Sveiki,
Anksčiau sekmadieniais prisijungdavau prie globalių meditacijų
už pasaulio taiką, harmoniją ir gėrį. Žodžiu, 21 valandą Lietuvos laiku ir
visame pasaulyje žmonės, išjungę kompiuterius, atsitraukę nuo serialų ir
viryklių, nuo verkiančių vaikų ir lojančių šunų, susirasdavo sau tylos kampelį
ir pamedituodavo, laimindami viską, kas yra šiaurėje, pietuose, vakaruose ir
rytuose; palaimindami spalvas ir kvapus, kalnus ir jūras, mylimus žmones,
miestus ir kultūras, taiką ir ramybę, paukščius ir orus... Vis prisimenu tas
meditacijas, tik nežinau, kiek jos veikdavo mano tikrąją tikrovę ir pasaulį, ar
anuomet pasaulis kažkiek tapdavo šviesesnis ir tauresnis? Galų gale sekmadienis
iš tikrųjų įgaudavo šventumo ir tvarkos, nes ritualai ir susitelkimas kažin
kaip paveikdavo mano ramybę, leisdavo susikoncentruoti nelengviems socialiniams
iššūkiams, kurie manęs laukdavo mokykliniais laikais.
Dabar darau vis kitokias meditacijas ir jau tokias,
kokias pats susikuriu. Labiausiai gulėdamas karštoje vonioje. Pajutau, kaip
trūksta saulės ir vitamino D. Gruodis pas mane beveik nesiskiria nuo lapkričio,
nėra sniego, tik šalti ir lietingi vėjai, žemas ir pilkas dangus slegia dienas,
kurias dar šiek tiek prašviečia per anksti sujungtos kalėdinės lemputės. Bet ar
ne už tai turėčiau būti dėkingas, ką? Juk tik šis tamsos metas leidžia
įvertinti šviesius pavasarius ir vasaras? Kiekvienam savo laikas ir tikriausiai
tik tai, kad dedi kasdien pastangą pagerinti tikrovę, tikrovė tau ir atsidėkoja
pokyčiais. Dabar man, galima sakyti, emocinė duobė, bet kas ta duobė, jeigu ne
tramplynas į pokytį? Tad reikia ruoštis roges, nes negali būti visada prastai!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą