Sveiki,
Dar šįryt pasakiau – jokių šiandien sveikinimų! Jie pasimeta
tarp kitų, nuskęsta, o žodžiai ir linkėjimai kartojasi metai iš metų ir
apsigludina, atrodo, nebetenka prasminio aštrumo. Panašiai kaip Algimantas
Mackus savo viename eilėraštyje rašo: „nebeieškokime, mes nieko nesurasime“.
Manau, tik savo minčių, jausmų ir paklydimų bei atradimų vandenyne galima
bandyti ką nors sužvejoti, bandyti nuraminti įsisiautėjusias savo pačių
sukeltas bangas.
Perplaukėme 2024-uosius, o laivas tik trumpam
stabtelėjo prie Kirkės salos krantų. Metai man visada yra plaukimas per laiką
ir sezonus. Panašiai kaip Odisėjas, kuris po Trojos karo grįžta visada namo į
Itakę, bet niekaip negali sugrįžti. O tą mylimą ir tolimą Itakę puikiai
perteikė graikų kilmės poetas Konstantinas Kavafis... Kur toji manoji Itakė?
Visada kelionėje su manimi ir jumis, kad ir kas benutiktų. Ji kaip žemių sauja,
visada kartu, kad ir kas su tavimi besidarytų, kas beužpultų – džiaugsmas begalinis,
ar liūdesio demonai, Itakė visada kelyje. Todėl visada linkiu su savimi turėti
save kaip tą žemių saują, žinoti save ir savo troškimus kelyje per ateinančius
metus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą