5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

Knyga: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai"

 Shehan Karunatilaka. „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 472.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai apsidžiaugiau, kad per Knygų mugę galėjau įsigyti naujausią Šri Lankos rašytojo ir pagrindiniu Booker prizu įvertintą Shehan Karunatilaka (g. 1975) romaną Septyni Malio Almeidos mėnuliai (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). 2010 metais išgarsėjęs angliškai rašantis rašytojas kurį laiką buvo nutilęs ir pasirodė po daugiau nei 10 metų ir iškart pelnė Booker Prize 2022 metų premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Marija Bogušytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Pastarųjų metų Booker knygų vertimai mane labai tenkino (D. Stuar Šugis Beinas, D. Galgut Pažadas), tad pašėlęs fantastinis detektyvas Septyni Malio Almeidos mėnuliai absoliučiai tiek stiliumi, tiek turiniu iškrito iš konteksto, kad net buvo sunku patikėti, jog knyga pelnė šį įvertinimą. Istorija pasakoja apie Šri Lankoje 1990 metais šalies sostinėje Kolombe nužudytą autoriaus išgalvotą karo fotografą Malį Almeidą, kurio kūnas buvo sukapotas gabalais ir dalis išmesta į rūgstantį ir dvokiantį ežerą. Malis atsibunda transcendentinėje erdvėje, kurioje patenka visi mirę, kuriems patikrinama klausa ir leidžiama atgimti. Deja, Malis atgimti nenori, jis trokšta išsiaiškinti savo mirties priežastis, nes nepamena paskutiniosios savo gyvenimo paros, todėl kaip vaiduoklis, pasigavęs vėją ir išgirdęs tolumoje tariamą vardą, skraido po gyvųjų pasaulį ir bando ne tik suvesti galus, bet ir gyviesiems perduoti žinią, mat po jo lova paslėpti penki vokai su karo fotografijomis, kurias paviešinus būtų galima nuversti smurtinę šalies vyriausybę...

 

Autorius kaip kokiame Holivudo filme bando sukurti prieštaringą Malio Almeidos literatūrinį portretą, kuris man iš esmės kėlė daugiausia klausimų, nes ne visada įtikindavo. Malis – fotografas, suktas lošėjas, kuris nebijo rizikuoti lošdamas kortomis ir statydamas žetonus ruletės žaidime, negana to, jis dar ir homoseksualas, gyvenantis su mergina Džeki, kuri jį įsimylėjusi, tačiau pastarasis susitikinėja ir yra įsipareigojęs įtakingo Kolombo politiko sūnui DD. Žodžiu, Malio seksualinis gyvenimas primena komišką lėlių namelį. Homofobiškoje šalyje, kur tyko pavojus, Malis Almeida dar važinėja ir atsiduria visada keistose situacijose su fotoaparatu (neįtikina!), tad jam pavyksta užfiksuoti devinto dešimtmečio etninių grupių pačius baisiausius pilietinius karus. Tiesa, nežinau, kiek autorius iš tikrųjų panaudoja savo šalies to meto realijų, tačiau tam tikrus politinius procesus galima atpažinti nesufalsifikuotus, pavyzdžiui, portugalų, olandų ir britų valdymo laikotarpius. „Jei tikėsime „Mahavamsa“, sinhalų rasė susiformavo per grobimus, žaginimus, tėvų žudymus ir kraujomaišą. Tai ne pasaka, o mūsų gimimo istorija, išdėstyta seniausioje salos kronikoje, kuri pasitelkta sisteminti įstatymams, skirtiems pavergti visus, kas nėra sinhalai, budistai, vyrai ir turtingi (p. 173).“

 

Galbūt mane labiausiai trikdė Malio Almeidos, lošėjo ir homoseksualaus fotografo nepamatuota rizika pavojingoje šalyje. Rizikuoti lošimo namuose yra viena, tačiau gyvenime – kita, bet neatrodo, kad Almeidas tą kaip nors skirtų. Melagis, sukčius ir neištikimas Almeidas man pasirodė kaip koks dirbtinis literatūrinis konstruktas, panašiai kaip nuotykių komercinio kino žanro rėmuose sukurti kultiniai blokiukai, atseit pasižymintys dvilypumu, bet galų gale ribinėje situacijoje išgelbsti kam nors kailį ir pasirodo, jog po ciniko kauke slypi jautrus ir empatiškas didvyris. Šiaip nemėgstu tokio tipažo herojų, tad ir Almeidos nei morale, nei eklektiškai ir dirbtinokai sukonstruotu personažo nuotykiais manęs nesužavėjo.

Shehan Karunatilaka

 

Kitą vertus, autorius bando išbalansuoti romaną, kad jis taptų ir novatoriškas, ir atspindėtų jo šalies politikos ir piliečių istorinius momentus, kad būtų įdomus kaip detektyvas ir jaudintų kaip fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiu, autorius dursto skirtingus žanrus tarsi įtikdamas įvairių skonių skaitytojams. Kai kas knygą pristato kaip šių dienų šedevrą, kurį galima lyginti su Dantės Aligjeri viduramžių literatūros perlu Dieviškoji komedija, kurioje protagonistas su Vergilijumi leidžiasi į devynių ratų pragarą. Pomirtinio gyvenimo struktūra Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose yra labiau chaotiška, ne tokia architektoniška kaip Dantės kūrinyje, todėl labiau primena azijietiškus fantastinius filmus arba net tą patį Songoką iš animacinio Drakonų kova Z, kuris skraidė ant debesies, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Visgi autorius kurdamas pomirtinio gyvenimo erdvę, įsiliejančią į gyvųjų, remiasi budistiniais, hinduistiniais ir vietos šamaniniais folkloriniais motyvais, kurie lietuvių skaitytojams suprantami labiau kaip knygos veikėjai, bet ne literatūrinė folkloro adaptacija.

 

Romanas savitai chuliganiškas ne tik dėl Malio Almeidos asmenybės heroizmo, bet ir dėl šmaikščių dialogų, perteiktų šnekamosios kalbos tonacijomis, panašių kaip iš Kieto riešutėlio, Kartą Amerikoje, Taksi vairuotojas ir t. t. filmų. Autorius sugeba Almeidos paveikslu, perteiktu dažniausiai antruoju asmeniu, kas, žinoma, literatūroje nėra itin dažna, kurti korumpuotą ir iš esmės nusikaltėlių politikų portretus. Chuliganizmą kuria ir tai, kad neskaistus Almeidas savaip kerštauja dar didesniems šunsnukiams, tad septynios dienos, kurios duotos iki Almeidos panėrimo į šviesą, kuria romano įtampą, bet tenka pripažinti, jog nemažai knygoje vilkinimo, bandant aprėpti įvairių politinių organizacijų susipriešinimo variantus, pavaizduoti, kas iš tikrųjų valdo Šri Lanką, tad nuo tų organizacijų santrumpų, politinių institucijų pamažu romanas ištįsta į pernelyg didelį politinį panoraminį vaizdinį, tad labai dažnai įtampa, kokią manotės esant skandinavų detektyvuose, šiame kūrinyje galite pamiršti. Autorius nepamiršta nuolat pabrėžti Almeidos homoseksualumo, kuris iš esmės knygoje veikia kaip priešprieša normalizuotai ir sustyguotai Šri Lankos visuomenei. „Pomirtiniame gyvenime išgirsti daugiau homofobinių užgaulių, nei girdėjai per dvidešimt metų, praleistų žaidžiant su vaikinais (p. 296).“

 

Ilgai skaičiau šį romaną, nors jis ir šmaikštus, daug dialogų, o tekstas slysta puslapiais, tačiau skaitydamas neretai darydavau ilgas pertraukas, buvo minčių mesti, nes istorija nejaudino. Mano nuomone, tai silpniausias Bookeriu įvertintas kūrinys tarp pastarųjų kelerių metų. Manau, tai lėmė knygos populiariosios literatūros polėkis, eklektiškas ir dirbtinai sukonstruotas pagrindinis veikėjas, fantastiniai ir politiniai „pertepimai“ su folkloriniais siaubo elementais ir pan. Manau, knyga išties labiau prieinama masėms, čia rasite daug žanrinių jungčių, nemenkos išmonės, tačiau neapleido jausmas, kad, jeigu knygą imtųsi statyti geras režisierius, išeitų ekspresyvus ir nuotykių kupinas filmas su gerais kompiuteriniais efektais, nes pavaizduoti tuos visus mirusius su jų pasruvusiomis akimis, nutrauktomis galūnėmis ir pamėlynavusiais numirėlių veidais, manau, būtų išties vykęs reginys masėms.

 

Jūsų Maištinga Siela