5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Matrix"

 Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus, kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma, tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g. 1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.

 

Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix, kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai atidėliojau ir neskaičiau, ką?!

 

Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje. Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba. Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki 1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz., skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas (Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė (2004).“

 

Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte, kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir universalus.

 

Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją, tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba atiduodavo bažnyčios globon.

Lauren Groff

 

Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą; abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu, kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.

 

Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas. Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno, pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą. Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje, kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją, nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą, nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“

 

Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos, siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius, kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus, kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus, neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas, prietaringumą ir ekonomiką.

 

Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena, amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant, man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų, kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo, lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir leisti Lauren Groff knygas.

 

Maištinga Siela 

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela