Reicho bandymus paversti psichoanalizę politinio perversmo įrankiu, o kai Reichas pradėjo teigti, kad visos neurozės kyla iš nesugebėjimo pasiekti „pilno orgazmo“, konfliktas tapo nebeišvengiamas.

 

Reicho asmeninis seksualinis gyvenimas buvo toks pat audringas ir komplikuotas kaip ir jo teorijos. Jo pirmoji žmona buvo Frieda Fromm-Reichmann, kuri pati tapo viena iškiliausių psichoanalitikių, tačiau jų santuoka neatlaikė Reicho sudėtingo charakterio ir polinkio į emocinį intensyvumą. Reichas tikėjo, kad seksualinis pasitenkinimas yra sveikatos matas, todėl jo gyvenime netrūko aistringų romanų ir nuolatinių ieškojimų. Jis buvo įsitikinęs, kad „orgastinis pajėgumas“ yra vienintelė priemonė prieš fašizmą ir psichinę stagnaciją, tačiau asmeniniame gyvenime jį persekiojo paranoja ir gilėjantis nesusikalbėjimas su artimiausiais žmonėmis, ypač po to, kai jį išstūmė tiek iš psichoanalitikų draugijos, tiek iš komunistų partijos.

 

Vokietijoje įsigalėjus naciams, Reichas buvo priverstas bėgti – iš pradžių į Skandinaviją, o vėliau į JAV. Amerikoje prasidėjo pats kontraversiškiausias jo gyvenimo etapas. Jis paskelbė atradęs „orgoną“ – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis esą galėjo matyti plika akimi ir išmatuoti Geigerio skaitikliu. Jis sukūrė „orgono akumuliatorius“ – medines dėžes, išklotas metalu, kuriose sėdėdami pacientai turėjo pasikrauti šia energija. Reichas tikėjo, kad orgonas gali gydyti vėžį, impotenciją ir netgi paveikti orus. Šios idėjos daugeliui jo kolegų atrodė kaip visiška beprotybė, o Reichas tapo izoliuota figūra, apsupta tik saujelės ištikimų pasekėjų savo „Orgonono“ rančoje Meine.

Taip atrodė orgono dėžė, kurioje gydėsi žmonės.

 

Šokiruojantis faktas yra tai, kad Reichas Meine pastatė „debesų sklaidytuvus“ (angl. cloudbusters), primenančius futuristinius pabūklus, kuriais, jo manymu, jis kovojo su ateiviais iš kosmoso, siurbiančiais Žemės energiją. Jis rimtai tikėjo, kad neatpažinti skraidantys objektai (NSO) yra realus pavojus ir kad jų varikliai naudoja „neigiamą orgoną“. Šiuo laikotarpiu jo mąstymas tapo vis labiau paranojiškas, jis visur matė sąmokslus, o tai pritraukė JAV Federalinės tyrimų valdybos (FTB) dėmesį. Valdžios akyse jis tapo šarlatanu, prekiaujančiu apgaulingais medicinos prietaisais.

 

FDA (Maisto ir vaistų administracija) pradėjo teisinį persekiojimą prieš Reichą, o šis, išdidžiai atsisakęs pripažinti teismo kompetenciją spręsti mokslinius klausimus, buvo nuteistas dvejus metus kalėti. Bene labiausiai sukrečiantis įvykis įvyko 1956 m., kai pagal teismo sprendimą buvo sudegintos tonos Reicho knygų ir žurnalų. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų JAV istorijoje, kai moksliniai darbai buvo oficialiai naikinami ugnyje. Šis knygų deginimas Reichui priminė nacių laikus, iš kurių jis pabėgo, ir tik dar labiau sustiprino jo kankinio pojūtį.

 

Wilhelmas Reichas mirė 1957 m. Pensilvanijos kalėjime nuo širdies nepakankamumo, likus vos kelioms dienoms iki lygtinio paleidimo. Jo palikimas išlieka giliai poliarizuotas: vieniems jis yra tragiškas genijus, pralenkęs laiką ir sunaikintas sistemos, kitiems – pamišęs pseudomokslininkas. Tačiau negalima paneigti, kad jo ankstyvosios įžvalgos apie kūno ir psichikos ryšį, charakterio struktūrą ir seksualinę laisvę padarė milžinišką įtaką septintojo dešimtmečio kontrkultūrai, seksualinei revoliucijai ir visoms šiuolaikinėms psichoterapijos kryptims, kurios į žmogų žiūri ne tik kaip į mąstančią būtybę, bet ir kaip į biologinį, jaučiantį kūną.

 

Maištinga Siela

Psichoanalitikai ir jų homoseksualumo praktika, požiūris, mintys: Harry Stack Sullivan, Frieda Fromm-Reichmann, Erik Erikson, Stephen Mitchell, Ken Corbett

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Vienoje asmeninėje diskusijoje su pažįstamais pradėjome diskutuoti apie homofobiją ir homofobų keliamus argumentus, kodėl jie laiko homoseksualumą ir kitas seksualumo formas gamtos nukrypimu, kodėl grindžiama neapykanta, remiantis visokiais religiniais išvedžiojimais, nors dažnas net nėra religingas? Nusprendžiau šįkart skirti įrašą psichoanalizės mokslininkams, kurie vienaip ar kitaip tyrė ir savo kailiu eksperimentavo, praktikavo homoseksualumą ir darė savo gyvenimu pagrįstas išvadas.

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): vienatvės ir intymumo architektas

 

Harry Stack Sullivan buvo revoliucinis amerikiečių psichiatras, interpersonalinės psichoanalizės pradininkas, kuris nukreipė dėmesį nuo Freudo akcentuotų vidinių instinktų į tai, kas vyksta tarp žmonių. Gimęs Airijos imigrantų šeimoje Niujorko valstijoje, Sullivan patyrė sunkią, izoliuotą vaikystę, kuri vėliau tapo jo mokslinio intereso ašimi. Jo pagrindinis darbas „Interpersonalinė psichiatrijos teorija“ (Interpersonal Theory of Psychiatry, 1953) teigia, kad asmenybė nėra nekintamas vienetas, o nuolatinis sąveikų su kitais rezultatas. Jis garsėjo savo neįtikėtina sėkme gydant šizofreniją sergančius pacientus, kuriems skirdavo ne vaistus, o kurdavo saugią, žmogišką aplinką.

 

Sullivano asmeninis gyvenimas buvo apgaubtas paslapties širma, kurią diktavo to meto griežtos socialinės normos. Nuo 1927 metų iki pat mirties jis gyveno kartu su Jamesu (Jimmie) Boydsonu. Nors viešumoje Sullivan jį pristatydavo kaip savo „įsūnį“ (tai buvo populiari to meto taktika gėjų poroms siekiant kartu gyventi ir paveldėti turtą), biografai vienbalsiai sutinka, kad tai buvo jo gyvenimo partneris. Sullivanas netgi bandė kurti savotiškas „terapines bendruomenes“ namuose, kuriose vyriška draugystė ir artumas buvo pagrindinis stabilumo šaltinis. Jis rašė: „Mums reikia kito žmogaus, kad patvirtintume savo žmogiškumą“. Jo požiūris į homoseksualumą buvo kur kas švelnesnis nei kolegų: jis netikėjo, kad tai liga, o veikiau matė tai kaip sudėtingą būdą ieškoti saugumo ir intymumo pasaulyje, kuris yra priešiškas kitokiam žmogui.

 

Erik Erikson (1902–1994): tapatybės krizių ir jauno kraujo ieškojimai

 

Vokietijos žydų kilmės JAV psichoanalitikas Erikas Eriksonas pasauliui padovanojo psichosocialinės raidos teoriją bei terminą „tapatybės krizė“. Jo garsiausias darbas „Vaikystė ir visuomenė“ (1950) analizavo, kaip žmogus per visą gyvenimą pereina aštuonias stadijas, kurių kiekviena reikalauja išspręsti tam tikrą konfliktą. Eriksono autoritetas buvo milžiniškas, tačiau jo paties kelias į save buvo nusėtas abejonėmis dėl savo kilmės (jis ilgai nežinojo savo biologinio tėvo) ir seksualinės tapatybės.

 

Nors Eriksonas didžiąją gyvenimo dalį praleido santuokoje su Joan Serson, jo biografas Lawrence’as J. Friedmanas atskleidė, kad jaunas Eriksonas Europoje išgyveno intensyvų homoerotinį periodą. Studijų ir meninių ieškojimų metu jis turėjo glaudžių fizinių bei emocinių ryšių su vyrais, kurie vėliau jo darbuose atsispindėjo per „tapatybės moratoriumo“ (laiko, kai jaunas žmogus eksperimentuoja su vaidmenimis) koncepciją. Eriksonas homoseksualumą vertino per tapatybės paieškos prizmę; jis nelaikė to galutine diagnoze, o veikiau procesu, kurio metu žmogus bando suprasti, kas jis yra. Jo mintis: „Sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti“, neapribojo meilės tik heteroseksualiais rėmais, nors jis, kaip ir daugelis jo kartos analitikų, viešai laikėsi atsargios pozicijos.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): moteriško intymumo galia

 

Frieda Fromm-Reichmann buvo viena ryškiausių moterų psichoanalizės mokslo pradžioje, pelniusi šlovę dėl savo darbo su sunkiausiais psichikos ligoniais specializuotoje „Chestnut Lodge“ klinikoje. Jos darbas „Intensyvi psichoterapija“ tapo savotiška biblija gydytojams, siekiantiems suprasti šizofrenijos vidinį pasaulį. Ji buvo ištekėjusi už garsiojo psichoanalitiko Ericho Frommo, tačiau jų sąjunga truko neilgai. Po skyrybų Frieda pasirinko gyvenimo būdą, kuris to meto standartais buvo itin drąsus, nors ir diskretiškas.

 

Biografiniai tyrimai rodo, kad Fromm-Reichmann visą likusį gyvenimą kūrė gilius, romantinius ir intymius ryšius su moterimis. Jos asmenybė buvo persmelkta moteriško solidarumo ir emocinio artumo poreikio, kurį ji pati laikė esminiu psichikos sveikatos elementu. Nors ji viešai nevartojo „lesbietės“ termino (tai būtų užbaigę jos karjerą konservatyvioje medicinos bendruomenėje), jos laiškai ir amžininkų prisiminimai liudija apie meilę, kuri nebuvo skirta vyrams. Ji teigė: „Pacientui reikia ne interpretacijos, o žmogaus, kuris nebijo jo kančios“. Šią baimės nebuvimą ji demonstravo ir asmeniniame gyvenime, rinkdamasi artumą ten, kur jautėsi suprasta.

 

Šiuolaikiniai reformatoriai: Stephen Mitchell ir Ken Corbett

 

Po 1973 metų, kai oficialiai buvo pripažinta, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, psichoanalizės laukas pradėjo valytis nuo dešimtmečius trukusių prietarų. Šiame fone iškyla dvi svarbios figūros.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) buvo santykinės psichoanalizės (relational psychoanalysis) lyderis. Nors pats buvo heteroseksualus, jo įtaka LGBTQ+ bendruomenei psichoanalizėje yra neįkainojama. Savo darbe „Viltis ir baimė psichoanalizėje“ jis negailestingai kritikavo ankstesnes teorijas, kurios bandė „gydyti“ gėjus. Mitchellas teigė, kad seksualinė orientacija yra tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir pati asmenybė, ir joks analitikas neturi teisės jos vertinti kaip žemesnės.

 

Ken Corbett yra viena ryškiausių šiuolaikinių figūrų, kuri sujungia aukščiausio lygio teoriją su asmenine patirtimi. Būdamas atvirai homoseksualus analitikas, jis rašo apie tai, kaip formuojasi vyriškumas, kai jis neatitinka tradicinių standartų. Jo knyga „Boyhoods: Rethinking Masculinities“ nagrinėja „kitokio“ berniuko augimą visuomenėje. Corbettas meistriškai dekonstruoja baimę, kurią daugelis analitikų jautė prieš homoseksualumą, paversdamas jį ne tyrimo objektu, o gyva, turtinga žmogaus patirtimi.

 

Tikiuosi, kad buvo nors kiek naudinga.

 

Maištinga Siela