Vinilinė plokštelė: Šventų Kalėdų žvaigždės – Linksmos Kalėdos (rinktinė) [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Šventų Kalėdų žvaigždės – Linksmos Kalėdos (rinktinė) [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Šventų Kalėdų Žvaigždės – Ramios Kalėdos (rinktinė) [vinyl / LP] (2025)

 
Informacija apie rinktinę: Šventų Kalėdų Žvaigždės – Ramios Kalėdos (rinktinė) [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela

#1 Bašaras (Bashar): tikroji Kalėdų Senelio reikšmė ir prasmė žmonijos sąmonėje - archetipinė ir simbolinė

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau supresuoti ir lietuvių kalba išleisti Bašaro žinutes žmonijai, kurios skirtos tik tiems, kuriems rezonuoja ir siekia aukštesnio Visatos suvokimo.

 

Bašaras yra pristatomas kaip daugiadimensinė būtybė (angl. multidimensional being) arba ekstraterestrinė sąmonė (angl. extraterrestrial consciousness), kuri bendrauja kanalu per asmenį, vardu Darryl Anka. YouTubėje daug įrašų įdomiomis temomis, kurios netinka skaityti ir klausytis bet kam.

 

Tikroji Kalėdų Senelio tapatybė, pasak Bašaro, slypi jūsų kolektyvinės sąmonės gelmėse, kur jis egzistuoja kaip autentiškas archetipas. Tai nėra vien įsivaizduojama figūra; nors archetipai gimsta iš kolektyvinės minties, jie įgyja autonomiją ir patiria save kaip individulizuotus sąmonės lygmenis. Bašaras teigia, kad Kalėdų Senelis – senesniuose sluoksniuose žinomas kaip centerlouse – iš esmės yra gamtos dvasia (angl. nature spirit). Šis entitetas (sąmonės lygmuo) reprezentuoja tą jūsų kolektyvinės esybės aspektą, kurį jūs kartu sukuriate ir įkvepiate jam gyvenimą, realybę bei egzistenciją.

 

Kalėdų Senelio atributai, kuriuos žinote šiuolaikinėje kultūroje, yra senovinių idėjų transliacija. Jo, kaip dovanų davėjo, esmė yra pamatinis Trečiojo Dėsnio – ką išleidi, tą ir gauni atgal – atpažinimas, taip pat atspindintis karminę pusiausvyrą. Šis entitetas yra karmiškai atspindintis: jei susiduria su teigiamu ketinimu, jis atspindi teigiamą patirtį, o su neigiamu – neigiamą. Tai paaiškina ir supaprastintą šiuolaikinę idėją apie „gerus vaikus“ gaunančius dovanas. Netgi šiaurės elniai čia figūruoja ne tiesiogiai kaip rogių traukiantys su gyvūnais, o kaip gyvūno totemo asociacija. Be to, pats entitetas, materializuodamasis, perima gamtos ir gyvuliškus atributus, pavyzdžiui, palikdamas kanopų atspaudus sniege, kurie klaidingai priskiriami elniams.

 

Kalėdų Senelio aprangos spalvos taip pat turi gilesnę prasmę. Nors raudonas kostiumas gali būti suvokiamas kaip naktinis apsiaustas, Bašaras teigia, kad raudona spalva simbolizuoja gyvenimo kraują ir įžeminančios realybės vibraciją, susijusią su jūsų energetinės sistemos šaknine čakra. Tai įkūnija tai, kas yra žemiška ir pamatinė: įsišaknijimą gamtoje. Ši spalva taip pat reprezentuoja gausos ir dovanų pasireiškimą, kuris visada yra aplink jus gamtoje.

 

Kalėdų Senelis, Bašaro teigimu, iš tikrųjų egzistuoja, bet ne visada taip, kaip jį vaizduoja jūsų kultūra. Tai formą keičiantis (angl. shape shifter) entitetas, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais. Galite su juo susidurti realiai, ypač kai pasiekiate atitinkamą sąmonės būseną ir susisiekiate su gausos bei gamtos idėja jos pamatinėje ir labiausiai įsišaknijusioje formoje. Jis yra kolektyvinės sąmonės atspindys ir gamtos karalystės dalis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su dar viena Odisėja – šv. Kalėdos ir netrukus prasidėsiantys 2025!

Sveiki,

 

Dar šįryt pasakiau – jokių šiandien sveikinimų! Jie pasimeta tarp kitų, nuskęsta, o žodžiai ir linkėjimai kartojasi metai iš metų ir apsigludina, atrodo, nebetenka prasminio aštrumo. Panašiai kaip Algimantas Mackus savo viename eilėraštyje rašo: „nebeieškokime, mes nieko nesurasime“. Manau, tik savo minčių, jausmų ir paklydimų bei atradimų vandenyne galima bandyti ką nors sužvejoti, bandyti nuraminti įsisiautėjusias savo pačių sukeltas bangas.

 

Perplaukėme 2024-uosius, o laivas tik trumpam stabtelėjo prie Kirkės salos krantų. Metai man visada yra plaukimas per laiką ir sezonus. Panašiai kaip Odisėjas, kuris po Trojos karo grįžta visada namo į Itakę, bet niekaip negali sugrįžti. O tą mylimą ir tolimą Itakę puikiai perteikė graikų kilmės poetas Konstantinas Kavafis... Kur toji manoji Itakė? Visada kelionėje su manimi ir jumis, kad ir kas benutiktų. Ji kaip žemių sauja, visada kartu, kad ir kas su tavimi besidarytų, kas beužpultų – džiaugsmas begalinis, ar liūdesio demonai, Itakė visada kelyje. Todėl visada linkiu su savimi turėti save kaip tą žemių saują, žinoti save ir savo troškimus kelyje per ateinančius metus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujaisiais 2024 metais!

 

Sveiki,

Dar vieneri metai, ir dar vienerios Kalėdos... Tiek jau daug gyvenime prilinkėta, bet labiausiai ir nuoširdžiausiai pasitvirtina tai, ką pats linkiu sau, tinka ir kitiems. Ateinančiais metais linkiu sau ir Jums susitvarkyti mintis ir jausmų pasaulį, pamiršti nelaimes ir vargus, kiekvieną priimti kaip savą ir kartu unikalų. Nebeteisti ir nebesmerkti, nebebandyti piktintis, kad visi aplinkui neatitinka tavo matymo ir supratimo – to nereikia jau seniai. Linkiu nebeplakti savęs ir kitų. Priimti iššūkį keistis, pamirštant klaidingą įsitikinimą, kad pasaulis tau gimstant kažką tau turėjo duoti. Niekas nieko nežadėjo, tik mes patys savo pačių pamokomis einame į to pasaulio kokybę ir savikūrą, o tai galų gale veda į klasikinius dalykus: sveikatą, meilę, pasitikėjimą, turtą, gausą, nuotykius, taiką ir gyvenimo pasitenkinimą. Kasdien, kas minutę, kiekvieną akimirką jauskimės visaverčiai ir nusipelnę laimės.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip parašyti kalėdinį sveikinimą? Kalėdinis sveikinimas, palinkėjimas

 

Sveiki,

Kasmet kas nors manęs vis paprašo parašyti paprastą kalėdinį sveikinimą, kuris būtų trumpas, aiškus ir transliuotų nuoširdumą. Tiesą sakant, nemėgstu to daryti, čia kaip tie vaiduokliai rašytojai, kurie kokios nors žvaigždės vardu parašo autobiografiją ir žvaigždė ją išleidžia savo vardu. Arba, kai nuolat rašote tuos pačius ar panašius sveikinimus, atsiranda toks netikrumo jausmas, jog kasmet žodžiai kartojasi ir dvelkia ta sovietine retorika, kokią girdėjo mūsų senoliai. Visgi šį jausmą anuliuoja suvokimas, kad rašai pats ir pats įdedi jausmą tą darydamas. Tad nelinkėkite dėl linkėjimo, o geriau jausmiškai išartikuliuokite, ką iš tikrųjų norite skirti tam žmogui, nes kitokiu atveju sveikinimas jums gali tapti formalumu, priederme, nes to tikisi iš jūsų aplinkiniai. Taigi mano patarimai, kaip parašyti sveikinimą, yra labai paprasti ir jau daugeliui savaime aišku.

Pirmas dalykas. Jausti žodžių prasmę ir svarbą, nedaryti nereikalingos pompastikos, nekopijuoti tekstų iš interneto ir neverta graužtis, kad ne visi gimę rašytojais. Linkėjimą NUO SAVĘS gali sudėlioti visi, tad nuoširdumas yra visa ko pagrindas.

Antras dalykas. Įvardykite raštu adresatą t. y., kam skiriate tekstą.

Trečias dalykas. Įvardykite su kuo sveikinate (Kalėdos, Velykos ir t.t.)

Ketvirtas dalykas. Sureitinguokite svarbos didėjančia ar mažėjančia tvarka palinkėjimus, norus, svajones.

Penktas dalykas. Žodis „tegu...“ programuoja, jog tai turėtų galimai įvykti, kas netiki dar žodžio galia?

Šeštas dalykas. Nepamirškite pasitikrinti skyrybos, rašybos klaidų. Paprastai sveikinime daug tikrinių daiktavardžių ir nevenkite įvardžių rašyti iš pagarbos reikalo didžiąja raide.

Septintas dalykas. Įterpti vieną humoro sakinį (te sniegas virsta pinigais!) galima įdomumo dėlei, jeigu žmogų pažįstate.

Aštuntas dalykas. Pasirašykite nuo ko šis linkėjimas. Po daugel metų tie laiškai ar atvirukai būna praverčiami, tad ir data teksto pabaigoje gali netikėtai grąžinti į prisiminimus, tai veikia.

Taigi. Tiek.

 

Jūsų Maištinga Siela

The Best Christmas albums / Geriausi kalėdiniai pop albumai (Dion, Aguilera, Buble, Pausini, Minogue, Carey, Stefani)

Sveiki,

 

Tikriausiai neįmanoma niekaip sureitinguoti nei geriausių knygų, nei geriausių dainų, nei geriausių... kalėdinių muzikos albumų. Šiuo metu turiu 8 kalėdinių temų albumus, kurių klausausi. Iš viso to, man atrodo, Celine Dion „These Are Special Times“ pasirodęs 1996 metais pats skaidriausias šiomis kalėdinėmis dienomis.

 

Mano vinilinių plokštelių kolekciją iš kalėdinių sudaro:

 

Celine Dion – These Are Special Times (1996)

Michael Bublé – Christmas (2011)

Kylie Minogue – Kylie Christmas (2015)

Laura Pausini – Laura Xmas (2016)

Christina Aguilera – My Kind of Christmas (2000)

Gwen Stefani – You Make It Feel Like Christmas (2017)

Mariah Carey – Merry Christmas (1994)

Sia – Everyday Is Christmas (2017)

 

Šiuo metu galbūt norėčiau įsigyti Andrea Bocelli kalėdinį albumą „My Christmas“ (2009).

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Kylie Christmas [vinyl, 2LP] (2015)

 

Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Kylie Christmas [vinyl, 2LP] (2015)

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas

 

Sveiki,

 

Ką tokiu laiku galima kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt

 

Kai atrodo, jog viskas baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“. Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes? Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio, vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.

 

Bet įdomu ir tai, kad visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles. Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius, tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius. Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina, tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.

 

Nusibodusio kai kam Ukrainos ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.

 

Tampame įnoringi net prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai (vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną, o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes, įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos Žemę, tiesiog balkone.

 

Kas baisiausia? Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų, pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sia – Everyday Is Christmas [Vinyl, LP] (2017)

 Informacija apie albumą: Sia – Everyday Is Christmas [Vinyl, LP] (2017)

Sveikinimas: Su Naujausiais 2022-aisiais!

 Sveiki,

 

2022 metai jau tuoj ant nosies. Įdomūs buvo metai, kurie, atrodo, prabėgo dar greičiau nei anieji. Tikriausiai 2022 dar greičiau prabėgs nei dabartiniai. Gyvenimas baigtinis ir dėl to kai kam labai džiugu, o kai kam labai liūdna.

 

Ką aš atsimenu iš 2021-ųjų?

 

Beprotiškai karštą vasarą! Tvankas tropines naktis, kada būdavo net sunku kvėpuoti, o vienintelė atgaiva – vėsaus vandens vonia. The Roop geltonos spalvos maniją. Nesantaika su Baltarusija. Pandeminių kaukių dėžutes ir kaukės visur: ant durų rankenų, knygose vietoj skirtukų, kišenėse, kuprinėse, tarp skalbinių ir t. t. Prisimenu nuolatinius A. Armonaitės ir valdančiųjų mobingavimus dėl skiepų. (Taip, pirmieji nusivylimai valdžia...). Prisimenu kaip didelius homofobinius metus, kada perėjos buvo kas savaitę perdažomos, o Lietuvos trispalvė panaudota savo tamsybei skleisti. Vaivorykštinis suolelis rotušėje (jau nebėra, išrovė). Prisimenu augančias maisto kaukes, absurdiškus pandemijos valdymo mechanizmus, prieštaraujančius sveikai logikai. O kur dar legendinis Šeimų maršas, ten giedamas Lietuvos himnas, kuris savo memais susprogdino internetą. Deganti Kauno eglutė. Riaušės prie Seimo. Kaune vykusios istorinės pirmosios LGBTQ+ eitynės. G. Nausėdos nusišnekėjimai. Pabėgėlių krizė prie Lietuvos pasienio. Konfliktas su Kinija dėl Taivano. Garsioji Stambulo konvencija ir konspiracijos bei manipuliacijos. Toliato ir Kretingos kunigų drėbtas purvas. Aušros Maldeikienės pranešimai. Perskaitytos knygos. Neperskaitytos knygos. Matyti filmai. Permainos darbe ir gyvenime. Kūrybinė stagnacija. Savigaila ir saviplaka. Bandymas sau pagelbėti ir negalėjimas to padaryti... Šiaip metai buvo sudėtingi ir sunkūs, daug susiurbiau negatyvo ir, manau, kad tai tik iš dalies dėl pandemijos ir viešojoje erdvėje akcentuojamo negatyvios informacijos srauto, ypač gąsdinimai, statistika ir vėl gąsdinimai, skandalai ir išdavystės.

 

Sako, kad aplinka atspindi tai, kas yra mūsų viduje. Bet man atrodo, iš viso to, ką išvadinau, tai aš atspindžiu aplinką. Bet... Ateina Tigro metai, reikia vėl ruoštis skandalams ir gyventi, bandyti iš naujo save „susemti“. Pozityvumo, kantrybės, sveikatos, saiko negatyvumui, saiko saviplakai ir savigailai, kuo mažiau kristi į aukos poziciją, išsikuopti mentalinį purvą, išblaivėti, regėti toli, skristi ir kilti dar toliau. Štai ko palinkėsiu sau ir kitiems. Su Naujaisiais 2022-aisias metais, mielieji!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinės Kalėdos" / Lost Christmas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai artėja svarbiausios metų šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“ ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“ (2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“ (angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos vaidmenį.

 

Filmas absoliutus kalėdinis hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo viskas prisvilę...

 

Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus, tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais, klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdų rytas, Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas" ir kaimiški prisiminimai apie tikėjimą

Sveiki,

Šiandien atsikėlęs šv. Kalėdų rytą, laikydamas lovoje kavos puodelį lėtai skaičiau Alvydo Šlepiko novelę „Lietaus dievas“ iš rinkinio „Lietaus dievas ir kiti“. Šiaip santykinai palyginus su verstine literatūra, lietuviškosios mažai skaitau, bet kai pradedu, visada įkrenta tokia knyga, kuri vis leidžia patirti kitoniškosios literatūros pojūtį – tai visų pirma unikali kalba, minties tėkmė, kuri kur kas turtingesnė ir įvairesnė už verstinę literatūrą. Beskaitydamas galvojau apie šių literatūrų skirtumus ir panašumus. Visgi mūsų sintaksė yra mąstymo būdo išdavikė.

Vienas smagiausių dalykų, ką teikė novelė „Lietaus dievas“ (iš esmės visos knygoje esančios novelės) – tai galimybę sugrįžti į kaimą, į vaikystę pas senelius. Vėlei prisiminiau tuos siaubingus atlaidus, kurių niekaip nemėgau, nes negalėjau ištverti tų baisių valandų bažnyčioje ir dar baisesnių procesijų aplink ją. Kodėl niekas neaiškino jų prasmės? Tik daryk, eik, klaupkis, žegnokis... Dabar žinau, kad ir patys seneliai nelabai suprato visos tos reikšmės, nes jie irgi buvo klupdomi, liepiama jiems tylėti, nekelti širšolo... „Lietaus dieve“ Alvydas Šlepikas kone rekonstruoja tuos potyrius per kvapus, garsus, kolektyvinį pajautos dvelksmą.

Dabar Kalėdų rytą galvoju, kad didžiausia tų šventų procesijų bausmė žmogui buvo prasmės nebuvimas (juk tikroji prasmė po bažnyčios susitikti su kitais, pabūti, užsiimti apkalbomis, išmaukti stikliuką), priverstinė pagarba, kurią jutau ir vaikystėje.

Pamenu, kaip vienąkart per patį „pakylėjimą“ (aukojimą) per mišias pabėgau nuo senelio, nes baisiausiai norėjau užlipti į bažnyčios viršų, pas vargonininką. Jūs neįsivaizduojate, kaip senelis po to pyko, kaip aš toks vaikėzas galėjau pabėgti per patį švenčiausią... Nors pats krikščionybės išsižadėjo likus 10 metų iki mirties. Kodėl taip sudieviname to, ko nesuprantame? Kažkoks religinis kičas, netikrumas, kurį jusdavau bažnyčioje iš savo šeimos ir aplinkinių, kurie kaip užhipnotizuoti vergai darė, nes kažkas liepė, nes ką žmonės pasakys, jeigu nenusilenksi...

„Lietaus dievas“ šiandien, Kalėdų rytą, kažin kaip suvedė taškus, kad pats priklausau jau kitai kartai, kuriai kunigas ir mišios nieko nereiškia, kol pats nesusikuri viduje prasmės. Gal dėl to tiek mažai užkietėjusių katalikų? Nes baigėsi ta netikrumo ir tikėjimo imitacijos valanda, kada klaupiesi, nes kažkas niuktelėjo alkūne atsiklaupti. Aš nesiklaupiu, nes man, kad atsiklaupčiau, jau reikia prasmės, o ne kunigo rankos mosto, nes dabar žinau, puikiai jaučiu, kad kunigas ir pagriovy nuvirtęs pusaklis girtuoklis tėra tik ta pati Dievo avis, tik viena šiek tiek išsipurvino, o kita išsipurvinusi spėjo pasislėpti po sutana.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion - "O Holy Night" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Šią ypatingą Kalėdų proga norisi klausytis kažin kokių sakralių kalėdinių dainų, tingiai ir mąsliai gurkšnoti kalėdinio vyną kur nors parkelyje ir niekur neskubėti. Šįkart noriu pasidalyti kanadiečių atlikėjos Celine Dion perdainuota „O Holy Night“ dainos versija, kuri man labai gražiai skamba.

Iš tikrųjų šią dainą parašė prancūzų prekybininkas ir poetas Placide Cappeau (1808-1877) 1847 metais. Šioji prancūziška daina 1855 metais buvo išversta į anglų kalbą ir daugelį metų abiejose tautose dainuojama ir giedama kaip tradicinė Kalėdų daina. Pats autorius dainą parašė bažnyčiai kaip giesmę, nors pats nebuvo religingas. Jautriu sakralumu perteikta melodija ir žodžiai skleidžia Kalėdų šventosios nakties stebuklą. Šiandien siūlau paklausyti Celine Dion versiją, kuri buvo į traukta į vieną populiariausių visų laikų kalėdinių dainų albumų „Therse Are Special Time“ 1998 metais:

Žodžiai / Lyrics

"O Holy Night"

O Holy night, the stars are brightly shining
It is the night of our dear Savior's birth
Long lay the world in sin and error pining
'Til He appeared and the soul felt its worth
A thrill of hope the weary world rejoices
For yonder breaks a new and glorious morn

Fall on your knees
O hear the angel voices
O night divine!
O night when Christ was born
O night divine!
O night, O night divine!

Truly He taught us to love one another
His law is love and His gospel is peace
Chains shall He break, for the slave is our brother
And in His name, all oppression shall cease
Sweet hymns of joy in grateful chorus raise we
Let all within us praise His holy name

Christ is the Lord!
Their name forever praise we
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O holy night!

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinis Maištingos Sielos sveikinimas skaitytojams

Sveiki,

Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos... Kelintos jos man? Kelintos jos Jums? Kalėdos man tarsi stabdžiai – sustoti, pagalvoti, pailsėti, apsvarstyti, brėžti su koja sniege ar purve liniją ir matuoti dar vieną kažin kokią distanciją.

Norėtųsi, kad tos distancijos būtų tik vis prasmingesnės, vis geresnės, vis įdomesnės. Šįkart noriu palinkėti visiems (kartu ir sau pačiam) pamiršti iškreiptus ir susisukusius veidus, pamiršti politiką, sąskaitas, pamiršti tą sunkų gyvenimą, į kurį esame be pasirinkimo įvelti dėl ekonomikos, paskolų sveikatos problemų ir kt. Ir trumpam „sugauti šviesą“, sugauti žydrąją paukštę ir nors akimirkai pasijusti dėkingiems, kad gyvename, kad kvėpuojame, kad galime judėti į priekį, kad yra aplink mus šis nuostabus galimybių pasaulis!

Taigi, noriu palinkėti gyventi įdomiai smulkmenose, pastebėti geras tendencijas, juoktis iš savo kvailų nesėkmių, nustumti cinizmą ir piktdžiugą į šalį, daugiau naudotis besąlyginės meilės resursais ir kartais sau pasakyti: „aš esu čia ir dabar, tiesiog esu, esu, esu... ir dėl to, kad esu ir suvokiu tai čia ir dabar, gera gyventi; gera lyg bitei rinkti gerą ir nelabai patirtį, lipdyti iš patirties instrumentų save.“

Būkime ne tik per Kalėdas, bet visur ir visada – džiugiausiomis ir juodžiausiomis akimirkomis – sau įdomūs, priimdami viską kaip nuostabią gyvenimo patirtį. Su šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais!

Jūsų Maištinga Siela

Scenarijus (pjesė): scenarijus kalėdiniam vaidinimui - pasaka "Pelenė"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti pasakos „Pelenė“ scenarijumi, kurį sukūriau vienam kalėdiniam vaidinimui. Tai mano klasikinės pasakos adaptacija tiek mokykliniam kalėdiniam vaidinimui, tiek darželiams, tiek kitokio pobūdžio vaidinimams. Nedidelis ir, mano manymu, lankstus scenarijus leidžia laisvai improvizuoti, įterpti šokius, šiuolaikinę ir klasikinę muziką, juokingas išraiškas, kurti kalėdinę stebuklo atmosferą. Pačiam teko realizuoti šią pjesę ir viskas išėjo gana gerai. Galbūt ir Jums ši pjesė pravers. Nėra už ką.

 

S c e n a r i j u s

„Pelenė“

Veikėjai: Pelenė, Pamotė, Sesuo_1, Sesuo_ 2, Karaliaus pasiuntinys, Krikštamotė, Princas, Pelė_1, Pelė_2.

I  scena

Pradžia: Atsidaro užuolaidos ir groja pasaką iliustruojanti muzika. Scenoje – krosnis, du langai, papuošti snaigėmis, stalas, veidrodis, dvi kėdės ir kiti virtuvės-kambario daiktai. Stovi Pelenė su šluota. Kai muzika prityla, Pelenė prieina prie scenos krašto.

Pelenė: Vadinuosi aš Pelenė. Gyvenu pas piktą pamotę ir dvi jos dukras. Mano kambarys – virtuvė, miegu prie krosnies ir dažnai esu purvina, nes esu kukli ir neturiu gražių švarių drabužių. Bet jų man niekas ir neduotų, nes šiuose namuose esu tik našlaitė. Pamotė mane praminė Pelene: „Kad jau tokia murzina, tai nuo šiol būsi tik Pelenė! Cha! Cha! Cha!“. Bet nesu vieniša kaip pirštas, turiu dvi geriausias drauges – virtuvėje gyvenančias peles, (pelės pamojuoja) kurios mane linksmina kasdieną!

Pasigirsta linksma muzika. Viduryje scenos – Pelenė su šluota tvarkosi namus ir šoka pagal muziką. Jai talkina dvi pelės. Pelenė pamato tolumoje žvaigždę ir prieina prie scenos krašto, muzika pamažu nutyla.

Pelenė: Ak, kaip gražiai šiandien sninga! Kaip gražiai, gražiai šiandien sninga! Ak! O kas gi ten?! Žvaigždė? Reikia sugalvoti norą! Noriu... Ko gi aš dabar noriu? A... Labai noriu, labai labai. Kam mano gyvenimas pasikeistų! (Stipriai užsimerkia)

Pelės: (kužda vis garsiau, susispietusios prie Pelenės): Pasikeis, pasikeis, pasikeis!!!

Pasigirsta kalėdinė varpelių muzika. Pelenė šoka ir dabinasi seserų skraistėmis prieš veidrodį, bet netrukus ateina seserys.

Sesuo_1: Pelene! Peleneee! Kur mano pirštinaitės?

Sesuo_2: Pelene! Ar išprotėjai?! (Atima iš jos skraistę). Supurvinai savo baisiomis rankomis!

Sesuo_1: Tik pažiūrėk, kokia medžiaga, koks švelnumas, o blizgesys!

Sesuo_2: Kaip nuostabiai dera prie mano skaisčios odos!

Sesuo_1: Prie manosios labiau. Tavoji kažkokia spuoguota!

Sesuo_2: Nori pasakyti, kad aš spuoguota? Pati tu spuogais aplipusi! Bet tu tik pažiūrėk, kokia medžiaga, kokią suknelę galima iš jos pasiūti!

Sesuo_1: O tu! O tu, baidykle, kaip drįsti liesti, kas ne tavo?!

Sesuo_2: Taip! Baidyklė!

Sesuo_1: Jeigu sugadinsi šią medžiagą, pasakysiu mamai, kad visą mėnesį tave šertų vien sausais miltais! Ar girdėjai, Pelene?

Sesuo_2: Taip, Pelene, ar girdėjai?!

Pelenė: Aš ir neliečiau... aš tik... tik norėjau pažiūrėti, kaip judviem nuostabiai tiktų iš jos pasiūti suknelę. Ir galvojau... Galvojau, kokia šukuosena judviem prie šios suknelės tiktų.

Sesuo_1: Šukuosena! (džiaugsmingai).

Sesuo_2: Suknelė!

Abi sesės: Šukuosena ir suknelė! Aaaaaaaaaaaa! Nu-mir-siu! Aaaaaaa! (Trepsi iš laimės abi ir klykia).

Pelenė: O, kokios gražios jūs atrodysit su pakedentais plaukais! (Pristumia kėdę vienai sesei ir ši atsisėda). Ir kokias smagias garbanėles galiu susukti! (Pristumia kitą kėdę sesei ir ši atsisėda). Visoj karalystėj nerasite gražesnės ir puošnesnės merginos!

Sesuo_1: Taip! Taip!

Sesuo_2: Taip!

Pelenė: Sušukuosiu judvi taip, kaip dar niekas visoje karalystėje nematė! (Pradeda kedenti plaukus).

Prasideda muzika, pagal kurią dvi seserys pustosi, kvėpinasi kvepalais kaip kirpykloje, tauška, o Pelenė aplink jas šokinėja. Muzika pamažu nutyla.

Sesuo_2: O kad nors kartą gautume kvietimą į jaunojo princo pokylį pilyje!

Sesuo_1: O jis dar nevedęs! Esu beveik tikra, jeigu jis mane išvystų su nauja suknele ir puikia šukuosena, jis beregint mane vestų! (Pasilipa ant kėdės). O jei jis mane vestų tai aš... tai aš... būčiau karalienė! (Pasilipa ant kėdės) Ka-ra-lie-nė!

Sesuo_2: Kvaile, tai būčiau karalienė! Aš! (Griebia už skraistės ir tempia).

Sesuo_1: Aš būčiau! Aš! Aaaaaaš! (Tempia skraistę atgal).

Kol seserys ginčijasi, o Pelenė atsitraukusi jas stebi, į sceną įeina juodai apsirengusi pamotė, seserys sustingsta ir Pamotė su vėduokle žingsniuoja pagal lėtą ir elegantišką muziką. Kai pasibaigia eisena, seserys atgyja ir ginčijasi.

Pamotė: Mergaitės! Mergaitės! Na, kas jums pasidarė? Dėl ko vėl pešatės? Ko vėl nepasidalijate?

Sesuo_1: Mamyte, ji neatiduoda mano medžiagos, kurią dėdė parvežė iš Venecijos!

Sesuo_2: Jis parnešė ją man!

Sesuo_1: Man! Man! (Abi vėl pradeda tampyti medžiagą).

Staiga pasigirsta trimito garsai ir visi nutyla žvalgydamiesi į žiūrovus. Į steną įeina karaliaus pasiuntinys.

Pamotė: Labas vakaras, ponaiti, kuo galėčiau padėti tokį puikų žiemos vakarą? (Pasitaiso plaukus, dukros irgi išsitiesia).

Karaliaus pasiuntinys: Labą vakarą, ponia. Labas vakaras, panelės, labas vakaras... (žvilgteli į Pelenę).

Sesuo_2: O čia niekas! (Užstoja nugara Pelenę).

Sesuo_1: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė. Tik tiek.

Pamotė: Sakykite, jaunikaiti, kokios bėdos atvedė pas mus į svečius?

Karaliaus pasiuntinys: Noriu perduoti linkėjimų nuo karalystės princo ir pakviesti visas šios karalystės merginas į rūmų pokylį. Princui jau metas susirasti nuotaką, o ir karalystei jau seniai reikia naujos karalienės, todėl visos jaunos, dailios ir netikėjusios karalystės panelės kviečiamos į rūmų pokylį!

Sesuo_1: Nu-al-psiu! Oi! (Krinta seseriai ant rankų, Pelenė pripuolusi ima vėdinti vėduokle).

Sesuo_2: Tai norit pasakyti, kad aš tapsiu naująja karaliene?!

Sesuo_1: Na jau ne! Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Tai aš būsiu naujoji karalienė. Ka-ra-lie nė!

Pamotė: Mergaitės, susimildamos, mes gi turime svečių! (Mergaitės vėl įsitiesia). Ačiū, jaunikaiti už tokią nuostabią naujieną. Mano dukros būtinai dalyvaus ir kas žino... Kas žino...

Karaliaus pasiuntinys: Nėra už ką, aš tik atlieku savo pareigą. Viso gero, geroji ponia, viso labo, mielosios panelės, viso labo... (pasisuka vėl į Pelenę).

Sesuo_1: O čia niekas!

Sesuo_2: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė.

Karaliaus pasiuntinys: Viso geriausio. (Nusilenkia ir išeina).

Visos namiškės; Viso geriausioooo! (Mojuoja pasiuntiniui).

Pamotė: Žiūrėkite, kad neužpustytų jums kelio!

I scenos pabaiga.

II scena

Pasiuntiniui išėjus, toliau kalbasi namiškiai.

Sesuo_1: Šitoks šansas tapti karaliene!

Sesuo_2: Visoje žemėje nerasi gražesnio princo už mūsų karalystės princą!

Pamotė: Mergaitės, mergaitės... Gali būti, kad netrukus paliksime šiuos varganus namus ir gyvensime pilyje! Ar žinote, ką tai reiškią?

Sesuo_1: Tai reiškia, kad sėdėsiu kasdien pasipuošusi didžiulėje pilies menėje!

Sesuo_2: Kad viso pasaulio turtingieji gabens man dovanas, norėdami man įsiteikti!

Pamotė: Ne tai, kvaišos, ne tai!.. Kartais atrodo, kad ant jųdviejų pečių ne galvos, o kopūstai! Tai reiškia, kad turite pasitempti! Pakelti smakrus! (Mergaitės išsirikiavusios įtempia smakrus) Įtraukti pilvus! (įtraukia) Stovėti tiesiai! (išsitiesia) Gražiai šypsotis (juokingai išsiviepia) ir su-ža-vė-ti jo didenybę!

Seserys: Taip, mamyte!

Pamotė: O šiandien, mergaitės, eisite miegoti be vakarienės.

Seserys: Bet mamyte...!

Pamotė: Jokių „mamytė“! Juk nenorite pokylio dieną atrodyti storos ir neįlįsti į sukneles! O dabar bėkite ruoštis. Bėkite! Bėkite!

Seserys išeina iš scenos ir rengiasi užkoliuose naujas sukneles. Pamotė vėl pavaikšto po sceną pagal iškilmingą muziką ir nemaloniai nužiūrinėja Pelenę.

Pamotė: O tu, Pelene, turėsi mano dukroms pasiūti sukneles! Kad ir kokia purvina bebūtum, niekas nepaneigs tavo auksinių rankų galios! Moki siūti puikiausias sukneles visoje karalystėje. Kaip ir tavo mama, kai dar buvo gyva... Tik gaila, kad niekas tavęs niekada nepastebės.

Pelenė: Mamute, mamute, ar leisite ir man pasisiūti iš atraižų suknelę ir dalyvauti princo pokylyje?

Pamotė: Cha, cha, cha... Nejuokink, Pelene! Kas į tave tokią pilką ir bjaurią žiūrės?!

Pelenė: Mamute, labai prašau!!!

Pamotė: Aš tau jokia ma-mu-tė! Čia aš tau esu šių namų ponia! Ar supratai?!

Pelenė: (linksi galva) ...bet labai prašau! Išleiskite mane į pokylį...

Pamotė: Visų pirma niekas tavęs ten tokios driskės neįleis! Antra – užrakinsiu tave namuose, kad nesugalvotum padaryti man gėdos! Liksi namuose plauti indų ir šveisti grindų!

Pelenė: Bet mamute...

Pamotė: Aš tau dar kartą kartoju, kad nesu jokia tavo mamutė! Ir niekur tu nekeliausi! Pasiimk adatą, žirkles, siūlų ir sėsk siūti suknelių! Pradėk dabar, nes laiko nebeliko, tad siūsi per kiauras naktis, kad jas kuo greičiau užbaigtum! Ir paskubėk Pelene, nes įmesiu tave į šaltą palėpę, kur pilna vorų ir liksi ten tol, kol man praeis pyktis. Pradėk darbą dabar, Pelene!

Pelenė labai nuliūsta ir nebenori nieko sakyti Pamotei, o Pamotė vėl pavaikšto pagal iškilmingą muziką ir išeina iš salės.

Pelenė: Ir visada man šitaip! Ir visada lieku kvailelės vietoje! Ir ką man dabar daryti?!

Pelės lenda iš pašonių ir bando paguosti verkiančią Pelenę. Šie ją guodžia, glosto savo letenytėmis ir Pelenė pavargusi užsnūsta ant kėdžių pagal lopšinės dainą.

Pirmoji Pelė: Pavargo mūsų Pelenė.

Antroji pelė: Kol ji miegojo kiaurą naktį...

Pirmoji pelė: ... Pamotė su dukromis visoms karalystės draugėms...

Antroji pelė: gyrėsi apie gautą pakvietimą į princo pokylį.

Visos pelės: Oi, oi, oi!

Pelės nubėga ir pasislepia. Į sceną ateina Krikštamotė ir pradeda baksnoti Pelenę burtų lazdele.

Krikštamotė: Mergaite. (Laukia) Mergaite, kelkis... Nepabunda. (Prieina prie scenos ir prašo žiūrovų pagalbos). Gerai, laikas pažadinti Pelenę. Ar Jūs man padėsite? Kai pasakysiu Tys-keturi, noriu, kad visi šauktumėt PE-LE-NE! Gerai? (Salė sutinka). Trys-keturi!

Pelenė atsibunda nuo triukšmo ir ima žiovauti.

Pelenė: Kas nutiko?

Krikštamotė: Kas nutiko? Mergaite, kokia tu pervargusi! Neatpažįsti manęs?

Pelenė: (išsigandusi) O kas tu tokia? Pirmą kartą tave matau...

Krikštamotė: Na, žinoma, kai tave mačiau paskutinį kartą, buvai dar visai mažytė. Tilpai man ant rankelių. Tai aš! Aš! Tavo geroji fėja, tavo krikštamotė. Atvykau iš elfų ir fėjų karalystės, nes išgirdau tavo tylią raudą...

Pelenė: Aš net nežinojau, kad turiu krikštamotę...

Krikštamotę: Nieko tokio, vaikeli. Bet kas gi nutiko? Kodėl linksmieji elfai atnešė man apie tave tokią liūdną žinią?

Pelenė: Ak, krikštamote, kad tu žinotum, kokia aš čia nelaiminga!!

Krikštamotė: Vaikeli, papasakok, kas nutiko.

Pelenė pasakoja Krikštamotei savo įstoriją. Kol pasakoja, groja muzika, o Pelenė lyg per šaradas be žodžių imituoja savo sunkų gyvenimą. Kai muzika nutyla...

Krikštamotė: Sugalvojau! (Pašoka iš vietos!). Pasuksiu laiką į priekį, truputį atgal, dar į priekį ir padarysiu taip, kad šį vakarą vyks princo pokylis! Arba-kadabra, tebūnie pokylis.

Pasigirsta laikrodžių dūžiai.

Pelenė: Bet, geroji Krikštamote, aš neturiu gražios suknelės.

Krikštamotė: Nesijaudink, brangioji, aš tuoj prisiminsiu burtažodį. Koks jis ten... Palauk... Užmiršau... Ooooo! Prisiminiau! Arba-kadabra, tebūnie suknelė!

Pelės įneša gražią suknelę. Pelenė džiaugiasi kurį laiką.

Pelenė: Geroji krikštamote, bet aš negaliu eiti su tokiais sudriskusiais batukais...

Krikštamotė: Ko iškart nesakei? Arba-kadabra, tebūnie nauji bateliai!

Pelės įneša batelius.

Pelenė: O su kuo aš suspėsiu į princų rūmus? Aš neturiu karietos.

Krikštamotė: O moliūgų sode turi?

Pelenė: Apsidairyk, krikštamote, neseniai pasnigo. Moliūgai sode jau nebeauga.

Krikštamotė: Aha... Pratirpinsiu tau sausą takelį, o į pokylį tu nuvyksi dviračiu! Ar tinka!?

Pelenė: Aišku, kad tinka! Labai labai tau ačiū.

Pelės įveža dviratį.

Krikštamotė: Važiuok, mergaite, atsargiai, tik atmink, kad išmušus dvyliktai valandai, mano kerai dings ir viskas sugrįš į savo vietas.

Nenustygsta vietoje iš laimės ir jau matuojasi suknelę. Krikštamotė išeina į priekį.

Krikštamotė: Palaukime, kol Pelenė nuvyks į rūmus ir pažiūrėkime, kaip viskas bus toliau.

Pelės uždaro užuolaidas. Visi tvarko salę.

II scenos pabaiga

III scena

Scena daugiau dinamiška, veikėjai turi mažiau žodžių, todėl daug ką užpildo jų veiksmai ir muzika, todėl reikia padirbėti ties judesiais. Kol Pelenė rengiasi ir šokėjai ruošiasi už užuolaidų. Į sceną įeina seserys. Viena iš vienos pusės, o kita iš kitos.

Sesuo_2: Žmonės, žmonės!! Tai norite pasakyti, kad aš tikrai spuoguota?!!

Sesuo_1: Kas į tave begali žiūrėti!? Pokylyje vos tik tave princas pamatys, pamanys, kad niekuo nesiskiri nuo mūsų baisiosios Pelenės! Cha, cha, cha...

Sesuo_2: Ak, tu  rupūže!!! Jis mane vos pamatęs įsimylės!

Sesuo_1: Ot, ir ne!!!

Sesuo_2: Ot, ir taip!!!

Krikštamotė: Sustinkite, nedorėlės!!! (Seserys sustingsta). Vaikai, dabar padėkite man jas nupūsti nuo scenos, nes jos niekada nenutils. Ar galite jas nupūsti? Sukaupkite visas savo jėgas, giliai įkvėpkite ir pūskite, pūskite, pūskite!

Salė pučia ir seserys atgijusios vėl pasislepia už užuolaidų.

Krikštamotė: Kol visi ruošiasi karaliaus pokyliui, prašau įspėkite mano mįslę: Akmens kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė. Kas? Gerai, šaunuoliai, regis, žinote mįsles. Štai įspėkite dar vieną. Eina be kojų, muša be rankų. Kas?

Pasigirsta trimitai. Pokylis prasideda.

Krikštamotė: Tik paklausykite! Pokylis prasideda!

Krikštamotė išbėga, įbėgusios pelės atitraukia užuolaidas, o scenoje žvakės ir šokėjai, princas sėdi menės soste ir žvalgosi. Visi šoka pagal muziką, Pelenė priekyje pravažiuoja su dviračiu ir pasiruošia prie kitų merginų. Visos su kaukėmis, taip pat ir pamotė, ir seserys. Prasideda šokis, kai jis pasibaigia, princas pereina per pasipuošusias merginas, seserys bando užlįsti į priekį, tačiau jis išsirenka Pelenę.

Princas: Ar pašoksite su manimi, gerbiamoji panele, šį puikų kalėdinį vakarą?

Pelenė: Žinoma, prince!

Princas su Pelene pradeda šokti viduryje, visi spiečiasi iš kampų ir žiūri, kaip šoka pagrindinė pora, jiems pritaria linguodami. Tik staiga nuaidi laikrodžio gongas ir visi sustingsta, o Pelenė kaip paklaikusi bėgioja po scena, nusispiria batelį, išbėga į scenos priekį ir sustingsta. Tada atgyja pokylio scena ir princas randa batelį.

Princas: Kieno šis batelis? Kieno? Vesiu tą merginą, kuriai tiks šis batelis!

Karaliaus pasiuntinys: Gerai damos, gerai, damos, nesistumdome, nesigrūdame... Išsirikiuojame batelio pasimatavimui!

Pelenė laukia sustingusi, seserys matuojasi batus.

Pamotė: Nagi, kišk tą savo storą koją!

Sesuo_1: Ji, mama, visai nestora! Tai batelis per mažas!

Pamotė: Pasitrauk, tu niekam tikusi. Matuokis tu! (Patraukia dukrą, pastato kitą, kuri taip pat niekaip neįauna kojos).

Sesuo_2: Mama, aš negaliu... Aš netelpu!

Pamotė: Abi mano dukros ir abi kvailos per visą pilvą! Pasitraukit, leiskite man!

Patraukusi dukras Pamotė bando pati įkišti koją, bet jai nelenda ir Pasiuntinys atima iš jos batą.

Princas: Ar yra dar kur nors mergina, kuri nesimatavo šio batelio?

Visi kuždasi, rodo į Pelenę pirštais. Staiga Pelenė atgyja ir ateina į priekį.

Karaliaus pasiuntinys: Štai šioji mergaitė dar nesimatavo. Prašom, panele!

Ateina Pelenė ir ji kuo puikiausiai apsiavi batelį, suskamba laikrodžiai ir ji nusiima kaukę.

Pamotė: Tai gi čia mūsų Pelenė!

Seserys abi: Mūsų Pelenė?!!! Nu-mir-siu!

Princas: Gražioji mergele, ar tekėsi už manęs ir tapsi šios karalystės valdove?

Pelenė: Taip, mano prince!

Visi: Ji pasakė taip!!!

Pasigirsta kalėdinė muzika, visi pagal ją linguodami išeina į priekį ir nusilenkia.

Pabaiga